Dovydas Grajauskas

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

 

Telepatija

 

Ir tada žmogus tarė:
viešpatie, ką žmonės pagalvos

o žmonės pagalvojo:
viešpatie, ką žmonės pagalvos

o kiti žmonės galvojo:
viešpatie, ką žmonės pagalvos

ir taip gi gyveno visi
galvodami, ką čia tokio
pagalvojus

 

 

Pradedančiam kibti

 

kai pagausi savo gyvenimo žuvį
neik toli nuo vandens

susirask kokį akmenį, žiūrėk, kad
didesnis būtų, antraip bus daug vargo

pasidėk savo gyvenimo žuvį ant
kieto paviršiaus

ir pritvok su tuo akmeniu
kol orą dar gaudo, neduok vilčių
ir šiukštu nesifotografuok su ja
išdidus nesijausk, bus gaila po to

tada įsidėk į maišelį, gerai tinka
maksimos ar iki, nepralaidūs
nei orui, nei kraujui

parsinešk namo tada, pasiimk peilį
išskrosk savo gyvenimo žuvį, žarnokus
savo gyvenimo žuviai išversk, gali virš
šiukšliadėžės, vis tiek niekam tikę

tada nunešk pas kimšėją, kad pliušo
prigrūstų, įrėmintų dailiai

pasikabink tada ant sienos
savo gyvenimo žuvį
ir užrašyk po apačia:

gyva žuvis yra
niekieno
žuvis

 

Nei žvyno, nei uodegos

                  Genadijui Aigi

nei žvejo

***

 

Šešta ilgesio strofa

galėčiau norėčiau užkristi už sofos
kur penkios ilgesio strofos
išmoko ilgėtis nebyliai
taip klaikiai kaukiančiai
tyliai

kad beliko ant sofos
parkritus

kad beliko tiktai
gastritas

taip tyliai į minusą
tyliai ilgėtis

kad beliko tiktai
patylėti

 

Duoklė

ar moki tekstą numegzti
iš nieko

nemoku

moku nieką numegzti
iš teksto,

kajokai

 

Vidutiniškos apimties eilėraštis apie egzistenciją

štai jau beveik ir penkios
o vis tebespurdu, su puodeliu
rankoje, su kavos tirščiais
puodelyje, pora šaukštelių,
štai kiek man reikia, kad
lakstyčiau pirmyn atgal kaip
pabaidytas žiurkėnas, na gerai
kaip arklys, metai visgi jo,
kažką čia girdėjau, medinio ir
žalio, ir supamo, ir supančio
ir užsupto susivėmusio per
kažkokį ten bortą, ai, žinai

su puodeliu rankoje suka vos
tirščiais puodelyje suka na
lais televizoriuje ir ausyse ir
visur ištisai pypia, dar suka ble
liais visose aliai vienos
knygose su knygomis visose
aliai vienos taip toliau

tai štai taip ir lakstau, visai
jau visai nebežinodamas ką čia
dar bepadarius, nebežinodamas
jau ir kaip nebežinoti, tik viena:
instinktyviai, iš vieno galo į kitą
kad duotis, akim užsikruvintom,
užakusiom šnervėm, užsipjudęs visas,
nereikia nė servanteso, gerai ir taip, bet
ką gi čia daug daugžodžiausi, jau
ir sakiau, kad viskas seniai
paaiškėjo, štai taip:

instinktyviai
iš vieno galo
į kitą

 

Personažas padaugina žemuogių arbatos

kaip retai mes visgi
pastebime ir pasidžiaugiame
mažais dalykais

kaip retai mes užsimerkiame
ir leidžiame lietui nuglostyti
mūsų pavargusius veidus

kaip retai mes benustembame
iš kambario virtuvėn atsinešę
distancinį pultelį

kaip retai mes šypsomės
ant nosies galo nutūpus
didelei naiviai snaigei

kaip retai mes grįžtame
į vaikystę ir pučiame
muilo burbulus ir gaudome

kaip retai mes atsisėdam
prie lango ir stebime lietų
su arbatos puodeliu ir
gera knyga

kaip retai mes stabtelime
įkvėpti žydinčių liepų
aromato, jaunystės ir vasaros

kaip retai išgirstame
vienišą poetą, tyliai skelbiantį
savo tiesą pasauliui

kaip retai mes ištiesiam
į dangų rankas, nu bled
nu ir kas

 

Personažo naktinis romansas

štai sėdžiu ant gaisrinės stogo prie upės
užlietas išlietas nukandžiotom lūpom
štai sėdžiu prie upės ant gaisrinės stogo
prisėdau nes svietas parvirto nes bloga

matau langą penktajam aukšte vis dar šviečia
sėdi dviese greičiausiai krūvelėn dailion susispietę
sėdi dviese gurkšnoja ką nors arba guli ir visas
suknistas namas linguoja nuo to kaip audringai ten pisas

upės vandeniu slenka išlūžęs naktinis miražas
palei upę ir aš užsipylęs, ir prastas šį kartą montažas
ir žinau kad nubusiu rytoj apkabinęs meilužę
ir meilužė žiūrės į mane aklinai ir žiūrės be drabužių

šitą naktį tiek metų jau pamečiau skaičių
šitą naktį prie upės lig gūdesio viskas įkaito
šią naktį tą naktį kas naktį many kažkas ūžia
vis ūžia ir ūžia ir ūžia, ir išūžia kruviną drūžę

ir štai toks mano dykvietėj spindintis rūmas
tas mano girtas nuvemtas aplamdytas krūmas
ir aš nežinau nežinau nebeklausk ar aš gyvas
bet galėčiau prisiekt, kad užuodžiu alyvas

 

Personažas leidžiasi atostogų

taip bedė viešpatsai į akį
į kruviną, užtrintą baltymą
ir nieko niekutėlio nepasakė
išplaukęs vienas trijuose su valtimi

neskaitant šuns, ten plaukė tėvas
sūnus, dvasia, du irklai ir vanduo
ir dugnas, ir pirmagalis sudievu
ir buvo aišku: jau ruduo

ir dingo pasroviui mėnulis su meniskais
ir praplaukė pirmagalis krauju nulietas
ir ant pirmagalio prikaltas kristus
ir šitaip neviltingai viskas
kad jau nieko

Komentarai  

 
-1 #2 skaitanti 2016-11-04 10:05
Segei siūlyčiau pramokt raštingumo pagrindų, o tik tuomet komentuot gerus tekstus.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+4 -7 #1 segė 2016-05-26 05:12
Šiaip nervina mailius, kai įtakos iš vienur, o nuorodos į kajoką.
Mokytis ir mokytis, dar tau mažiuk.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai