Viktor Jerofejev. Kur apsinakvojo amžinybė?

Visai neseniai, 2016 m. kovą, buvo demaskuotas pasaulinis naujųjų stabmeldžių – žmogaus garbintojų – sąmokslas prieš bažnyčią. Nustatyta, kad tai globali naujųjų laikų erezija, o jos kertinis akmuo – žmogus ir jo teisės.

Patriarchas Kirilas ta proga pasakė Maskvoje kalbą. Kalba mane sujaudino. Ir ne vien mane. Į dienos šviesą akimirksniu išlindo visi vietiniai eretikai: jie „pasiuto, kad buvo demaskuoti“. Taikli detalė: „...apgailėtini jų smakrai ėmė virpėti.“ Apie tai internete rašė viena nepažįstama tikratikė – ji tryško piktdžiugišku entuziazmu, nes tie smakrai virpa...

Ak, mieloji! Kaip suvirpės tavo pačios smakriukas, kai, neduokdie, tave išvys iš darbo ar kai, neduokdie, su ištiesta ranka bandysi įtaisyt ligoninėn nukaršusius gimdytojus. Tada tu prisiminsi žmogaus teises, imsi blaškytis. Taip blaškėsi išgintas iš poniškų Bažnyčios menių žmogus vardu Vsevolodas Čiaplinas, kai susikrimtęs vardijo savąsias žmogaus teises kitokios nei jis pats orientacijos žurnalistams...

Be kita ko, derėtų priminti: žmogaus garbinimo erezija sena kaip pasaulis. Vieną ryškiausių tos erezijos pavyzdžių randame knygoje, vadinamoje Evangelija, joje vaizdingai aprašyta, kaip Dievo Sūnus susirūpino svarbiausia žmogaus teise – teise būti išgelbėtam.

Akivaizdu, kad žmonėms reikia keistis ir kad tie pokyčiai susiję ne vien su meile Dievui, bet ir su meile žmogui, savo artimui. Ar verta painioti ją su žmogaus garbinimu?

Be Evangelijos, dar buvo įvykis, vadinamas Renesansu. Jame dalyvavo tokie žmogaus garbintojai kaip Giotto, Dante, Leonardo da Vinci, Michelangelo. Jie, galima sakyti, suformavo mūsų smegenis ir mūsų grožio sampratą. Ar verta neigti šituos žmogaus garbintojus?

Mūsų šalyje nebuvo itališkojo Renesanso, tačiau mes galime prisiminti ne ką mažiau svarbų reiškinį: rusų literatūros aukso amžių, kupiną antropocentrizmo, meilės „mažam žmogui“, „ėjimo į liaudį“. Kaip tada?

O juk, be teologinio ir kultūrologinio aspekto, yra ir konjunktūrinis. Tiesą sakant, dėl jo kiek paprasčiau. Mūsų šaliai nuo seno būdinga patvaldystė. Bažnyčia supranta, žmogaus teisės silpnina autoritarinę valstybę, trukdo žmogui susitelkt į didžiuosius tikslus. Bažnyčia taip pat supranta, kad, padėdama valstybei ignoruoti žmogaus teises, ji padeda ir sau.

Kadaise buvęs mūsų didžiuoju engėju Rašytojų sąjungoje Feliksas Kuznecovas apsiniaukdavo vos išgirdęs apie kūrybos laisvę ir atsisukęs į mane sustūgdavo: „Gal jūs dar prisiminsit ir žmogaus teises?“

Sovietmečiu žmogaus teisės buvo priešo – vakarietiško gyvenimo būdo –­­ ženklas. O kaip dabar? Viskas susipynė. Mes tarnaujam valstybei, nemokamai atiduodam savo vaikus į armiją, bet ir valstybė, pasidabinusi demokratiniu kokošniku, lyg ir siūlo mums savo paslaugas. Žinoma, parūdijusias, bet vis dėlto... Visi mūsų laikraščiai ir žurnalai, visi televizijos kanalai, nepriklausomai nuo pakraipos, orientuoja savo redakcinę politiką ginti žmogaus teises, nes tai labai rūpi mūsų žmonėms. Čia aš konkrečiai kalbu apie socialinę sferą: vartotojo teises, tėvų teises, juridines teises, teises teises teises... Suprantama, kai kas šitas teises gina sąžiningai, kai kas gudrauja ir meluoja, bet šiandien mūsų žmogus reikalauja, kad jo nemulkintų bent jau visuomeninio gyvenimo srityje. Tai ne žmogaus garbinimas. Tai kelias į pagarbą žmogui.

Jeigu šiuolaikinis pasaulis paskendo nuodėmių liūne, pirmiausia reikėtų atsisakyti materialinių gėrybių. Tačiau tuomet reikėtų rodyti asmeninį pavyzdį ir išsižadėti sudaiktėjimo. Atsisakyti beprotiškai brangių laikrodžių ir mašinų! Bet čia jau visai blogai: kaip atsisakyti prabangos? Niekaip. Visiems aišku: mūsų žmonės nepuls masiškai kratytis automobilių ir butų. Kurių galų tuomet kalbėti apie tai, ko neįmanoma pakeisti?

Galimas daiktas, reikia įtvirtinti savo padėtį Bažnyčioje po istorinio susitikimo Kuboje. Atseit aš – saviškis, toks pat rūstus kaip tie vienuoliai, pasisakę prieš šį susitikimą, aš prieš rožinę krikščionybę. O juk dėl rožinės, meile žmogui persmelktos krikščionybės griežtieji mūsų Bažnyčios ideologai andai priekaištavo ir Dostojevskiui. Tačiau kokius klausimus Kuboje svarstė bažnyčių vadovai? Kalbėjo apie tai, kaip nūdienos pasaulyje persekiojami krikščionys. O juk net ir pati krikščionių persekiojimo tema gali būti vertinama kaip žmogaus garbinimas. Žodžiu, ji kaip mielinė tešla – iš visur lipa per kraštus...

Taigi, kur šiandien apsinakvojo amžinybė? Sprendžiant iš šiuolaikinės civilizacijos, susiraitė nepatogia poza ant kieto paviršiaus, be čiužinio. Ją iš visų pusių plėšo įvairios koncesijos, reikalaujančios iš jos to, ko ši negali duoti: nuspręsti, kuri koncesija, koks tikėjimas geresnis už visus kitus.

Amžinybė plūsta krauju. Kartu su mumis ji išgyvena nelengvus laikus. Ir nekratykit, nepatenkintieji, savo pagurklių. Laikykitės. Viskas aišku ir taip. Aiškiau nebus...

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

„Огонёк“, 2016, Nr. 13

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai