Pranešimai skaityti gegužės 26 d. Vilniuje, „Poezijos pavasario“ konferencijoje „Poezija kaip (savi)destrukcijos forma“

Audreolės Pivorės nuotrauka iš ciklo „Gatvė“
Audreolės Pivorės nuotrauka iš ciklo „Gatvė“

Paskambino Rašytojų klubo direktorė ir paprašė per „Poezijos pavasarį“ pakalbėti apie poeziją kaip savinaiką. Skambinančioji buvo labai maloni. Nebuvo kaip nesutikti. Sutikau ir susikrimtau. Nelabai žinau, nesu tyrinėjusi, kaip ta poezija naikiną poetą ar poetę. Tiesa, pažįstu kelis poetus. Bet nė vienas jų net negalvoja susinaikinti. Kaip tik atvirkščiai. Laikosi iš visų jėgų įsikibę į gyvenimo džiaugsmą. Štai kad ir Aidas Marčėnas. Jokios melancholijos. Džiaugiasi gyvenimu, kad tu ką. O reikėtų gal ir susimąstyti, ar tame gyvenime viskas čia taip jau gerai. Susipranta, truputį susimąsto. „Metų“ publikacijoje „Kasdienynas“ blyksteli gilesnė mintis: „Šiandien rodosi, kad lygiai tiek pat beprasmiška gyventi, kaip ir nusižudyti.“

Na, galvoju, čia jau kiek aiškiau –­ artėjame savinaikos link. Bet poetas staigiai apsigalvoja ir nuodugniai pagrindžia, kodėl jis net negalvojąs nusižudyti. Rinktis gyvenimą, pasirodo, yra labai daug priežasčių. Ir pirmoji yra tėvystės prievolė, nuo kurios nėra išlaisvintas net poetas: „Vis dėlto, – rašo jis, – nusižudęs paženklinčiau vaikus siaubingu tėvo savižudybės ženklu (dar, regis, toks egoistas nesu).“ Kita gyvenimo pusėn nusverianti rimta priežastis – smalsumas: o kas bus toliau? „Nebaigčiau skaityti Gulago istorijos ir nebesulaukčiau rugpjūčio. O juk norėčiau“, – teisinasi poetas, iš kur čia tas gyvenimo godulys. Galiausiai padaro išvadą, aiškią jau nuo pat pradžių: „Ką gi, gyventi beprasmišką, niekam nereikalingą gyvenimą turbūt vis dar šiek tiek prasmingiau.“ Ir kad skaitytojui neliktų jokių abejonių, jog gyvenimas pasirinktas visiškai ir galutinai, užbaigia juokaudamas: „O dar ta savižudžio pareiga: reik kas naktį vaidentis! Tingėčiau juk.“

Kitas man artimai pažįstamas poetas ir filosofas, bevažiuojant kartu mašina, netikėtai apgailestaudamas sako: „Vakar pranešė, kad praėjusiais metais Lietuvoje nusižudė 900 žmonių. Įsivaizduoji, devyni šimtai“, – pabrėžė dar sykį skaičių, kad aš nesuklysčiau ir tiksliai išgirsčiau. Viską tiksliai ir išgirdau. „O tarp jų yra poetų?“ – susidomėjusi klausiu. „Kaip?“ –­ nustebo žmogus kiek netikėtai pakrypusio klausimo. „Ar iš tų 900 buvo nors vienas poetas?“ – dar sykį klausiu jau skiemenuodama, kad geriau išryškėtų prasmė. Tikiuosi pagaliau pradėti poetų savinaikos tyrimą. Todėl –­ dar entuziastingiau. „Nežinau, nepranešė“, –­­ truktelėjo pečiais. Supratau, jog pakliuvau į aklavietę, etnografinis nūdienos tyrimas nepasiteisina, todėl problemą tirti reikia kažkaip kitaip, globaliau, visapusiškiau, kreiptis į mirusiuosius, į istoriją. Kelti klausimus.

Pirmas klausimas, šaunantis į galvą, yra interdisciplininis ir komparatyvistinis: kas daugiau žudosi – poetai ar filosofai? Bandau remtis istoriniais pavyzdžiais. Prisiminiau vieną filosofą ir vieną poetą. Į atmintį atplaukė poetas, kuris rymo iškeltas ant stulpo be galo aukštai, nelyg ruoštųsi šokti nuo skardžio. Nors puolė po traukiniu. Vienišas ir sulysęs Biržuose, aikštėje, ties autobusų stotimi jis pasitinka atvykstančius ir išlydi išvykstančius. Kad ir į „Šiaurės vasarą“, į tarptautinius literatūros forumus. Dar mokykloje mokėmės, kad Julius Janonis toks jaunutis nusižudė tik dėl ligos, esą tuberkuliozė, o ne poezija, buvo jo savinaikos priežastis.

Žinau ir vieną filosofą, Gilles’į Deleuze’ą, kuris iššoko pro langą irgi dėl plaučių ligos, jaunesniame amžiuje taip pat persirgęs tuberkulioze. Deleuze’ui buvo 70, Janoniui – tik 21-eri. Ar tai reiškia, kad poetas – mažiau ištvermingas nei filosofas? Net pats klausimas būtų per greito apibendrinimo klaida. Situacijos nelygiavertės. Kitos epochos. Peterburgas XX a. pradžioje – tai ne amžiaus pabaigos Paryžius. Janonis neprivalgydavo dėl skurdo, Deleuze’as sakė, kad valgyti jam buvę labai nuobodu. Be to, mažai vietų Pary­žiuje, kur pagamina ką nors skanaus. Jis tuo metu dar ir gėrė. Alkoholinius gėrimus. Kol susirgo ir teko mesti. Todėl per likusį gyvenimo laiką prirašė daug knygų. Poetai irgi kartais nepaniekina kokio svaigesnio gėrimo. Nepanašu, jog tai vestų į tikrą savinaiką. Ir liga čia, ko gero, visai niekuo dėta. Ji griebia visus iš eilės neklausdama kūrybinio darbuotojo pažymėjimo. Be to, ir chaoso savyje būtina turėti, kad žvaigždę šokančią įžiebtum, – kažkada giliamintiškai pamokė visus – ir poetus, ir filosofus – Zaratustra.

Todėl poeto savinaika išryškėja tik priartėjus prie jos iš sub specie aeternitatis, t. y. iš metafizinio pasaulio lygmens. Žvelgiant į ją kaip į tam tikros sąmoningai rizikuojančios laikysenos realybės atžvilgiu prisiėmimo išraišką. Tokį žmogų, gyvenantį laisva dvasia ir širdimi, Nietzsche pavadino akrobatu, einančiu lynu virš bedugnės, ir sakė, kad jei verta žmoguje ką nors mylėti, tai būtent tai, kad jis yra ėjimas ir žlugimas. „Aš myliu tuos, kurie kitaip gyventi neįstengia, tik jaustis žlungančiais, o iš tikrųjų jie anapus eina. (...) Aš myliu tą, kurs sielos savo netausoja, kuris nelaukia padėkos nei pats dėkoti linkęs; jis visada tik dovanoja, savęs nepaiso“, – sako Zaratust­ra kaip filosofas ir kaip poetas.

Labai panašu, kad Nietzsche rašo čia šiek tiek ir pats apie save. Georges’as Bataille’is pastebi, jog Nietzsche pats save pasmerkęs, nes liko ištikimas laisvei ir jos prieštaravimams, net ir suvokdamas artėjančią sąmonės katastrofą. „Pirmasis pasiekęs bedugnę ir žuvęs ją nugalėdamas, apimtas tiktai laisvės.“ Ar savo žūtimi peržengti metafizinę bedugnę yra savinaika? Gal kaip tik atvirkščiai – tikroji poeto laisvė.

Ir kai parašiau šį paskutinįjį sakinį, tarsi atliepdamas Zaratustrai, bet iš tikrųjų giliajai poezijos metafizikai, feisbuko erdvėje pasirodo Kęstučio Navako komentaras. „tai labai paprasta, – rašo poetas, – tik čikšt ir nelieka. pistoleto kulka jau glūdi mūsų smilkiniuose ir kada ji pralauš kaukolės skliautą – jai vienai žinoma. tai kulka, o ne visi mūsų perskaityti, pamatyti ar patirti dalykai. tik akimirksnis ir vertybių skalė išsiderina, pasislenka per penkias pozicijas. tokių draugų daug, kurių širdys ant tos pavojingos ribos, už kurios jau nebeplaks. pažiūri į gėles, kurių vakar priskynė mylimoji, parašai eilėraštį, lyg tai darytum paskutinį kartą, paglostai stalo įrankius, ilgai tyli. taip, mes stiprūs ir geriausias to įrodymas –­ kad ligi šiandienos išgyvenom. o išgyventi su kulka smilkiny yra daug.“