Ieva Mikalkevičiūtė. Poezijos bangos

Gegužės 28 d. Paryžiuje vyko Literatūros naktis

Rodos, vos spėjome atsitokėti po muziejų nakties, o Paryžius ir vėl kelia kultūrines bangas. Šį, ketvirtąjį, kartą po savo skliautais miestas priglaudė 19 iš skirtingų pasaulio kampelių atvykusių rašytojų, poetų bei vertėjų. Lydimi aktorių, literatūrologų bei ambasadų ir kultūros centrų atstovų rašytojai kvietė bent akimirkai sustoti ir pasinerti į įvairiaspalvį, jokių sienų nepripažįstantį literatūros pasaulį. Džiugu, kad šiemet įvairiatautėje kūrėjų jūroje spindėjo ir lietuviškas perlas –­ poetas, vertėjas, žmogaus teisių gynėjas, o svarbiausia – pasauliui ir jo kultūros tradicijai atviras žmogus –­ Tomas Venclova.

Net 6 valandas jaukioje Terres d’Alig­re galerijoje vykę Venclovos poezijos skaitymai pritraukė margos publikos: Paryžiuje gyvenančių tautiečių, vietinių prancūzų, svečių iš Meksikos bei Čilės. Nenuostabu –­ juk poeto, vadinamo pasaulio piliečiu, kūrybinis paveldas atspindi kertines Vakarų kultūros tradicijas, reikšmingus istorinius bei meninius ženklus, universalius biblinius simbolius. 2013 m. prancūzų kalba išleista Venclovos poezijos rinktinė „Le Chant limitrophe“, apimanti 40 metų periodą, tarsi įkūnija kūrybos cikliškumą, gyvenimo, kaip poemos, metaforą. Autoriaus poezija pakerėjo ramiu, stojišku tonu, atidumu žodžiui bei ritminei struktūrai, meistriškai ir nebanaliai per lietuviškos kultūros prizmę perinterpretuojamomis mitologinių siužetų linijomis. Žavėjo ir prancūzų kalba eilėraščius deklamavęs aktorius Vytas Kraujelis, įveikęs gan nelengvą užduotį –­ ne vien prisijaukinti svetimą kalbinį kodą, bet ir neprarasti ryšio su emociniu teksto turiniu. Įžvalgomis apie Venclovos kūrybą pasidalijo literatūrologė Jūratė Čerškutė, renginį kuravo Lietuvos ambasados Pa­ryžiuje kultūros atašė Vida Gražienė.

Itin maloniai nustebino Estijai atstovavęs poetas, 2016 m. Europos literatūros premijos laureatas Jaanas Kaplinskis (g. 1941). Šiuolaikinės estų poezijos krypčiai priskiriamas kūrėjas tiesiog užhipnotizavo minimalistinėmis poetinėmis meditacijomis, kuriose jaučiamas itin artimas ryšys su gamta, Rytų šalių (ypač Japonijos) įtaka, atidumas kasdienėse patirtyse užkoduotiems pasaulio grožio ženklams. Skirtingus kūrybinius etapus apimanti 2016 m. išleista poezijos rinktinė „Difficile de devenir leger“ („Sunku tapti lengvam“) puikiai atspindi, kaip su laiku ir gyvenimiška patirtimi išsigrynino poetinis Kaplinskio universumas. Pirmuosiuose tekstuose poetas dėmesį fokusuoja į politinį klimatą: kandžiai ir kritiškai analizuojami totalitarizmo reliktai, vėliau – klastingos kapitalistinės sistemos vilionės ir jų įtaka sovietinę priespaudą išgyvenusiam šiuolaikiniam žmogui. Vėlesnio periodo eilėraščiuose poetas, meistriškai žongliruodamas laisvomis, ritmui ir rimui nepavaldžiomis eilėmis, tarsi sugrįžta prie esminio savo kūrybos mikrokosmo – gamtos, kuri, pasak autoriaus, vienintelė mums suteikia galimybę prisiliesti prie žmogiškos būties vienovės, sugrįžus į gamtą, sugrįžti į save. Dialogo forma kartu su prancūzų aktoriumi Guy Abgralliu skaityti eilėraščiai it literatūrinis tiltas sujungė dvi šalis, dvi kultūrines patirtis: šiaurietiškai uždaras Baltijos seseris ir emocingą Viduržemio jūros regioną.

Šių metų literatūros nakties programoje stipriausiais laikyčiau būtent poezijos skaitymus. Be Baltijos šalių, didelį įspūdį paliko kartu su Irano kultūros centru pristatyta persų poezijos specialistės, vertėjos Leili Anvar parengta XII a. istorinių poemų rinktinė „Paukš­čių giesmė“. Vidurio Rytų kultūros, religijos ir mitologijos simboliais praturtintos persų poeto Farïdo od-din ’Attaro eilės vaizduotėje piešė legendomis apipintą tūkstančio paukščių kelionę beieškant dieviškumo įsikūnijimo –­ mitinės būtybės Simurgo. Poezijos skaitymai, derinami su XV–XVII a. persų, turkų ir indopakistaniečių miniatiūrų vizualizacijomis, kūrė egzotišką ir paslaptingą atmosferą, o švelnus ir užburiantis Anvar balsas klausytojus įvedė į savotišką transą.

Iš prozos atstovų paminėčiau vos vieną kitą. Labiausiai įsiminė trys skirtingi romanai: tapatybės problemą gvildenantis gruzinų rašytojos Nino Haratišvili „Mano mielasis dvyny“, fantasmagorišką šiuolaikinės rašytojos būtį įprasminantis belgės Aliette Griz „Vaiduokliai yra pėstieji, kaip ir kiti“ bei tragikomiškas rumuno Matei Vişnieciaus „Pirmųjų žodžių pardavėjas“, nagrinėjantis iš komercinio pasaulio į kūrybinę plotmę persikeliantį vartotojiškumo virusą.

Tolumoje palikusi literatūros šventove vienai nakčiai virtusį Viaduc des Arts (Menų viaduką), dar kurį laiką negaliu nusikratyti mane lydinčių poetinių garsų, vaizdų ir simbolių, per tas 6 valandas lėkimo iš vienų skaitymų į kitus, kaip reikiant įelektrinusių. Stabteliu, įsižiūriu – iš už kampo kyšo spalvinga egzotiško paukščio uodega, o tolumoj girdėti šiurpą sukeliantis Simurgo riaumojimas. Nugara nubėga šiurpuliukas, paspartinu žingsnį. Kartu ir baugu, ir juokas ima. Sustoju, lėtai įkvepiu, iškvepiu, kad pajusčiau save „čia ir dabar“, „sugrįžusią į save“, kaip savo eilėraščiais mokė Kaplinskis. Ir štai, „sugrįžusi“ matau ne ką kitą, o ramiai į knygų stirtą atsirėmusį ir įdėmiai klausytojus stebintį Venclovą, o su juo –­ ir gimtojo Vilniaus gatveles, bažnyčių varpus, senelės kieme pavasariškai ošiantį beržą... Pagaliau po visą dieną lydėjusio šaršalo viduje ramu. Ačiū poezijai, kuri nuskraidina nuo Irano kalnų iki Viduržemio krantų, bet su kuria smagiausia sugrįžti.

fr.wikipedia.org/wiki/Viaduc_des_Arts
fr.wikipedia.org/wiki/Viaduc_des_Arts

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai