Eilėraščio eilutė, pirminio poetinės ištarmės ritmo, gal labiau ritminio vaizdinio ar įvaizdinimo intonavimo nuovoka pašaukia lyg neišvengiamos lemties prošvaistė. Net nepajunti, kaip šitai įvyksta, tik kiek vėliau suvoki –­ esi pagautas, pagavos įsuktas į tau dar nesuvokiamą vyksmą, atskiriantį tave nuo vienų bendravimo saitų ir susiejantį su tais kitais, kuriems svarbiausia pasaulyje poetinės ištarmės ritmas ar eilėraštyje glūdinčios metaforos įniršis. Pasijunti ne vien atskirtas, bet ir išskirtas. Imi tikėti esąs palytėtas kalbos malonės, tampančios pagrindine gyvenimo pras­mės gaire. Gyvenimo okupacijos sąlygomis. Poezija –­ didžioji laisvintoja, įkalinanti savąja metaforos ar naujos prasmės paieškos galia. Padedanti kurti poetinę laisvės zoną, kurioje jautiesi laisvas, nuo jokios ideologijos nepriklausomas žmogus ir kurioje sukasi artimųjų bičiulių gyvenimai. Artimi tiek, kiek leidžia kelių eilučių sąskambiai ar metaforų sąšaukos, besisukant gundančius vakaro atšvaitus mėtančių taurių melodijai.

Audreolės Pivorės nuotrauka iš ciklo „Gatvė“
Audreolės Pivorės nuotrauka iš ciklo „Gatvė“

Kiek kūryboje esama savinaikos nuodo ir kiek savikūros dvasios šviesos? Ar įmanoma vien šviesiosios dvasios galia į naujas prasmių erdves įsilaužianti kūryba? Anksčiau ar vėliau tie klausimai ima skleisti nerimo ratilus, kai žvelgi atgalios į patirtus nušvitimus, netektis, neviltis ir išsiskyrimus. Skaitydamas savo eilėraščius niekaip negali suvokti, koks žmogus ir kada galėjo juos parašyti. Pirmoji didžioji nuodėmė –­ pasijutai poezijos pašauktas ir gyvenai įsitikinęs, kad nauja metafora ir yra tikroji gyvenimo prasmė. Kad eilėraščiui ne vien gali, bet ir privalai aukoti savo ir artimųjų gyvenimus. Šis vienišojo kelias neišvengiamai skaudina visus, su kuriais artimiau susisieji. Gyveni lyg ir negyvendamas, bendrauji tarsi turėdamas omeny eilėraščio eilutę, kuria ir išduodi artimiausius žmones. Dažniausiai net nejausdamas jų niekaip neišsakomo skausmo, jo dar nemoki išskaityti. Tik vėliau, jau kasdieniškiau įsižiūrėjęs į jų veidus supranti, kiek daug skausmo ir nevilties buvo susikaupę. Tačiau jau neišpirksi. O ar galėjai kitaip, jei tie didieji poetai, kurių gyvenimai ir eilėraščiai nusėdo tavo atminty, ėjo, manai, savais, vienatvės, liūdesio ir netikėtų metaforinių prošvaisčių keliais drąsiai statydami ant eilėraščio visą savo ateitį. Poezija nepakenčia gudravimo – visas atsiduodi eilutei ir vaizdiniui. Toje atminties vaizduotėje, kurioje tavo likimas įaudžiamas, tikiesi, į reikšmingesnį poetinį audinį, galintį išvengti visa naikinančios kasdienybės laiko rūgšties.

8 dešimtmetis. Vilnius. Bibliotekų himalajai, keletas naujų draugų, kurie retkarčiais kiek ironiškai išniūniuodavo vieną kitą savo posmą. Kavinių marš­rutai Senamiesty – visi jie paženklinti poetiniais įrantais, bičiulių randais virš riešų. Iki šiol – „Vaiva“, „Bačkutė“, „Laumė“, „Žibutė“, „Žuvėdra“ arba „Rūta“, „Neringa“, „Literatai“. (Tiesa, dabar jau neliko didžios dalies tų kvapnių pavadinimų – „Coffee Inn“, „Caif cafe“, KFC.) Neišvengiamai užsukant į Parodų rūmus, kuriuose tvyrojo tikras modernistinis dažų ir drobės kvapas, susimaišęs su gražių menotyrininkių ir kitokių dailiokių kvepalų aromatais. Poe­zija, meilė, vynas, netikėto nuotykio nuojauta. Kavos puodelių loterija. Vienatvė cigarečių dūmų ratiluos, pamažu stalelį užgulant pažįstamiems. Tačiau nebūtinai – mėgautasi ir vienišojo taurele, sykiu įvaizdinant savo figūrą moderniojo meno pasaulio landšafte, kuris skleidėsi pro kavinės langą įtraukdamas įvairių šalių ir laikų menininkus.

Tuose maršrutuose nieko tarybiška. Daug suokalbiško tylėjimo švytint taurėms ir taurelėms. Kas toje kelionėje buvo iš tarybinės literatūros? Net dabar negaliu atsekti jokių tarybinės literatūros ženklų. Kelio gaires žymėjo odą diriantis Rimbaud įkarštis, pro kanonadų saliutus ir nuodingų dujų liežuvius prasiveržusio Apollinaire’o svingavimas pėdinant Kanaano žemėmis ir žvalgantis po jų grožybes, Elioto metaforų metafizika ir „Il pleure dans mon coeur“... Vertimai į rusų kalbą, per kurią pasaulinė literatūra plūdo į sąmonės ir pasąmonės akivarus. Per ją pažintas Dostojevskis, Leskovas, Platonovas, Bulgakovas, didžioji modernistinė Vakarų literatūra. Rusų kalba pateikė ir senuosius kinų bei japonų poetus, rytietišką poetinę ir meditacinę magiją. Pagavus senosios kinų poezijos įspindžius jau niekaip nebuvo galima išsilaisvinti iš šviesios melancholijos, o ją nuskaidrindavo su bičiuliu tylomis geriama vyno taurė ar butelis, šniokščiant amžinajai Vilniai ir parko ošimui užglostant poetinės sąmonės prošvaistes.

Kai kurie eilėraščiai ar poemos sukrėtė taip, jog kuriam laikui pasijutai esąs perkeistos sąmonės ir kupinas niekaip neišreiškiamo, bet visiškai aiškaus gyvenamos tikrovės suvokimo. Mandelštamo „Leningrad“: jame išskleistas gyvenimo sovietinėje tikrovėje siaubas, išryškėjantis siaubingos poetinės vienatvės pavidalu, kuris savo metaforomis įtaigoja tą vienatvę esant prigimtinį poe­to bruožą: ja na lestnice čiornoj živu, i v visok / udariajet mne vyrvannyj s miasom zvonok. // I vsiu noč naproliot ždu gostej dorogich, / Ševelia kandalami cepoček dvernych. Juolab kad gyvenome tarybinės tikrovės ir istorijos terpėje, kur lageriai, tremtys, žudynės ir sykiu didieji humanistiniai šūkiai atmintyje pynėsi į vieną audinį, paženklintą didžiųjų valstybinių švenčių demonstracijomis. Achmatovos „Poema bez geroja“, apie kurią su panevėžiečiu bičiuliu, aistringu Didžiosios bibliotekos ir jos dailės fondo lankytoju, nenuilsdami kalbėdavom vakarais palinkę prie „Neringos“ staliuko. Kiek čia buvo tarybiškumo. Kiek jo buvo Gedos „Giesmėse“?

Keletas eilučių sugriebdavo ir jau nebepaleisdavo. Pasaulis įgaudavo vienokios ar kitokios nuotaikos atspalvių, kasdieniuose įvykiuose sušmėžuodavo vaizdinio ar metaforos prasmės šešėlis. Tik šešėlis, tačiau pats tikriausias, persmelkiantis labiau nei artimas veidas. Dylano Thomaso Especially when the October wind / With frosty fingers puni­shes my hair, / Cought by the crabling sun I walk on fire / And cast a shadow crab upon the lands su visa įsukančia gėrimo legenda, kuri vis labiau saistėsi su bičiulių pasakojimais, –­ ta pati dygiai gundanti ir netikėtu savinaikos proveržiu įtraukianti intonacija. Atrodė, toms eilutėms būtinai turi pritarti ir skaidrios, o sykiais ir niaurios nevilties taurė. Tomas Venclova išvertė šį eilėraštį į lietuvių kalbą, kuria jis ir išplito, padėdamas ir nevilties siautulio akimirkomis išlikti poetiškai blaiviems. O jau vėliau nuostaba perskaičius Justino Marcinkevičiaus „eik kalbos tiesumu“ ir akimirkai tarsi vaikiška nuoskauda – kodėl gi ne tau buvo duota šitaip ištarti. Būti poezijos pašauktam ar įsivaizduoti esant pašauktam. Kas besu­paisys, kas beišnarplios suvaizdintos tikrovės raibulius, kurie mainosi atmintyje persmelkiami netikėtos gėlos ir prisiminimų apie tuos neišsipildžiusius gyvenimus, kurie taip ryškiai poetiškai skleidėsi bičiulystėje.

Koks buvo įsivaizduojamas gyvenimas, atsidavus kalbos ir poezijos ištarmių pagundai? Nesusisieti su sistema, dirbti tam, kad prasimaitintum ir niekuo neįsipareigotum, nuo nieko nepriklausytum, niekam netarnautum. Sargavimas, darbininkavimas teatruose ir kitose kultūros įstaigose, kūriko poetinių pokalbių su ugnimi užtraukiant deginančio Jamaikos romo gurkšnį magija… Ne vien Vilniuje, bet ir Maskvoje, Piteryje, kituose sovietinės imperijos didmiesčiuose, kuriuose skleidėsi didžiosios kelionės Maskva–Petuškai ratilai. Ir bendras taurelės pakėlimo ritualas, galiojęs visoje imperijoje. Pavyko kurį laiką visiškai laisvai gyventi „Mokslo ir gyvenimo“ redakcijoje – ačiū visiems joje dirbusiems. Eilėraščių neturėjo išniekinti joks sąlytis su ana sistema, kuriai poetinė kūryba kažkodėl labai rūpėjo.

Suprantama, toks idealas nedaugeliui buvo pasiekiamas, o ir siekiamybė ne taip jau retai būdavo iškreipiama žiaurokų gyvenimo realijų. Ne vienas pasakodavo apie savaitinius „atsijungimus“ nuo pasaulio klejonėse bei klajonėse po sovietinius didmiesčius ar po visiems gerai pažįstamą magišką Vilniaus senamiestį, kurio viena gatvelė, akligatvis ar tarpuvartės praraja ištįsdavo į kelių savaičių kelionę, kartais pasibaigiančią Vasaros gatvėje. Ėjimas naktimis Mėnulio atspindžių ašmenimis, pasišviečiant rudens šakelių ikebana ir bandant butelio fleita prisišaukti artimas vienišas sielas. Sugrįžimai, susitikimai, netektys. Skambutis ryte, ir bičiulio balsas: „Boria ką tik mirė. Užspringo.“ Negali net suvokti, kas atsitiko – juk tiek daug poetinės gyvasties buvo sukaupta, tiek daug norėta parašyti, tiek daug dar reikėjo iškalbėti ir ištylėti. Liko tik vėliau išleistas rinkinėlis „Angelas ant sniego“ ir jau niekaip į vieną gyvenimo istoriją nebesulydomos artimų žmonių atmintyse išlikusios bendravimo nuotrupos, kurios kartkartėmis iškyla, nudegindamos poetines eilutes numaldančia gėla: ...brangioji, muzika pripildo siaubo, / Ir Rilkės angelui atverti durų / Iš kapo kelias amžinybė draugo.

Vis daugiau artimų poetinio sambūvio draugų netikėtai išnyksta. Atrodo, dar vakar sėdėjai prie vieno staliuko, kartu ragaudamas poetinių įžvalgų ir gyvenimo sunkumų kokteilį, o jau trenkia žinia – pasmaugtas naktį prisėdęs ant suoliuko. Nauji veidai niekaip nepakeis tų, su kuriais kartu buvai sugundytas poezijos prošvaistės. Tačiau sunku mesti įprastus dienos ar savaitės ritualus, išlaikančius tam tikrą poetiškumo spindesį. Kol galų gale iš įpročio einant prisėst prie nusėdėto staliuko suima mintis – viskas bus lygiai taip pat, kaip jau ne vienus metus: juk žinai, kas ką pasakys, kas ir kaip apgirs, kaip klausysi iki banalybės užsikirtusių sąmonės plokštelių melodijų, kaip jausiesi pats, patiriantis rytinį tuštumos ir beprasmybės jausmą, kurį jau sunku palengvinti rašymu ar gera knyga. Kitaip ima sietis gyvenimo istorijos įvykiai, kitokia ryškėja jų prasmė, keičiasi poezijos šviesa ir spalva – eilutes ima laužyti vis labiau suvokiami nuodėmės ir būtinos atgailos kirčiai. Pasijunti einąs ten, iš kur sklinda ir amžinai girdėsis Maironio maldos ir jo atgailaujantis svarstymas apie nueitą gyvenimo ir kūrybos kelią – „argi ne kryžkeliais kartais aikvojau“ poezijos šviesos persmelktas Dievo dovanas?