Gintarė Adomaitytė. Skrynelė – gal paslėpta, gal atvira

E. T. A. Hoffmannas – panūdau užrašyti šią pavardę. Dėl to, kad šiuo metu gyvenu Maestro šešėlyje. Tykiai, pati sau viena miniu jo 230 metų. Gal ne taip jau tykiai... Ką tik pasakojau apie „Katino Murklio pažiūras į gyvenimą“ Lietuvos aklųjų bibliotekos literatų seminare Zelvoje (ne Želvoje) prie Vievio.

Kaip norėčiau paskelbti, kad trys knygos, kurias skubu aprašyti, yra bent kiek hofmaniškos. Bet ne. Jei tiesmukai –­­ jokiu būdu. Vis dėlto bendrystę randu. Ir Hoffmanną, ir tris pasirinktuosius apžvalgai autorius, ir jų knygas sudėtinga atpasakoti keliais žodžiais. Tik pakenkčiau. Ir Hoffmanną, ir Danutę Krištopaitę, Sarą Mannheimer, Hermaną Kochą noriu turėti savo namuose. Žinau, kad vėl atsivertusi tą ar kitą čia minimą knygą skaitysiu kitaip, rasiu kitokių detalių, braukysiu kitus puslapius. Jie – iš mano skrynelės ar net skrynios.

Sara Mannheimer. „Veiksmas“. Iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė. – V.: „Tyto alba“, 2015.

b_200_299_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-06-03_nr._3570_veiksmas.jpg

Keista knyga. Iš tų, kurias, atrodo, po kelių puslapių dėtum į šalį. Ne visiems laikams. Gal ramesniems, tylesniems. Bet nepadedi. Skaitai, įsitrauki, įsikalini. Atrodo, ir romano personažė –­ įkalinta. Ji niekaip negali išeiti iš savo Namų, jų kambarių – Tvarkos zonos, Pereinamojo, Nugarėlių. Atrodo – niekada nebeišeis, vien tik juose ieškodama veiksmo ir vyksmo, analizuodama savo kūną, savo sielą, savo charakterį, savo jauseną.

Bet mano kūne tebėra paslėpta skrynelė, išsipūtusi nuo visokių kitur. Uždangstytos nebūties ir ilgesio ertmės. Budriai saugau tą išsiplėtusį plyšį, laikau jį tylų ir pridengtą savo viduje, išdabintą kaip skrynią, raudonais pakraščiais kaip rūpestingai gydomą žaizdą.

Ar tai gynyba?

Iš namų vis dėlto iškeliaujama. Tik tada, kai skaitantysis atkeliauja į 50 puslapį. Nežinau, kaip kiti, bent jau aš atkeliavau žinodama, jog keliausiu ir toliau, iki pat pabaigos. Nesvarbu, kad knygoje „Veiksmas“ veiksmai ir vyksmai lėti –­ ir tokie gali vilioti, gundyti. Triukšmingas valkatų suolelis ir reakcijos: suolelio į praeivius, praeivių į suolelį. Pažintis kavinėje su Josefu. Menka vagystė jo namuose: viešnia išsineša vienintelę knygą, užkištą išvietėje, – „Švedijos pomologijos vadovą“, o to vadovo tezės gali skambėti beveik kaip poezija. Kita svarbi knyga –­ Roland’o Barthes’o „Nulinis rašymo laipsnis“. Ilgainiui į Namus atkeliauja ir don Kichotas, ir dar, dar...

Galbūt kas nors sakytų, jog ši knyga –­ apie skaitymo naudą. Arba žalą. Aš sakyčiau – apie keistenybes: skaitantys žmonės nebūtinai susikalba, sutaria. Vidinę pasakotojos kelionę keičia geografinė, kuo realiausia: pirmyn į Graikiją, pirmyn tam, kad nusiviltum. Kad pasiilgtum Namų.

Knygoje daugybė žodžių pradedami didžiąja raide. Yra ir tokių, kurie rašomi vien didžiosiomis (MIRTIS, TIKRA, GYVA). O kur dar kursyvas... Sakytum, patosas, sentimentai, o juk ir taip, ir ne. Tai tik savita maniera, tik stilius, tik keistas pasakojimas apie mažos krautuvėlės pardavėją, apie vaiko netekusią moterį, kuri svajoja tapti įšventinta – savo namuose, Nugarėlių pasaulyje.

Kyla noras vadinti „Veiksmą“ padrika, klaidžia knyga. Ji turi savo struktūrą –­ stiprią, kietą, – tai suvoki skaitydamas antrą kartą. Matyt, bus ir trečias.

Visada kiek baiminuosi žerdama komplimentus ar priekaištus vertėjams: juk nelyginau su originalu, šį kartą ir negalėčiau. Vis dėlto komplimentai –­ tekstas teka.

Danutė Krištopaitė. „Apie kitus ir save“. – V.: „Krantai“, 2016.

b_200_289_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-06-03_nr._3570_Kristopaite.jpg

Tautosakininkė. Redaktorė. Vertėja. Knygų sudarytoja. Štai žodžiai, lydintys Danutės Krištopaitės (1929–2014) kūrybinę biografiją. Dabar ji – ir rašytoja, savo knygos nebesulaukusi. Ją, beveik paruoštą spaudai, glūdėjusią aplanke, „Krantų“ redakcijai įteikė autorės brolis Arvydas Petras Krištopaitis iškart po sesers mirties. Didžioji dalis tekstų publikuota kultūrinėje spaudoje, tačiau esama šio bei to iš paslapčių skrynelės: jaunystės dienoraščių fragmentų, poezijos bandymų ir... skaudaus, bet oraus susirašinėjimo su valdiškais namais –­ Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo komisija. Nei liguista, nei seneliokiška tos epistolikos nepavadinsi. Pilietiška –­ taip. Humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierė kaunasi dėl neįgaliųjų teisių. Ji kategoriškai atsisako tvarkyti reikalus kreivais keliais: „Jei tiesus kelias neįmanomas, kreivais, nors ir nešančiais „sėkmę“, vaikščioti nesu pratusi.“

Kas man knygoje įsiminė labiausiai? Apie ką skubėjau atpasakoti artimiesiems, užvertusi paskutinius puslapius?

Apie Jadvygą Čiurlionytę. Iš Moks­lų akademijos pirmą kartą ją atleido, kai buvo suimtas Boruta. „O kitą kartą buvo atleista 1951 m. tuometinės skyriaus vedėjos Kutorgienės pastangomis. Kutorgienė reikalavo, kad iš dainų būtų išbrauktas žodis „tėvynė“.“ Reikalauta ir daugiau: „...spyrė Čiurlionytę įrašyt į dainas Sniečkaus, Paleckio pavardes.“

Apie puikų tekstą „Gyvenimas su verstinėmis knygomis“, primenantį pokarinius ir vėlesnius laikus. Kaune, Juozo Tūbelio viloje įsikūrusioje Grožinės literatūros leidykloje, administracija sumanė organizuoti šiokius tokius pietus alkstantiems, sužvarbusiems darbuotojams. Virdavo valytoja. Dažniausiai srėbdavo kopūstus su bulvėmis, bet kartais gamybos viršininkui Jonui Petroniui pavykdavo nupirkti veršį. „Pietaudavo ne tik saviškiai, pasistiprinti ateidavo ir kai kurie bendradarbiai, kaip rašytojas Jonas Graičiūnas, dailininkai Telesforas Kulikauskas, Rimtas Kalpokas ir kiti. Kiekvienas privalėdavo atsinešti dubenėlį, šaukštą ir duonos... Beje, patalpos nebuvo šildomos ir – jokių baldų.“ Nemenkas būrys valgytojų netrukus srėbė visai kitokią sriubą Rusijos „vilose“: į kalėjimus ir lagerius iškeliavo Valys Drazdauskas, Kazys Jankauskas, Kazys Papečkys, Juozas Keliuotis, Edvardas Viskanta, Kazys Boruta.

Jautrūs pasakojimai apie mokytoją Vincą Bazilevičių, negalėjusį sava pavarde pasirašyti vertimų – juk kalinys, apie Likėnų gydytoją Juozapą Stapulionį, apie bičiules – muziejininkę Teresę Mikeliūnaitę, vertėją Anastaziją Kašinskaitę, literatūrologę Ireną Kostkevičiūtę. Ir dar – apie, apie, apie...

Žaismės, romantinio polėkio sklidini studijų laikų prisiminimai, tautosakos ekspedicijų aprašymai. Rūsčiau kalbama apie oponentus – minimos leidybai trukdžiusiųjų, ją stabdžiusiųjų pavardės, pateikiamos susirašinėjimo faksimilės.

Kai kurie faktai ir kiek juokingi, ir absurdiški. Viena poetė studijų metais nesupranta sienlaikraščio humoro, tad jo autores pasmerkia griežtam svarstymui – laimei, ne šalinimui. Kita poe­tė leidykloje giriasi, esą verčia Ibseną iš originalo kalbos, tačiau redaguojant aiškėja – iš rusų. Būtent šis įvykis ir paskatino Danutę Krištopaitę mokytis norvegų kalbos, tapti vertėja.

Neįtikėtina: žmogus, visą gyvenimą skyręs leidybai, redagavimui, turėjęs daugybę pažinčių (ir įgūdžių, ir patirties), sakytum, įšventintas gyventi tarp knygų, nuolat strigdavo: ar redaguotos, ar sudarytos, ar verstos knygos neskubėjo pasirodyti – ir anais, ir šiais laikais. Rekordus sumušė iš norvegų kalbos Krištopaitės versta Alfo Proyseno knyga „Pasakojimai apie Šaukščiukę“. 1991 m. vertimą užsakė „Kultūros barai“. Knyga, paklaidžiojusi po stalčius, pasirodė... 2007 metais. Ją išleido „Alma littera“.

„Mažas kietas riešutėlis...“ – taip knygoje pasakojimą apie jos autorę Danutę Krištopaitę pavadino rašytoja Birutė Jonuškaitė.

Man belieka tik atsidusti: kaip gaila, kaip liūdna, kad vaikštinėdama bend­rais keliais su tuo riešutėliu susipažinti nespėjau. Kaip džiugu, kad „Krantuose“ pomirtinė knyga neįstrigo. Tartum linkėjimai iš anapusinio kranto.

Herman Koch. „Vakarienė“. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. – V.: „Baltos lankos“, 2015.

b_200_310_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-06-03_nr._3570_herman-koch-vakariene.jpg

„Aperityvas“ – taip pavadintas pirmasis knygos skyrius. Nuosekliai keliaujama toliau: „Užkandis“, „Karštasis patiekalas“... Pabaigoje, manote, „Desertas?“ Kad ne. Dar ne. Laukia ir „Arbatpinigiai“. Mokestis už tai, kas įvyko ir per vakarienę, ir gerokai prieš ją.

Nustebau suvokusi, kad knygą išleido „Baltos lankos“. Maniau, kad „Alma littera“. Leidinio viršeliai prirašinėti reklaminių, gundančių skaityti banalokų šūkių, kurių cituoti nenorėčiau, nors... Gerai jau gerai, pritariu šūksniui „Išradinga“. Taip ir yra.

Knyga nuvils tuos, kurie literatūroje ieško kulinarijos. Tekstai, neva besikreipiantys į mūsų jausmus, o iš tikrųjų –­ į skrandį, plinta vis labiau. Šokoladinės, kakavinės, vyninės, uogieninės, gal net kumpinės knygos vilioja skaityti neskaitančiuosius; jos yra saldžios, net kvapnios, bet visada tuščios. Neseniai vieną tokią perskaičiau. Tik pamanyk, amerikiečių aktorių šeima Italijoje taip skaniai prisikerta, kad net užsimano ten apsigyventi: juk JAV tokio kumpio nerasi...

Kas kita „Vakarienė“. Gurmanai ją stumtels į šalį. Taupieji įsidėmės kainas. Net pasidalys patirtimi veidaknygėje. Štai kiek kainuoja Nyderlandų restoranas! Apetito tekstas nesužadins: aprašomieji patiekalai reti, pas mus neragauti, o dar autoriaus ironizuojami, niekinami.

Apie brolystę ši knyga. Apie vyresnėlio ir jaunėlio keblius santykius. Pirmasis kopia į politikos Olimpą – jau beveik viršūnėje, trūksta tik žingsnio, kito. Antrasis savęs bedarbiu nevadina –­ jis tik nedirbantis istorijos mokytojas. Būtent jam, tam istorikui, autoriaus valia lemta tapti pasakotoju, jo akimis regime ne vien prašmatnų restoraną, bet ir gerokai platesnį, sudėtingą, įniršusį pasaulį.

Knyga apie meilę – vyro meilę žmonai, žmonos vyrui, jųdviejų – vienturčiam sūnui. Apie pyktį, kurio sutramdyti neįmanoma – nebent padės vaistai, o dar ir artimųjų kantrybė. Apie paslaptis, tiesiančias kelią nusikaltimo link.

Pasakojama ir apie socialinę rūpybą, beveik tobulą Nyderlanduose. Nedirbantys neskursta. Tad ar galima, ar reikia, ar įmanoma toleruoti valkataujančią moterį, prismardinusią bankomato patalpą?

Apie Pandoros skrynią ši knyga –­ švelniai ciniška, margai sluoksniuota, gluminanti.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai