Daugelis dalykų vyksta ne vietoje ir ne laiku, su tuo tenka taikytis vis dažniau. Pavasarį, kai visa gamtos galaktika tik plečiasi, kalbėti apie bet kokios veislės destruktyvumą šiek tiek nepadoru, – net japonai rašė ir rašo sezoninius trieilius. Sužinojęs pašnekesio temą truktelėjau pečiais, pagalvojau kažką nerišlaus, maždaug „na na“, ir kurį laiką plūduriavau tame nerišlume, vis tikėdamasis, kad tekstas kažkaip užsimegs savaime – gi pavasaris. Likus kelioms dienoms iki visų pažadų deadline’ų ėmiau nervintis, nes į galvą lindo tik visokios banalybės, dar frazės iš pasaulinio proto, t. y. interneto. „Poezija kaip pasipriešinimo forma“, „Poezija kaip tylus maištas“, „Poezija – bendravimo menas“, „Poezija kaip šventė“, „Poezija kaip skrendančios mintys“. Ir nieko apie destrukciją. Vieną akimirką pagalvojau, jog apie poeziją galima kalbėti tik gerai arba nieko. Bet prisiminiau: taip sakoma apie mirusius. Na na. Tas kelias dienas dariau viską, kad nereikėtų rašyti apie poeziją. Skaičiau esė tuščioms Sarbievijaus kiemo arkoms. Pasaulinę džiaugimosi augalais dieną sodinau augalus, kurie netelpa į jokias žanrines apibrėžtis, tarsi krūmai, tarsi medžiai, jokių pažadų, kad jie kada nors praaugs mane. Tuo ir džiaugiausi. Dar gėriau vyną, tas visada padeda negalvoti, ne vien apie poeziją.
Tądien pabudau saulei tekant, iškart supratau, jog pučia pietvakarių vėjas. Kambaryje nebuvo vėjarodės, tiesiog jame tvyrojo dujų kvapas. Taip, jokios abejonės, tai buvo Kazokiškių sąvartyno kvapas, o jį ir atneša gaivus ryto vėjas iš pietvakarių, tiek tos geografijos. Ir čia pat dilgtelėjo: tekstas bus, gal jau net yra, tik dar nežinau, kokių žodžių prireiks jam užrašyti. Aišku, prisiminiau ir F. Schillerį, ant kurio rašomojo stalo nuolat gulėjo keli supuvę obuoliai. Mane pasiekęs kvapas buvo turtingesnis, jame galima užuosti visos civilizacijos kvapus. Mirštančios civilizacijos kvapus. Gal net poezijos.

Audreolės Pivorės nuotrauka iš ciklo „Gatvė“
Audreolės Pivorės nuotrauka iš ciklo „Gatvė“

Turėjau suardyti pievos paklotę, per daugelį metų susiformavusią žolių struktūrą, kad pasodinčiau medžius ne medžius, krūmus ne krūmus. Ir kuo pranašesnė poezija, galvojau, ar galima ką nors pastatyti, prieš tai ko nors nenugriovus. Ir ypač poezijoje, kurios teritorijos yra tankiai apgyvendintos, čia savo daržus bei dangoraižius turi ir Homeras, ir Donelaitis, ir Rilke, ir Herbertas, ir Geda, ir Martinaitis, o kur dar tūkstančiai gyvųjų poetų ir dar visai jaunų sodinukų. Kadaise poezijos teritorijos driekėsi nuo Grenlandijos iki Pietų Afrikos, šiandien ji įsprausta į rezervatus, jai paliktos tik pačios nederlingiausios žemės. Kartais jaučiuosi tarsi Amerikos indėnas, abejojantis savo tapatybe. Kas aš esu? Kazašas, kaip sako Kajokas? Tyrimai skelbia, jog tie rezervatų gyventojai vis dažniau geria ir prasigeria; ne ką geresni ir poetai – užtenka prisiminti bent jau Bukowskį ar visą virtinę lietuvių poetų, jau išėjusių anapilin, pagaliau tuos, kurie užsikodavo arba priėmė amžinos blaivybės įžadus. Ar vis dėlto poezija provokuoja savidestrukciją, ar poezijon nyra linkę į savidestrukciją? Ar poezija dėl to laimi? Į šiuos klausimus nerandu aiškaus atsakymo, kaip ir į klausimą, ar netradicinės orientacijos madų dizaineriai yra talentingesni už heteroseksualus.

Bet poeto savidestrukcija yra tik viena iš poezijos de­st­ruk­tyvumo pusių. Ralphas Waldo Emersonas skelbė, jog „menininkas privalo aukotis menui, panašiai kaip bitės, atiduodančios gyvybę kartu su savo geluonimi“. Ar ši nuostata dar gyva, kad ir latentiniu ar rudimentiniu pavidalu? Ar už poezijos stovi pasiaukojimo, susinaikinimo, savidestrukcijos maksima? Svarstau: ar Kristus, paaukojęs savo gyvybę, buvo lyg ta bitė – atliko savidestrukcijos aktą dėl gyvenimo, dėl gyvybės poezijos?

Žengiant Biblijos pėdsakais, atsakymas turėtų būti meilė. Meilė turėtų mus gelbėti, pagaliau ir meilė poezijai. Bet vėlgi –­ užsiraunu ant jaunos poetės eilutės:

Meilė yra sterilus būdas
ką nors nužudyti.

Štai tau, boba, ir Devintinės. Poe­zijos, vadinasi, negalima mylėti, kiekviena aistra yra pavojinga, joje slypi (savi)dest­ruk­tyvumo (Viešpatie, koks šlykštus žodis!) elementas. Vadinasi, reikia griebtis kokios egzotiškos tradicijos, sakykim, budizmo, tvirtinančio, kad bet kokia aistra yra kančios šaltinis, kad, siekiant išvengti savidestruktyvios karmos, reikia neprisirišti? Neprisirišti prie poezijos? Būti drungnam? Aha, prisiminiau: kadaise ir pats rašiau, kad vienas iš būdų nužudyti poeziją – ją mylėti. Nemyliu. Gal net kartais nekenčiu. Vis tiek skirtis nesiruošiu. Poezija kaip femme fatale. Dar vienas poezijos apibrėžimas. Dėkingas jai už tai, ką davė, ir netgi už tai, ką atėmė. Žodyne įsikūnijusi indų kūrimo ir griovimo deivė Kali. Lietuviškai – kalė.

Poezija irgi nėra tikra dėl vietos po saule, ji nuolat abejoja savo tapatybe, ji irgi yra permanentinis kazašas.

Jis perbėga akimis per niekieno neperskaitytus hieroglifus. Apžiūrinėdamas staiga pamato, kad tai gali būti perskaityta –­ poezija yra galvosūkis
ir gali būti perskaityta – poezija yra melagystė
o gali būti perskaityta – poezija yra absurdas
arba gali būti perskaityta – poezija yra pranašystė
bet gali būti perskaityta – poezija yra rūgštvaisis
ir dar gali būti perskaityta – poezija žvanga tarsi metalas
o įmanoma perskaityti – poezija yra apvalus kvietinių miltų virtinukas
arba įmanoma perskaityti – poezija yra lavono įkapės
einant toliau, įmanoma perskaityti – poezija yra prakaitavimą skatinantys vaistai
einant dar toliau, įmanoma perskaityti – poezija yra vaiduoklis, besidaužantis į sieną
bet taip pat įmanoma perskaityti – poezija yra antikvaras
ir netgi – poezija yra idėja
ar netgi – poezija yra patirtis
ar netgi šitaip – poezija yra įrodymas
kaip ir – poezija yra pavienių perlų saujelė
bet ir šitaip – poezija yra priežasčių ir pasekmių seka
arba kitaip – poezija yra analogija
arba poezija yra proto būsena
arba kaip antai – poezija yra poezija
ir – poezija yra niekas
ir netgi poezija yra jausmingas atodūsis
poezija o poezija o poezija o poezija

Čia, deja, ne mano eilėraštis, nors tokio tikrai neatsisakyčiau, čia viso labo kinų rašytojo Gao Xingjiano romano „Dvasios kalnas“ ištrauka, kurioje vietoj žodžio „istorija“ įrašiau žodį „poezija“. Atlikau, jeigu norite, destrukcijos veiksmą. Ar tai reiškia, jog istorija irgi yra poezija? Ir atvirkščiai? Ar tai rodo, kad žodžiai yra destruktyvūs savaime, kad sugriauna bet kokio objekto tapatybę? Pasirinkite jums tinkamą atsakymą.

Poezija abejoja savo tapatybe, savo teritorija, jai atrodo, kad ji yra neįmanoma ar beveik neįmanoma, todėl grauždama savo grandines bando pabėgti kitapus sienų, kitapus ribų. Taip ji vis dažniau atsiduria kitų diskursų teritorijose, vis dažniau blaškosi po prozos baltas lankas, suprasdama, jog eina savidestrukcijos keliu, bet ji nebežino kito kelio. Vieni poetai dar bando rimuoti ir šitaip prisišaukti poezijos dvasią ar sielą, vienas kitas dar mėgina apsimesti pranašu, bylojančiu iš aukštai, kiti tiki vien poezijos kūnu ir vis bando jį tobulinti ant sintaksės ir gramatikos treniruoklių.

Iš tiesų poezija kaip žolė (dar vienas apibrėžimas), ji atsigauna net po pačių destruktyviausių kalbų apie ją.

Apskritai, šis žmonių pasaulis gal net neskirtas žmonėms gyventi, bet žmonija laikosi atkakliai įsikibusi savosios egzistencijos, – sako minėtasis kinas. Vėlgi, po galais, ta pati įžvalga puikiai tinka ir poezijai. Kas jai netinka?

Ir norom nenorom, greičiau norom, esu priverstas prieiti prie dar vienos išvados: diskusija irgi yra (savi)destrukcijos forma.

Galiausiai pagalvoju, na na, jeigu tąsyk nebūčiau pabudęs sąvartyno smarvėje, gal šiandien būčiau visai kitaip kalbėjęs.