Europos muziejų naktis Paryžiuje

Autorės nuotraukos
Autorės nuotraukos

Gegužės 21-osios naktį smalsūs pa­ryžiečių žvilgsniai krypo į naktinėti sukvietusius muziejus. Šiemet jau dvyliktą kartą organizuojama Europos muziejų naktis Prancūzijoje suvienijo daugiau kaip 1200 muziejų ir pasiūlė gausybę įvairiaspalvių renginių. Parodos eksponatų demonstracija, derinama su įspūdingu šviesų šou, gatvės meno pasirodymai, skaitmeninės instaliacijos, išskirtinės, dar neregėtos dokumentikos projekcijos, įvairios ateljė, šokio ir muzikos spektakliai, teminės konferencijos... Nuo įvairovės sukosi galva, o dažniausiai kylantį „menistencinį“ klausimą „kuriuos muziejus pasirinkti?“ šį kartą pakeitė „kaip visur spėti?“. Po ilgų svarstymų ir nervingų programos sklaidymų į kairę ir į dešinę sprendimas galiausiai buvo priimtas: kelionė po magišką muziejų pasaulį prasidės Petit Palais (Mažuosiuose rūmuose), trumpam stabtels Orangerie (Oranžerijoje) ir su trenksmu pasibaigs džiazo ritmu siūbuojančiame Orsay (Orsė) muziejuje.

18 val., iki oficialios renginio pradžios dar pusvalandis, o aš jau veriu milžiniškas secesiniais raštais raitytas Petit Palais duris. Muziejuje susitikome su spaudos ir komunikacijos skyriaus atstove Mathilde Beaujard, kuri ne vien papasakojo apie dabar eksponuojamas išskirtines parodas, bet ir surengė trumpą „ekskursiją“ po slaptus muziejaus koridorius. Petit Palais šiemet išlaikė rimtį ir nesiūlė jokių „ekscesyvių“ fokusų ar triukų: dvi kokybiškos ir išsamios parodos – Georges’o Desvallières’o tapybos darbų ir „Menininko studijoje“ („Dans l’atelier“) – buvo būtent tai, ko reikėjo pradedant naktinį kultūros maratoną.

Daugiau kaip 400 eksponatų (nuotraukų, eskizų, skulptūrų bei video) aprėpianti paroda „Menininko studijoje“ kvietė lankytojus žvilgtelėti į slaptą menininkų ateljė verdantį gyvenimą ir atidžiai sekti meno kūrinio gimimo procesą. Ingres’as, Picasso, Matisse’as, Monet, Zadkine’as, Barcélo, Koonsas ir daugelis kitų didžių įvairių epochų menininkų, lydimi draugų ar savo mūzų, mįslingai žvelgdami iš nespalvotų senovinių nuotraukų, tarsi kviečia žiūrovą pabandyti iššifruoti meno kūrinyje užslėptą paslaptį, tapti mistiško kūrybos proceso dalimi. Nuotraukose taip pat akcentuojamas ir mokymosi/tobulėjimo aspektas: galime sekti, kaip nuosekliai techniniu ir idėjiniu atžvilgiu tobulėjo pradėtas darbas. Nuotraukų autoriai (Luigi Ghirri, André Villiersas ir kt.) meistriškai įamžina studijų interjere atsispindinčias menininkų asmenybes: štai Picasso darbo erdvėje, regis, kiekvienas objektas turi savo vietą, drobės tvarkingai atremtos į sieną, paletė meditatyviai nugulusi ant šiaudinės kėdės, o Franciso Bacono darbo vietoje tvyro visiškas chaosas! Paroda puikiai įkūnija fotografų pagarbą Menui, Menininkui ir visagalei Kūrybai.

Daugiau nei 90 darbų apimanti Desvallières’o paroda pristato išskirtinio talento ir dvasios kūrėją ir jo meninį paveldą. Vos įžengus į salę, emociškai sujaudino išskirtinė spalvų dermė, stilistiškai ir estetiškai itin stiprios kompozicijos, savita mitinių herojų ir krikščioniškų simbolių interpretacija (pvz., drobės „Heraklis Hesperidžių sode“, „Niadė“, „Kristus prie kolonos“). Tapytojo Gustave’o Moreau globotas Desvallières’as gana anksti pajuto priešiškumą griežtiems akademiniams standartams ir, vedamas beribio smalsumo, pasinėrė į nesibaigiančius žanro, spalvos ir formos eksperimentus. Pats tapytojas savo stilių apibūdino kaip kritišką natūralizmą, kurio bruožai aiškiausiai matomi drobėse, nutapytose grįžus iš Pirmojo pasaulinio karo fronto. Skaudi ir traumuojanti patirtis paskatino menininką pasinerti į dvasinius ieškojimus bei atidžią religinio meno analizę. Daugiau nei 60 kūrybos metų apimanti paroda akcentuoja Desvallières’o paveiksluose atsispindinčią nuolatinę įtampą tarp kūno, kūniškumo ir sielos, spiritualumo. Po trumpos diskusijos su parodos komisarėmis naktinis muziejų ekspresas juda toliau.

Orangerie muziejuje – tikra lankytojų apsiaustis. Kantriai lūkuriuojančių meno gerbėjų eilė, tarsi tvarkingai sustatyti domino kareivukai, vinguriuoja palei visas muziejaus sienas, nusidriekia per bekraštę medžių alėją ir nuvilnija iki pat Tuileries sodų fontano. Tenka gerokai pasistumdyti, kol vargais negalais mosikuodama leidimu prasispraudžiu pro apsaugos vartus. Patenku į tikrą XX a. pradžios Paryžiaus kabareto šurmulį – muziejus linguoja nuostabiais čarlstono, keikvoko, šimio bei regtaimo ritmais. Talentingo džiazo kvarteto atliekamos žaismingos kompozicijos tarsi panardina į praėjusio amžiaus kūrėjus svaiginusio naktinio miesto atmosferą à la Bal Bullier*. Išties nepakartojamas jausmas kontempliuoti ovaliosiose salėse eksponuojamą Claude’o Monet „Vandens lelijų“ ciklą, skambant legendiniam Gene’o Lockarto ir Ernesto Seitzo kūriniui „The World Is Waiting for the Sunrise“.

Dėmesį taip pat patraukė išsami ir itin konceptuali paroda „Apollinaire’as: poeto žvilgsnis“, skirta legendinio prancūzų poeto Guillaume’o Apollinaire’o meno kritikos darbams. 1902–1918 m. apimančioje ekspozicijoje – manifestai, meno kritikos straipsniai, nedideli komiški eskizai bei poeto korespondencija su žymiais to meto kūrėjais (Picasso, Pau­liu Guillaume’u ir kt.). Parodoje puikiai atspindėta išskirtinė Apollinaire’o asmenybė, įgimtas smalsumas ir atidumas visoms tą laikmetį pažymėjusioms meninėms formoms. Poetas, be perstojo įvairiomis formomis dokumentavęs spalvingą Paryžiaus menininkų gyvenimą, tapo tikru XX a. meno perversmo liudininku. Ne veltui André Bretonas tvirtino, kad būtent Apollinaire’as išaukštino Matisse’o, Deraino, Chirico bei Picasso kūrybinius eksperimentus ir juos iškėlė į meno olimpą (šių kūrėjų darbai užima svarbią vietą ekspozicijoje), o didžioji dalis menotyrininkų kritišką poeto žvilgsnį į tą epochą prilygina Beaudelaire’o ar Mallarmé kritikos tekstams. Poetas, kritikas, Afrikos meno gerbėjas, artimas menininkų draugas Apollinaire’as užsitarnavo garbingą vietą modernaus meno perversmą nulėmusios estetinės revoliucijos epicentre, o jam skirta paroda puikiai supažindina lankytojus ne vien su įvairiapusiška jo asmenybe, bet ir su išskirtine, itin poe­tizuota pasaulėvoka.

_DSC0052.JPG

Keliolika minučių iki vidurnakčio, vos spėju į paskutinę savo kelionės stotelę – Orsay muziejų. Neslėpsiu, ši didžiuosius impresionistų šedevrus sauganti meno šventovė yra viena mano mėgstamiausių vietų Paryžiuje. Išskirtinis muziejaus interjeras (įkurtas buvusioje traukinių stotyje), erdvios salės, centrinę navą puošiančios antikinės skulptūros... Jame pasijunti be­s­ąs toks mažas, bet kartu ir nuostabaus meno pasaulio dalis. Muziejaus nakties proga Orsay taip pat pasigavo „džiazo bacilą“. Net septyniolika džiazo virtuozų –­ „The Amazing Keystone Band“ –­ meistriškai atgaivino kartu su impresionizmu gimusias legendines muzikines kompozicijas, o būrys gidų, linguodami į taktą, atskleidė dar negirdėtų istorijų apie garsiausius Manet, Monet, Van Gogho, Pierre’o Bonnard’o ir kitų garsių tapytojų darbus. Su paskutiniu milžiniško stoties laikrodžio dūžiu dar spėju pasimėgauti išskirtine tapytojo Henri Rousseau „archajišką naivumą“ įkūnijančia paroda, kuri neseniai buvo pristatyta Venecijos Palazzo Ducale rūmuose. Dažnai menininkų klasifikacijų užribyje atsiduriantis Rousseau išties nepelnytai nuvertintas savo epochos kritikų. Žaisminguose tapybos darbuose talentingai jungdamas italų primityvistų ir modernistų tradicijas tapytojas žavėjo ir spalviniais eksperimentais įkvėpė ne vieną amžininką. Ko vertos vien džiungles ir laukinius žvėris vaizduojančios drobės! Jos taip užhipnotizuoja, kad net pats Rousseau teigė betapydamas taip išsigąsdavęs, jog tekdavo bėgti prie lango ir įsitikinti, kad jis Paryžiuje, o ne alkano liūto pietų lėkštėje!

Šiek tiek nusigąstu ir aš, akimirką pagalvojusi, jog užhipnotizuota Rousseau žalumos ir egzotiškų gėlių aromatų liksiu užrakinta muziejuje su visomis drobėmis, skulptūromis ir milžiniškais laikrodžiais. Iš transo pažadina sargo švilpukas: „Madame, c’est fini la fête!“ („Ponia, šventė jau baigėsi!“) Išties baigėsi – ir šventė, ir naktinis muziejų ekspresas. It apsvaigusi nuo turtingos kultūrinės kelionės lėtai slenku Senos pakrante link mirgančio miesto, kuriam šventė niekada nesibaigia. Pakeliui susiduriu su niurzgančia, į Luvrą po 3 valandų laukimo eilėje taip ir nepatekusia prancūzų kompanija. Nusivylimą bandome užglaistyti dar veikiančioje restorano terasoje pakėlę taurę vyno. Susidaužiame. Viena po kitos užgęsta muziejų šviesos.

* Bal Bullier – XIX a. viduryje verslininko François Bullier įkurta itin populiari pobūvių salė, siūliusi išskirtinius teminius bei šokių vakarus.

Norėčiau padėkoti bendradarbiauti sutikusiems Petit Palais, Orangerie ir Orsay muziejų spaudos bei komunikacijos skyrių atstovams – poniai Mathilde BEAUJARD bei Jonathanui POUMEAU. Taip pat už visapusišką pagalbą dėkoju renginį kuravusios Pierre Laporte komunikacijos agentūros atstovui Samueliui DURAND’UI.

J’adresse mes plus vifs remerciements à Mme Mathilde BEAUJARD et M Jonathan POUMEAU – les responsables du service presse et communication aux musées de Petit Palais, Orangerie et Orsay – pour la collaboration fructueuse et le temps qu’ils m’ont accordé. Je tiens aussi à remercier le représentant de l’agence de presse «Pierre Laporte communication» M Samuel DURAND pour son aide et professionnalisme.

Naktis Orsay muziejuje (Sophie Boegly nuotrauka).
Naktis Orsay muziejuje (Sophie Boegly nuotrauka).