Mes tebegyvename Viktorijos epochoje. Pokalbis su Kristien De Proost

Vilniaus mažojo teatro festivalyje „Tylos!“ apsieita be kopuliacijos ar tuštinimosi – tikrų, nesuvaidintų! Užtat KRISTIEN DE PROOST nepagailėjo dvasinės ir kūniškos nuogybės. Ir atliko belgų autorė savo ekshibicionistinį aktą išvengdama grubaus netakto ir tabloidinės beskonybės – Vilniuje parodytas spektaklis autoportretas „On Track“ buvo subalansuotas, įtaigus ir sukrečiantis.

Jeigu tau neįtinka raiška ir režisūra, nepasmerksi spektaklio meninės vertės dar ir dėl to, kad tai kruopšti asmenybės savianalizė viešai. Todėl gali aktorę bent pamėginti suprasti – ne kaip scenos profesionalę, o kaip žmogų. Ypač jeigu pastebėsi, kaip pasikeitė belgės žvilgsnio šviesis, kai, baigusi vaidinti save, nusimetusi aktorės amplua, nusilenkė publikai – jau be sceninio šydo ir profesinio saugiklio. O aktorius K. de Proost tėvas grįžo į sceną, nuaidėjus plojimams, visai ne gėlių, o rekvizito: pasičiupo vaidinimo metu naudotą rankšluostį ir išsinešė už kulisų; jo duktė, akivaizdu, buvo kaip reikiant nusiplūkusi. Nuo ko labiau – nuo bėgimo takeliu scenoje įveiktų 10 kilometrų ar dilginančio atvirumo?

Pasišnekėti radijo laidai menininkę norėjau pakviesti į „Salioną“, bet po pietų jis uždarytas. Išeidami sutikome į rašytnamį traukiančius poe­tus R. S. ir L. J., kuriems pasisveikindamas linktelėjau, o pašnekovė vėliau stebėjosi: negi jie poetai? Ir pridūrė: pati kalta, kad suabejojau.

Tiek daug atidavus kitiems turbūt neįmanoma išlikti nepažeistam, be brėžio širdies skilvelyje ir sielos stikle. Užtat bendrauti lengva: tiek daug apie save spektaklyje atskleidusiai pašnekovei vargu ar užduosi klausimą, kuris pasirodytų netaktiškas.

„On track“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
„On track“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Kaip jūs pavadintume savo pasirodymą – spektakliu ar performansu? Ar hibridu?

Kad būtų paprasčiau, sakykime –­ spektaklis. Jis turi aiškią pradžią ir pabaigą.

O jeigu aš spektaklį pavadinčiau ekshibicionizmo seansu, kuriame asmeninių daiktų paroda veikia kaip scenografija? Juk „On Track“ veiksmą sudaro kūniškų ir asmeninių detalių ekspozicija.

Aš spektaklį pavadinčiau autoportretu, o pati esu parodos dalis. Turiu sutikti: vaidinimas yra ganėtinai ekshibicionistiškas.

Jūsų kūrinio pagrindinis motyvas –­ privatumo ribos. Ar privatumas nebėra vertybė? Ar jau nebeliko nieko, ką dar reikėtų laikyti paslaptyje?

Be abejo, privatumas yra didelė vertybė! Privatumą apibūdina tai, ką pats nusprendi atskleisti ir ko atskleisti nenori. Kartą per belgų televiziją nugirdau sakant, esą geriausias būdas saugoti privatumą yra išviešinti savęs kuo daugiau –­ pateikti itin daug smulkmenų apie save, kad faktai, ką tu iš tikrųjų nori nuslėpti nuo viešumos, liktų giliai po žeme. Nes žmonės tuomet mano, jog būdamas toks atviras atidavei jau viską. Savo spektaklyje atskleidžiu tokią ribinę įtampą.

Kita vertus, pasakodama apie save iš tikro nueinu labai toli. Tai darau sąmoningai, nes pati jaučiuosi nepatogiai, kai žmonės nori rodyti tik gražiąją savo pusę. Sukeliu prieštaravimą, kai imu rodyti savo blogąją pusę, ir su kitais dalijuosi blogais įpročiais ir blogomis mintimis. Tada ir kitiems dingteli: et, juk tai žmogiška, normalu būti netobulu ir ne pačiu laimingiausiu asmeniu.

Regėdama nuostabius ir puikius žmones visada darausi įtari. Egzistuoja ir kita medalio pusė: jeigu tavo medalis toks didelis, tai jo tamsusis reversas – irgi didelis.
­

Tie standartai svyruoja. Pavyzdžiui, dabar Belgijoje žmonės baimingiau priima kūno nuogybę teatre – pati tai jaučiu vaidindama savo spektaklį. O vaidinu jį jau trejus metus, ir per tą laiką pasikeitė žmonių požiūris: jie jaučiasi nepatogiai, kai šalia mato nuogą asmenį. Ko gero, nuostatų kaita priklauso ir nuo visokių draudimų.

Mes tebegyvename Viktorijos epochoje, tik epochiškumo aspektai kiti. Patys save įtikinėjame esą atviri, bet tai nebūtinai teisybė, ir visą gyvenimą kovojame, kad susitaikytume su savo tamsiąja puse: anksčiau ar vėliau kiekvienas turime susitvarkyti su savo dualybe.

Ar teatras padeda susitvarkyti? Ar buvo akimirkų, kai pati išsigandote, pabūgote savo atvirumo? Ar patyrėte abejonių, kad atvirumo gali būti per daug jums pačiai ar auditorijai, draugams ar artimiesiems?

Pasirodymą atlikau jau daugybę kartų, todėl didelio streso nebejaučiu. Vis dėlto jausena tebepriklauso nuo atlikimo vietos ir nuo žiūrovų, į kurių akis visą laiką žiūriu vaidindama. Pajuntu, kai auditorija patiria diskomfortą – žiūrovų jausmai išsyk paveikia ir mane. Kartais per pasirodymą man būna liūdna, bet nesu tikra, ar auditorijoje jūs tai jaučiate.

Štai praėjusią savaitę atlikau spektaklį miestelyje, kur užaugau ir prabėgo mano vaikystė...

Atėjo mokytojos pasižiūrėti į tą mažytę mergaitę iš mokyklos ir kaip nustebo...

Aš pažinojau beveik visus žmones auditorijoje. Susidarė labai neįpras­ta įtampa, tarytum būčiau vaidinusi pirmą kartą. Juk pasakojau apie save tiems, kurie pažįsta mane nuo vaikystės. Dar buvo ir juokinga, nes jie visi susidarę apie mane savo požiūrį, o štai staiga mato, kad tas įvaizdis neatitinka tikrovės.

Galiausiai jūs įtampą dar užaštrinate, kai duriate pirštu tiesiai į individus auditorijoje ir į juos kreipiatės. Žiūrėdamas „On Track“ pats pamaniau: tik nedrįskite liesti manęs, nes man bus nepatogu prieš visus.

Ta spektaklio vieta yra skirta tam, kad mes pasijustume esą vienoje, sakykime, lovoje. Kai aš pareiškiu, kad turiu apie pornografiją tokią pat nuomonę kaip tu, aš juk nežinau, kokią tu turi nuomonę, – lygiai taip pat tu nežinai manosios. Užtat jos gali sutapti.

Maža to, aš rodau pirštu, nors dar vaikas žinojau, kad taip daryti negalima, nemandagu. Tad per spektaklį būtent šitaip elgtis – tikras malonumas. Vis dėlto apkalbėdama žmogų iš publikos, stengiuosi išlaikyti ribą tarp diskomforto ir galimybės suprasti, jog asmenybės trūkumai nėra tokie siaubingi.

Norvegų rašytojas Karlas Ove Knausgårdas yra išleidęs šešias storas knygas apie savo asmeninį gyvenimą – viską surašė, kaip iš tikro buvo. Ir, žinoma, susipyko su daugybe žmonių, nes apnuogino artimųjų gyvenimus. Ar nebuvo konfliktų dėl jūsų spektaklio?

Ne, nes apie kitus žmones spektaklyje nekalbu. Aš negaliu priimti sprendimo dėl kitų – tik dėl savo privatumo. Spektaklyje antraeilį vaidmenį atlieka mano tėtis. Pagaliau perskaičiusi tekstą pati pašiurpau: o Dieve, visos tos paslaptys, kurių tėvas nežinojo... Vis dėlto jis klausėsi susidomėjęs, tada pripažino daug ko nežinojęs, bet dabar pajuto, kaip tai nuoširdu. Man tai buvo svarbus momentas, nes iki tol labai abejojau, ar man pavyks suderinti tokį atvirumą su užuomina, kad tematika liečia visus ir pačius žiūrovus kviečia pasikapstyti savyje.

Jūs ir jūsų tėvas scenoje labai skirtingi. Jūsų veikėja spektaklio metu juda ant bėgimo takelio, o tėvas – ramus, niekur nesiskubina. Juk praėjusio amžiaus pabaigoje visuomenė puolė skubėti, o čia matome žmogų, išlaikiusį senamadiškas manieras, kai lieka laiko dykam buvimui. Ar sąmoningai bandėte iliustruoti skirtingas kartas parodydama tokias skirtingas asmenybes?

Kartų skirtumai ir skirtingi būdai egzistuoti atsirado tyčia. Kartu tėtis scenoje reikalingas kaip saugumo garantas, kad būtų šalia, jeigu, pavyzdžiui, nukrisčiau nuo takelio. Tiesa, taip dar nėra nutikę.

Stebint atrodo, kad nukristi nuo to siau­ro takelio yra didelė rizika.

Kartą vaidinimo metu šokdama nugriuvau. Bet savo nuostabai, staiga šokau atgal. Nuolat griuvinėdavau ir per repeticijas. Rizikai sumažinti turiu susitelkti į vieną tašką auditorijoje, kad nesiblaškyčiau.

Ypač daug dirbau kurdama striptizo sceną. Kai man pagaliau ant takelio pavyko nusiauti batus, puoliau siuntinėti žinutes draugams: aš tai padariau!

Grįžkime prie įžvalgų apie visuomenę. Cituoju iš jūsų vaidinimo: „Jie galvoja, kad patraukli moteris negali smirdėti“; „Aš turiu išsakyti viską, kol tapsiu bjauri.“ Jūs ir jūsų veikėja jaučia visuomenės spaudimą ir standartus, kuriais abejoja?

Aš pati jaučiu spaudimą, ką turiu daryti. Pavyzdžiui, kai mes praėjome pro anuos du vyrus ir jūs pasakėte, kad jiedu yra poetai, aš jų tokiais iš pirmo žvilgsnio nepripažinau. Toks impulsyvus įspūdis, kai realiai gali būti visai priešingai. Ir pabėgėlių klausimu taip mąstome: vargšai ir kvailiai. Tačiau tarp migrantų būna gydytojų ir inžinierių, o mes, matydami juos prastais drabužiais, įsikūrusius palapinėse, apie tai nė nepagalvojame.

Aš pati elgiuosi pagal tokius „standartus“ ir negaliu to savyje pakęsti. Taip veikia mūsų dinozauriška smegenų dalis.

Prisipažįstu, kad spektaklio buvau nustebintas. Pavyzdžiui, neprašyta paskelbėte savo telefono numerį ir net PIN kodą, nors policija prisakytų jo neviešinti. Maža to, atskleidėte, kiek esate turėjusi seksualinių partnerių – tai kelia nejaukią nuostabą ir šoką.

Taip, stengiausi žaisti šiomis atvirumo ribomis išbandydama, kiek toli galiu eiti. Tiesa, telefono numerį juk atskleidžiu dalimis, todėl žiūrovas turi būti labai atidus, kad jį atsimintų. O jeigu kas nors įsimena, tai jie jau matematikos žinovai, o tokie žmonės man patinka! Ir gali man paskambinti. Kartą vienas žiūrovas parašė žinutę: „Sveika, Kristina Proost.“ Atrašiau, bet tai ir viskas.

Jūsų skaičiavimus scenoje pavadinčiau racionaliu egzistencializmu. Paberiate tarytum nekaltų skaičių, bet kiek jie daug apie jus pasako! Teatre galima įvairiai vaizduoti aistras, o jūs apie sielą kalbate per skaičius. Tokia taktika kelia dvejopą poveikį, ir norisi klausti, kodėl jūs sau tokia griežta?

Rašydama pjesę išsikėliau užduotį –­ būti kuo griežtesnė ir objektyvesnė. Per skaičius turi galimybę tarytum pabėgti, nors irgi nevisiškai. Galų gale juk „skaitmeninimas“ ryškus visoje visuomenėje – valdžia turi asmenų sąrašus ir kaupia statistiką, pagal kurią priima sprendimus. Jeigu tau pareiškia, kad yra 90 proc. tikimybė susirgti mirtina liga, tu jau praktiškai esi miręs, nes apie likusius dešimt nebegalvoji. Užtat jeigu tau diagnozę paskelbtų ne konkrečiai, o formuluojant žodžiais, jog tavo mirties tikimybė yra didžiulė, tu tikriausiai pagalvotum, kad dar daug šansų išgyventi.

Po teroro išpuolių Belgijoje daug diskutuojama apie privatumą, nes dabar visus ėmė kontroliuoti. Dauguma su kontrole susitaiko, vadinasi, susidaro galimybė, kad tarnybos gali pradėti kontroliuoti visas sritis. Sakoma, kad jeigu nenori atskleisti savo duomenų, vadinasi, turi ką slėpti. Žinoma, kad turiu! Kiekvienas mūsų turime ką slėpti. Vis dėlto solidi dalis visuomenės pasiryžusi atiduoti savo duomenis kont­rolei.

Jau Edwardas Snowdenas atskleidė, koks yra kontrolės lygis. Ir ne visi jį suprato – daug kas pasmerkė. Turbūt mes baiminamės orveliškos distopijos. Ir kai visuomenė atsipalaiduoja, menininkai pirmiausia ir primena privatumo svarbą. Spektaklio pabaigoje pasiūlote futurologinę viziją – nuo asmeniškumų pereinate prie bendros temos.

Rašydama pjesę prašiau žmonių, kad iš manęs imtų interviu ir klaustų, kas tik jiems šauna į galvą ir ko galbūt aš pati savęs nepaklausčiau. Vienas žmogus manęs klausinėjo apie ateitį. Spektaklio tekstą parašiau likus dviem savaitėms iki premjeros, ir man trūko kažko apie perspektyvą, todėl susiradau ano interviu įrašą, pasiklausiau savo minčių ir nusprendžiau, kad turiu savo pastabas įtraukti į vaidinimą.

Manau, šis futurologijos ir sociologijos dėmuo sutvirtina pjesę. Nes jeigu spektaklis liktų vien asmens ekspozicija, jis tikriausiai niekur nenuvestų. O dabar nuo jūsų paslapčių perėjome prie bendresnių bandymų suvokti save ateityje. Kristina, ar spektaklio metu jūs specialiai įjungėte būtent „Ruskoje radio“?

Mano tėtis prieš vaidinimą suranda bet kokią stotį. Manau, kad tie atsitiktinumai yra nuostabūs. Edinburge per radiją pūtė dūdmaišius, ir visi manė, kad čia specialiai groja tokia plokštelė.

 

Kalbėjosi Marijus Gailius

Parengta pagal „Žinių radijo“ laidą „Aktualioji kultūra“

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai