Jūratė Visockaitė. Prezentacija, arba pateiktis, arba piktnaudžiavimas... (iš Vikipedijos)

Artėjanti dailės mugė „ArtVilnius“ (birželio 9–12 d.) jau prisistatė spaudos konferencijoje (gegužės 25 d.) prie atgijusio sovietinio „Paviljono“ (1968 m.) Pylimo gatvėje. Prieš septynetą metų prasidėjęs renginys iš pradžių buvo lyginamas su LTSR populiariomis trienalėmis, tačiau dabar su „Litexpo“ laivu jis jau išplaukė į plačius laisvos rinkos vandenis ir palyginamas nebent su Knygų muge.

Kristinos Norvilaitės grafika. ArtVilnius 2015. manipuliacija.lt nuotrauka
Kristinos Norvilaitės grafika. ArtVilnius 2015. manipuliacija.lt nuotrauka

Nors į klausimą, ką vidutinis lietuvis „ArtVilniuje“ galės nusipirkti, buvo atsakyta aptakiai: čia jis galės apsižiūrėti, o vėliau kurioje nors miesto galerijoje gal ir nusipirks... Taigi rubikonas dar nebus peržengtas, mūsų daugiabučiai nesulauks brangesnės įrėmintos reprodukcijos ar pigesnės tapybos, nes tai ne fasonas, ne snobiška, čia juk eksponuojamos prabangos prekės! Organizatoriai, matyt, atsispiria nuo savo namų sienų, kurios ir taip nukabinėtos dovanotais paveikslais. Ant mano sienų kabo paveikslai, įsigyti dailininkų dirbtuvėse, todėl galiu užtikrinti: ten kaip anksčiau kreipkitės ir nepralošit.

Vadinasi, „ArtVilnius“ kol kas renkasi bajorišką reprezentacinę funkciją –­ jis netrokšta staigiai užsidirbti tūkstantėlio kito papildomai kaip knygų leidyklos. Matyt, randa kitų būdų išsilaikyti visus metus ir konkuruoti, demonstruoti, atrinkti, viešinti ir tik tada parduoti ir parsiduoti. Mugė mugei nelygu.

Suturgėjusi, perkimšta Knygų mugė, į kurią daug kas bijo eiti, vis dėlto morališkai atsiperka, nes pastaraisiais metais labai gerai paruošia susitikimus su žiūrovais „Litexpo“ „kišenėse“. Juos televizija nufilmuoja ir vėliau po kelis kartus rodo, nes jie turi išliekamąją vertę. (Taip, ir aš mugėje sudalyvauju.)

Deja, „ArtVilnius“ nieko panašaus iki šiol neišmąstė. Per spaudos konferenciją išgirdau vėlgi reprezentacines, bet apsamanojusias pavardes: kinas –­ Jonas Mekas, muzika – Vladimiras Tarasovas... Gal dailėtyrininkai mažai domisi kitais menais? Šioje mugėje su Lenkijos dailės dominante, mažų mažiausia, „kišenėje“ galima buvo rodyti non-stop lenkų kiną. Žmoniškai šiltas ekranas atsvertų pažadėtą ir, įtariu, žiauriai laisvinantį Monikos Dirsytės performansą.

Nors ir burbu, nors jau esu atradusi ir realiu dailės veidu pasirinkusi paslaptingas aukcionų salas, į „ArtVilnių“ būtinai eisiu – norisi vienoje krūvoje išvysti lenkus, na, ir lietuvius, kurie buvo atrinkti, o kurie atstumti.

Reportažas iš ArtVilnius’15 (foto ir video) - čia

 

*

lt.wikipedia.org/wiki/Sidabrinė_gervė
lt.wikipedia.org/wiki/Sidabrinė_gervė

Kino apdovanojimų šou „Sidabrinės gervės“ (gegužės 27 d.) iki šiol lieka kontroversiškiausiu renginiu, dėl kurio niekas – nei savi, nei svetimi – per daug nesiginčija ir tik moja ranka. Iš tiesų yra, kaip yra. Kokie filmai, tokie ir apdovanojimai. Daugiau apdovanojimų negu pačių filmų. Betgi reikia kiną kažkaip viešinti, stimuliuoti ir t. t.

Vis dėlto apmaudu.

Šiemet šį vienkartinį metinį kino prisistatymą publikai ėmėsi daryti jau ne ranką atmušęs aktorius Kęstutis Jakštas, o jaunas režisierius Mykolas Vildžiūnas. Sugalvota tikrai įdomi pliauškės ir megafono, taigi filmavimo aikštelės inscenizavimo forma. Deja, jai ir 14-kai apdovanojimo „kadrų“ paprasčiausiai neužteko turinio. Nors per ilgą kino istoriją buvo filmuota šimtuose aikštelių ir egzistuoja daugybė anekdotų, dramų, prisiminimų. Muziejuje yra senos įspūdingos technikos, ir Mykolas galėjo ryžtis ir pavaidinti, pavyzdžiui, Vytautą Ž., o ne trafaretines scenas (tiesa, publika sėdėjo trafaretinė – subtilesnių dalykų ji būtų nesupratusi). Apmaudu, kad batsiuvys be batų – pas mus nei Teatro, nei šiai kino dienai neskiriama pernelyg daug laiko ir talento, aukso ir sidabro. Jis blizga tik apdovanojimų pavadinimuose.

Ir šiemet žiūrovų salės svarbioji priekinė, taip pat veiksme dalyvaujanti dalis nė kiek nebuvo panaši į etaloninę „oskarinę“. Negi organizatoriams – VšĮ „LiKA“ posėdžiaujantiesiems – neateina į galvas elementari mintis, ką reikia susodinti dešimtyje priekinių eilių ir per renginį nuolat filmuoti? Negalima juk pulti iki „Delfi“ ir „Lryto“ portalų lygio, kitą rytą apžiūrai atveriančio šimtą fotografijų su žvaigždelėmis x, y, z. Tarp jų šviečia tik keletas neapsišaukėlių. Be to, ponai posėdžiautojai, tie kvaili internautai ne kvailesni už jus, nes fotogalerijoje gražiausiu modeliu jie vis dėlto išrenka aktorę Reginą Varnaitę.

„Už viso gyvenimo nuopelnus“ nuo pernai pereita prie kino darbininkų klasės – montažo klasikė Izabelė Pinaitytė trumpam užkopė ant scenos kaip grakštus dinozauras iš kitos nesusisiekiančios eros (Mykolai, pavyzdžiui, galima buvo iš anksto nufilmuoti Belą namuose, ramiai pasakojančią apie „Jausmus“ ir jų režisierių, kuris staiga liepia nuokarpų dėžėse surasti „galiukus“ su va ta išraiška, anuo plaukiančiu rąstu, o pats išeina...).

Tradicinis in memoriam portretų montažas parodytas negrabiai: televizijos darbuotojai pavėlavo įjungti pirmą a. a. Bitės Pajėdienės nuotrauką, be to, ir visos kitos buvo demonstruojamos iš tolo, skubotai ir nepritraukiant, nors veidų šiluma šiame žanre yra svarbiausia.

Nominacijos keičiasi, derinasi kasmet, kitaip juk pasiklysi tarp trijų pušų. Šiemet pasikartojo anas teatrinis kazusas – neatrastas „Metų pagrindinis aktorės vaidmuo“, tačiau to niekas nepastebėjo, nekomentavo, „neapžaidė“.

Ateityje verkiant reikia iki „Gervių“ transliacijos per „LRT Kultūrą“ patogiu laiku ir ne po vieną kartą demonstruoti visą tą jauną kūrybą, kuri užima pusę nominacijų ir po to iš karto nunyra nebūtin – nacionalinis kanalas tam ir skirtas. Ateityje žiuri (taip pat ir Teatro dienos) reikėtų atrasti vietos ir būdą, kaip įvertinti „Metų kritikos darbą“ – juk už „kiaušininius“ filmus kai kurios dabar pasipylusios knygos ilgiau egzistuos.

Nors gerai pagalvojus toji objektyvioji kritika, šiemet Šarūną Bartą apipylusi sidabru už ne patį geriausią režisieriaus biografijoje filmą, jo jaunystės ir brandos kūrybos sugebėdavo nepastebėti, vadino moderniu kopijuotoju. Dabar atėjo europinio Barto laikai, o anksčiau adoruotas Algimantas Puipa nebėra mylimas, nors jo „Edeno sodas“, sakyčiau, yra modernus moraliai ir vertas didesnio dėmesio. Be to, šį režisierių išskirčiau už jo atsiribojimo poziciją apdovanojimų šou atžvilgiu, kiek atsimenu, demonstruotą jau ir anksčiau. Laukiau to iš piarą visą gyvenimą ignoravusio Barto, tačiau jis nebuvo nuoseklus ir atėjo, nepasididžiavo.

Martyno Levickio ir Edgaro Montvido (atvykusio kaip ir Akademijos pirmininkė daktarė Gražina Arlickaitė VIP automobiliu) akordeonas ir balsas skambėjo brangiai ir tobulai. (Tiesa, „Gervių“ scenarijų susiuvę juodi ir balti akordeono / filmo klavišai mūsų kino istorijos kadruose nėra kaip nors ypatingai atsižymėję.)

Ir apdovanotus filmus „Ramybė mūsų sapnuose“ bei „Mariupolis“ būtina pamatyti.

Tačiau reikia pakartoti: apmaudu, kad „Sidabrinių gervių“ vadai nesuvokia kūno konstitucijos, kad stuburas niekaip neauga – kažkas tik vis labiau pučiasi. Kol tas įvaizdžio burbulas užstoja ir kadaise per kančias augintą, ir naujais laikais pamažu tvirtėjantį profesionalaus kino autoritetą.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai