Vytautas Kaziela. „Vieta ir kiti nutylėjimai“. – K.: „Kauko laiptai“, 2015.

 

b_200_313_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-06-03_nr._3570_kaziela.jpg

Vytauto Kazielos poezijos rinktinė „Vieta ir kiti nutylėjimai“ – jau dešimtoji autoriaus knyga. Tai meditacijos, tylos, vienumos poezija. Eilėraščiai gimsta iš meditatyvių įsižiūrėjimų, iškyla keliais žodžiais tarp to, kas norima pasakyti, ir to, kas lieka nutylėta, –­ tai liudija ir visiškai minimalistinės, nugludintos eilėraščių formos. Poetinis pasaulis toli gražu neišsiveržia galinga kalbos versme. Greičiau lieka nutildžius visa, kas nėra eilėraštis:

lėtai
nuvalyti stalą
suberti trupinius
į saują
išvysti mirtį
tylėti
akis į akį
(p. 73)

Tačiau pasaulio triukšmo „nutildymas“ – įvyksta nepastebimai, be konflikto – tai, kas nėra svarbu, lyrinio subjekto pasaulyje paprasčiausiai neegzistuoja – jis toks išgrynintas. Todėl tekstai itin tykūs, net kalbantys apie skaudžius išgyvenimus dvelkia ramuma, tyla.

Knygos lyrinis subjektas yra ne tik vienas, bet tarsi izoliuotas savame pasaulyje. Kreipiamasi, ieškoma kito, bet labiau savo sąmonėje, atmintyje negu iš tiesų, dabar, čia. Gana dažnas rašymas antruoju asmeniu vis dėlto ima kiek erzinti, kai joks dialogas taip ir neužsimezga. Žinoma, greičiausiai ne atsitiktinai. Galbūt dialogas nėra įmanomas, gal svarbus kitas – per toli erdvėje, pasilikęs ar paliktas praeityje:

žiemos sode
dar neiškritęs sniegas
žiemos sode
tave regėjau
tačiau žinau
tenai nebuvo nieko
tiktai tamsa
lietus ir vėjas
(p. 41)

Neįmanomo susitikimo būsenai norėtųsi įvairesnių formų. Galiausiai tas „tu“ ima atrodyti tiesiog kaip gramatinė forma, kurios įsikabinta, bet ne kreipinys, nebetenka savo svorio:

nemiegu
kelinta para
negaliu sapnuose
aplankyti tavęs
(p. 52)

Lyg ir suprantame lyrinio subjekto būseną – skaudu negalėti net susapnuoti to ypač svarbaus kito, juk nepasakoma, tačiau galima suprasti, kad susitikimas ne sapne – juo labiau neįmanomas. Tačiau kartu tokia vienišos nemigos poe­zija – gana tipiška, tokios eilutės girdėtos jau daugybę kartų... Perskaičius norisi tiesiog imti ieškoti pateisinimų, kodėl taip trafaretiškai užrašyta.

Iš tiesų cituotuose posmuose ir visame rinkinyje daugelis įvaizdžių atrodo ne itin originalūs, galbūt gali pasirodyti ir kiek nuvalkioti – rudens lietus, vienuma, mėnesiena... Primena Gottfriedo Benno svarstymą: „Kiekvienas iš mūsų esame kada nors ėję takeliu per sodą ar parką. Ruduo, mėlynas dangus, balti debesys. Virš laukų tvyro švelnus ilgesys. Išsiskyrimo diena. Jūs užsigalvoję, melancholiškai nusiteikę. Jūs mąstote. Tai gražu, gerai. Bet tai dar ne poezija. Štai ateina Stefanas George ir mato viską lygiai taip pat kaip ir jūs, bet jo sąmonė valdo jo jausmus, jis juos stebi ir užrašo (...). Jis pažįsta savo žodžius, jis žino, ką su jais reikia daryti, žino, jog jam dera kaip tik taip rikiuoti žodžius, jų padedamas jis kuria formą, ieško rimų, ramių, tylių, skambančių strofų.“*

Kiekvienas galime nuspręsti, ką įskaitome „Vietoje“. Savaime suprantama, poezija nėra įvaizdžių suma. Išties ji net neprivalo būti vaizdinga. Kazielos poe­zija nėra labai netikėta, bet neprimena ir to mėgėjiško eiliavimo apie metų laikus. Sunku pasakyti, ar čia sąmonė visada suvaldo jausmus ir žodžius. Stipresni tekstai, kuriuose atskleidžiamas intymesnis santykis, pasirinkti įvaizdžiai konkretūs. Galbūt su jais paprasčiau susitvarkyti negu su abstrakcijomis, kurios dažnai taip ir lieka pakibusios kažkur pusiaukelėje:

tai kas buvo arti
šiandien
nebepasiektum
(p. 54)

Taip ir norisi perfrazuoti Benną –­ kiekvienam pasitaiko akimirkų, kai stipriau negu paprastai juntame pro šalį einantį laiką, bet tai dar nėra poezija... Tokiems, gana universaliems išgyvenimams norėtųsi išgirsti intymesnį balsą, atsiplėšti nuo universalumo. Tai visai nesumažina tekstų „filosofiškumo“, dažnai minimo pristatant šią knygą. Kaip tik gebėjimas per mažą detalę pasakyti labai daug yra tam tikras poezijos privalumas. Štai pirmasis rinkinio eilėraštis – gerokai stipresnis už cituotąjį:

lapkričio dienų
pilkuma į sielą
gėrėsi suodžiais
(p. 9)

Pritrūksta tik vieno skiemens iki haiku. Tokiose vietose, kurios pavyksta puikiai, visokeriopas minimalizmas – ir formos, ir pasirinktų įvaizdžių gali žavėti savo grakštumu, kai taupiu žodžiu pasakoma tarsi visa, ko reikia. Kad ir čia: „mus žeidžia aštrios skeveldros / iš rytdienos“ (p. 14).
Mėgėjas kaip tik bandytų dekoruoti tą pliką tekstą, slapstyti, kad už jo iš tiesų nieko nėra. Šiuo atveju – nėra tuštumos, kurią norėtųsi slėpti, pasitikima visišku emocijos grynumu ir jam nereikia butaforijos, o tai patraukia:

žinotų –
apeitų
bet ne
tarsi į duobę krenta
kas neišsaugota
kas nutylėta
(p. 39)

Arba netgi visiškai dygiai: „skauda neskauda SKAUDA“ (p. 97).

Vis dėlto norėtųsi sulaukti daugiau vaizduotės laisvės, netikėtesnės minties, galbūt tiesiog drąsos, juk tai nebūtinai apkrautų tylų kalbėjimą. Minimalistinės formos Sigito Gedos ar Donaldo Kajoko eilėraščiai traukia nepaprastu kalbos pajautimu, iš meditacijos gimsta originalus žvilgsnis. Kalbant apie tylą, tobulu atveju – detalė ir tyla viena kitą pildytų, nutilimu bylojama ne mažiau nei žodžiais. Prie to ir einama, ir eilėraščių knygos pavadinimas „nutylėjimais“ – ne atsitiktinis. Tačiau tarsi iki galo nepasiekiamas toks paveikus tylos efektas, kaip pavykdavo, tarkime, Nijolei Miliauskaitei. Gal kartais per daug lieka nepasakyta, išeina per didelė abstrakcija. Vis dėlto knyga kažkuo patraukia, žavi kalbos nuogumu, geliančiu grynumu, tad pats tekstas ir leidžia skaitytojui tikėtis dar kiek daugiau.

* Gottfried Benn. „Lyrikos problemos“, Krantai, 1990, Nr. 5.