Kristina Marmokaitė. „Kaltumas ir šventumas“: apleisto kalėjimo Vizitiečių bažnyčioje liekanos

Fotografija leidžia pamatyti tam tikrus objektus visiškai kitoje erdvėje: objektus, kurie kasdieniam žvilgsniui gali pasirodyti papras­ti, neįdomūs, „bedvasiai“. Fotoaparato fiksuojamuose vaizduose tarsi atsiranda kitas santykis su rodomu ir matomu objektu. Nespalvota fotografija netrikdo, leidžia susikaupti ir fiksuotuose vaizduose pamatyti detalę ar visumą. Kontrastingas šviesos ir šešėlių žaismas sukuria fotografijos mini teatrą. Būtent fotografija remiuosi kaip stebėjimo ar net rašymo pozicija, leidžiančia interpretuoti ar net režisuoti įvykių seką objektyve – tai galimybė pasakoti vaizdais. Aš kuriu mažas istorijas, kurias reikia matyti, suprasti, aiškintis, nes kiekvienas užfiksuotas vaizdas „kalba“, ypač su „mąstančiuoju žiūrovu“.

Kristinos Marmokaitės nuotraukos iš ciklo „Kaltumas ir šventumas“
Kristinos Marmokaitės nuotraukos iš ciklo „Kaltumas ir šventumas“

Fotografijos projektas „Kaltumas ir šventumas“ susieja du reikšminius objektus vienoje vietoje – apleisto kalėjimo aplinką Vizitiečių bažnyčios liekanose.

Šventumas visuomenėje suvokiamas kaip tiesos, gėrio, grožio samprata, o kaltumas turi visiškai kitą, neigiamą reikšmę, suprantamą per kaltės patirtį. Bažnytinė erdvė, kuri dažniausiai asocijuojasi su „šventumu“, šiame fotografijų projekte netekusi savo prasmės, nes dabartinio Vilniaus kontekste ji – apleista, bevertė, savo funkciją ir paskirtį praradusi vieta. Šalia esantis kalėjimas, destruktyviai veikiamas aplinkos, tampa tarsi „kaltumo“ įprasminimo erdve, susijusia su atgaila – kaltės atpirkimu ar bausme. Tokia neigiamai veikianti erdvė kelia nemalonius pojūčius, tarsi leidžia geriau suvokti egzistencinį matmenį ir ieškoti paralelių tarp realaus ir izoliuoto žmogaus gyvenimo. Visa aplinka kartu išaugina erdvių funkcijų kaitą, ji primena, jog galbūt mūsų kasdienis gyvenimas yra kalėjimas (pagal Platono olos alegoriją)...

b_600_408_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-06-03_nr._3570_6v.jpg

Rinkdama fotografinę medžiagą iš kalėjimo aplinkos, ten esančių daiktų, kuriu neapibrėžtumą, tuštumą, tylą, beprasmybę. Kartu –­ tai patirtis. Laikas sustingsta vaizduose (juose dabartis susilieja su praeitimi), atrodo, kad pagauni „šventumo“ likutį kalėjimo erdvėse, gali sustoti ir stebėti, apmąstyti tą pagautą „tašką“. Dar daugiau –­­ fotografija transformuoja: užfiksuotas „baisus“ daiktas (rastas kalėjime) įgauna šventumo „aurą“ (žiūrint darosi gražu, įdomu, „nebaisu“ ir t. t.), keičiasi ir tų daiktų reikšmės, jos verčia mąstyti apie opozicijas gražus-baisus, šventas-profaniškas, geras-blogas.

Užfiksuoti vaizdai turi paliesti žiūrovą, sukelti maišatį, jo galvoje atverti dilemą, priversti pastebėti neatitikimą tarp šių skirtingų reikšminių objektų –­ kalėjimo ir bažnyčios liekanų, ir drauge susimąstyti apie šių liekanų prasmes –­ šventumą ir niveliuotą kasdienybę. Fotografijos skatina peržengti kasdienybę ir klausti: ar „šventybė“ gali būti „to, kas uždrausta“ reikšme? Ar šventumas yra / gali būti vertybė? Ar mes jį galime sieti su erdve? Ar sunaikinus vertybinius dalykus tu esi kaltas?

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-06-03_nr._3570_kalejimas39c.jpg

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-06-03_nr._3570_302.jpg

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-06-03_nr._3570_kalejimas54.jpg

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai