Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Gintaras Bleizgys. Areštinė Kosciuškos gatvėje

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

 

Ištrauka iš rašomo romano „Gyvulėliai“

 

Žengiantį į kamerą pasitiko augalotas, ypač sportiškai sudėtas (patalpoje buvo apie keturiolika laipsnių, tačiau jis vilkėjo tik maikę), ant dešinio peties ištatuiruotu drakonu, maždaug trisdešimties metų vyriškis.
Sudvejojau.
Pirma mintis pamačius šį vyriškį buvo apie tai, kad čia prokuroras specialiai pakišo man „auklėtoją“: kad gerai paauklėtų ir būčiau sukalbamesnis per tardymus. Jo, – pagalvojau, – su šituo gali būti bėdos.
Taigi sudvejojau.
Pora sekundžių svarsčiau, ar vožti tiesiai jam į snukį (vyriškis tą iš karto suprato), ar iš pradžių dar mėginti pasisveikinti.
Didelei mano paties laimei, vis dėlto ištiesiau jam ranką.
– Labas, – pasakiau, – Gintaras.
– Labas, – atsakė, – Kolia.
Durys užsidarė.
Patalpa buvo nemaža – kokių trisdešimties kvadratinių metrų. Pasieniais sustatyti penki dviaukščiai gultai, vadinasi, telpa dešimt žmonių, kairėje nedidelis staliukas, šalia jo ant pakylos –­ šikyklos skylė.
– Čia mes valgom ir čia pat šikam, –­ juokdamasis ir gan sparčiai vaikščiodamas po kamerą pratarė man Kolia.
Patalpoje buvome tik mudu.
Aš tylėjau.
Buvau susinervinęs, todėl irgi vaikščiojau po kamerą.
– Mačiau, nori muštis, – tęsė Kolia, –­ gerai, kad nepradėjai, tikriausiai dar pirmą kartą areštuotas, kad nežinai, kaip elgtis.
Tylėjau.
– Jeigu ne šitie prabangūs drabužiai, kurių dar nespėjai persirengti, būčiau pagalvojęs, kad esi koks stukačius ar operio įmestas man auklėtojas, ne kiekvienas žengdamas į kamerą puola muštis. Beje, kai pagal drabužį supratau, kad tu ne operio čia siųstas, tai pagalvojau, durnas, blet, reikia vis tiek su tokiu atsargiau.
Tylėjau.
Abu vaikščiojome po kamerą – kiekvienas savomis trajektorijomis.
– Bet vis tiek tu keistas, kad norėjai muštis. Jeigu tave užpisa, kad čia esi, tai geriau išsiaiškinkim iš karto, nes man tai šito šūdo nereikia.
Nerimavau, kai jis taip kalbėjo.
– Gal kiek ir keistas, bet gali vadinti tiesiog kietas, – atsakiau pats nesuprasdamas, ar noriu pajuokauti, ar pagrasinti.
– Gerai, – pridėjęs ranką prie galvos, lyg saliutuodamas jau pusiau draugišku tonu pasakė jis, – vadinasi, viskas gerai, tu dar žalias cypių pasaulyje ir nesupranti, kad muštynėmis tik bėdą prišauktum, nes ne su manimi tau tektų muštis, o su prižiūrėtojais. Tu šoktum ant manęs, o jie iš karto tave guminėmis lazdomis. Jiems tai vienas džiaugsmas. O kas mums iš to? Kas, blet, tau arba man iš to?!
– Grynas šūdas, – atsakiau.
– Būtent. Grynas šūdo gabalas šūdų pasaulyje. Ir būtum visur įrašytas kaip agresyvus: argi tau tai padės per teismą?
– O tau?
– Man teismo nebus, rytoj paleis.
– Iš kur žinai?
– Žinau, nes nieko nepadariau.
– Tai kažin ko čia esi?
– Ne dėl to, už ką teisiamas. Daviau vienam į snukį ir tiek. Jis gyvas, rytoj mane paleis.
– Priklauso nuo to, kiek davei, – mėginau juokauti.
– Vieną. Supranti, vieną smūgį į snukį. Bičas parvirto ant nugaros ir atsijungė. Maniau, kad tvirtesnis.
Tylėjau.
– Supranti, – tęsė jis, – jeigu būčiau iš visų jėgų trenkęs, jam galėjo ir galva nulūžti. Sunku buvo susilaikyti. Bet susilaikiau. Net iš pusės netrenkiau. Tik nežinojau, kad jis toks skystas.
– Už ką?
– Už bobą, aišku. Už ką gi daugiau? Bet ji tą myli, tą mižnių. Apsisukau ir nuėjau. Tada boba iškvietė policiją.
– Nemoki pralaimėti, – kalbėjau.
– O tu moki?
Vis dar vaikščiojome po kamerą.
– Kai eisi myžt, paskui būtinai nusiplauk rankas, – pradėjo man aiškinti cypių senbuvis, – kai myši arba šiksi, visada palik atsuktą vandenį, kad mažiau girdėtųsi ir nesmirdėtų, ir nesinervink, kad čia taip aiškinu, turi žinoti, kaip elgtis. Pačiam dėl to bus tik geriau. Ypač, jei pakliūsi į zoną.
Per gerą pusvalandį jis man išaiškino daugybę kalėjimo taisyklių, elgesio ir „higienos“ normų.
– Būsi dėkingas, kad paaiškinau, kai jau suprasi, koks čia gyvenimas, – pasakė.
Besikalbėdami liovėmės vaikščioti po kamerą. Stovėjome atsirėmę į geležinius gultus.
– Rinkis lovą, kol dar visos laisvos, – pasakė, – nes vakarop tai čia bus tiršta, ir atsimink, kad gulima yra taip: galva į galvą, kojos į kojas. Niekada nesigulk kojomis į kitą žmogų, nes tai pažeminimas, tu gal irgi nenorėtum, kad kas tau po nosim kojas kaišiotų.
Išsirinkau. Kampe prie radiatoriaus.
– Šalta, kad prie radiatoriaus? – juokėsi Kolia.
– O tau ne?
– Blet, ir aš jau sušalau, – sumurmėjo vyriškis ant maikės rengdamasis treningą, o ant treningo dar ir odinę striukę.
– Tai, kad tu čia kažkaip labai išsirengęs buvai.
– Sportavau prieš tau ateinant.
– Sportavai šitoj smarvėj?
– Nu nu, tik baik savo nesąmones, pratinkis, nes dar ilgai gali iš šitos smarvės neišbristi.
Prieblanda.
Amžina kameros prieblanda, pelėsiai, voratinkliai, smarvė. Ant grindų, kurių niekas čia nevalo, sudžiūvę skrepliai, seilės, tuberkuliozė, hepatitas...
– Vis tiek manau, kad geriau čia nesportuoti, – pasakiau Koliai gulėdamas ant savo geležinio gulto šalia radiatoriaus.
– Kažin, ką pasakysi po savaitės ar kokio mėnesio, – atrėžė jis nuo savo gulto.
Laikas iš lėto ėjo į priekį.
Mes nutilome ir grimzdome į šūdų pasaulį.
Buvo tylu ir juoda.
– Reikia kalbėti kultūringai. Nereikia keiktis, – po kokio pusvalandžio pratarė Kolia.
Ėmiau balsu juoktis.
– Ko juokiesi? – paklausė.
– Juokiuosi iš savo durnumo, – atsakiau, – kai žengdamas į kamerą pamačiau tave, pagalvojau, kad turiu tau trenkti, kad esi kažkoks neaiškus ir mums reikia susimušti. Tai dabar ir juokiuosi iš savo durnumo. Kaip gerai, kad nesusimušėm.
– O tai ką, ar dabar aš jau tau aiškus?
– Aiškesnis.
– Matau, daraisi normalus. Tai sveikas atvykęs į normalių bičų pasaulį, ir dėjau aš ant visų Vilniaus operių, – juokėsi Kolia.
– Tik nesikeik, – pasakiau, – reikia kalbėti kultūringai.
– Būtinai, tik gaila, kad kultūringai net nusišikt šitose cypėse neišeina.
Nutilome.
Laikas ėjo į priekį.
Mes nėjome niekur.
– – – Ne, poezijos ten nebuvo jokios –­ šaltas, surūdijęs geležinis gultas, kuris dabar, nuo aprašomos dienos praėjus aštuoneriems metams, man rodosi panašus į girgždantį plaustą – guliu sau ant plausto vandenų platybėse, po pelėsių saule, tykumoj, už pasaulio krašto –­ žmogus atsigula į tamsumas, į vandenis, į pelėsius ir tamsumos ima sklaidytis – žmogus atsineša savo pasaulį –­ protarpiais dairosi aplinkui ir mato pelėsius, protarpiais žiūri į savo atsineštąjį pasaulį, į tai, prie ko yra įpratęs –­ sapnuoja ir nubunda, yra, koks yra, koks buvo, nežino, kas bus – guli žmogus ant plausto po juoduojančia pelėsių saulute ir šviečia visas it koks jonvabalis –­ vienam lemta išgyventi, kitas galbūt jau niekada nebeišlįs į šviesumas, bet kuris iš mūsų žino, kuriam yra lemta pirmoji, o kuriam antroji dalia, – nežinomybė supantis plaustui pasaulio krašto vandenyse – traumuojanti nežinomybė, kuri vienus užmuša anksčiau, negu ateina mirtis, o kitiems atveria akis ir žmonės ima matyti kiaurai sienas, savo laiką, kiaurai ateitį, mirtį –­ visa yra tarsi ant delno – plaukiu per savo pasaulį sustingusiame laike, anapus laiko, anapus savo gyvenimo – taip, dabar aš negyvenu ir ne, dabar gyvenu abiejose savo gyvenimo pusėse – –
– Ar tu gyvas? – klausiu Kolios.
– Kas čia per klausimas?
– Ar lauki rytojaus?
– Tai aišku, blet, juk ryt iš čia išeisiu.
– Ar tikrai nori iš čia išeiti?
– Tai ne, blet.
– Ir esi tikras, kad pavyks?
– Kas čia per klausimai, blet? Baik su šitom nesąmonėm. Tu ką, nori likti tarp šitų skreplių ir pelėsių?
– Taigi pats sakei, kad čia ne taip jau ir blogai: galima sportuoti ir gyventi.
– Aš taip nesakiau. Sportuoti čia galima, bet tik iš bėdos, o gyventi tai čia negalima, tik kartais kitaip neišeina.
– O tu grįši pas ją?
– Pas ką – ją?
– Pas savo bobą.
– Niekur aš negrįšiu – nei pas savo bobą, nei čia. Ta boba jau ne mano, kaip ir šita šūdina kamera nėra mano namai.
– O tu turi namus?
– Eik tu nachui, blet, su tokiais klausimais – iš kur aš galėčiau turėti namus?
Gal tu filosofas, Kolia, galvoju, kad neturi namų, kad šitaip, nachui, blet, aiškiai žinai, jog jų neturi.
Iš lėto vakarėjo.
Mes šito nematėme. Kameroje tik toks mažytis, sudaužytais stiklais langelis: pro jį pučia šaltas vėjas, bet šviesa neprasiskverbia. Tikriausiai tas langelis išeina visai ne į lauką, į kokią pastogę, kurioje dieną naktį tamsu.
– Mes neturime iš čia tiesioginio išėjimo į pasaulį, – konstatavau.
– Kokio dar išėjimo, – piktinosi Kolia, – nusiramink, mentai ir prižiūrėtojai aplinkui, kur tu dar čia eisi, į kokį pasaulį.
Anapus kameros ėmė girgždėti medinės grindys. Išgirdome, kaip keli žmonės priėjo prie durų. Subildėjo užraktai, cypiantis vyriškio balsas liepė visiems atsitraukti nuo durų.
Durys atsivėrė. Į kamerą įėjo dar vienas areštuotasis.
Truputį pakumpęs, nedidelis (kokių metro septyniasdešimt penkių centimetrų ūgio), galėtų būti penkiasdešimties metų.
Mes gulėjome ant savo gultų ir net nemanėme keltis. Buvome toli nuplaukę, lipti į krantą ir sveikintis su nepažįstamuoju rodės per daug sudėtinga –­ per toli.
– Gintas, – priėjęs prie Kolios ir ištiesęs jam ranką pasisveikinti pratarė areštuotasis.
– Kolia, – atsakė tas.
– Gintas, – priėjęs prie manęs ir tiesdamas ranką pasisveikinti pakartojo naujasis kameros gyventojas.
– Gintaras, – atsakiau.
Tylėjome.
– Gerai, kad šitam jau nenoriu duot į snukį, – pasakiau.
Kolia prapliupo juoktis, naujokas išsigando.
Kodėl taip pasakiau?
Ar taip kalbėjau aš?
Gal tai pasakė koks nors manyje gyvenantis paauglys, mėginantis nepažįstamoje kompanijoje pasirodyti esąs kietas.
Gal tai kalbėjo sąmonės gilumoje glūdinti mano baimė, nesaugumo jausmas, kurį mėginau užgniaužti demonstruodamas tariamą (?) savo agresyvumą.
– Rinkis lovą, Gintai! – riktelėjo Kolia. – Ir nekreipk dėmesio, niekas čia nepuola muštis.
Gintas išsirinko gultą pačiame kampe netoli manęs.
– Tau ką, blet, irgi šalta, kad eini arčiau radiatoriaus? – juokėsi Kolia.
– Dabar dar ne, bet kai pradės krėsti drugys, tai man čia bus geriausia.
– Koks dar drugys, – susinervinau, – jei esi nesveikas, tai eik nuo manęs toliau.
– Lomkės man, Gintarai, prasidės, neužkrečiama. Visą dieną pralaikė komisariate šūdžiai, nors kokią tabletę nuo skausmo turėčiau.
Tylėjome.
Gintas ant geležinio gulto pasitiesė ploną, prasmirdusį (lygiai taip, kaip ir mūsų su Kolia) čiužinėlį ir atsigulė.
– Kada tau prasidės tos lomkės? –­ smalsavau.
– Gali naktį, gali ryt ryte.
– Kai prasidės, tai iš karto duok į snukį ir paslėpk visus aštrius daiktus, –­ erzino mane Kolia, – nes gali būt pavojingas.
– Baikit vyrai taip kalbėt, – įsiteikiančiu balsu kalbėjo Gintas, – niekam aš nepavojingas.
– Taigi juokauju, blet, nuobodu čia per visą dieną, – ramino Kolia.
Tylėjome.
Plaukėme į savo vandenyną, protarpiais pasivaidendavo saulė ir mėlynas dangus, protarpiais smirdėjo skrepliai ir šūdai, protarpiais švietė juodi pelėsiai ir kerplėšos.
– Tai ką, tik trys čia ir būsim, visai jau zapiso, – po gero pusvalandžio pratarė Kolia.
Už durų girgždėjo medinės lentos. Girdėjau, kaip spiegia prižiūrėtojai, kaip atsidaro vienos kameros durys, po kurio laiko užsidaro, atsidaro kitos durys.
– Vakarinis patikrinimas, – konstatavo Gintas.
– O, pasirodo, tu irgi dažnai čia leidi laiką, kad viską žinai, – juokėsi Kolia.
Kameros durys atsidarė su trenksmu.
Rėksmingas prižiūrėtojas liepė visiems išeiti į koridorių.
– Veidu į sieną! Kam pasakiau! – rėkė ant Kolios.
Tas šypsojosi. Visa galva aukštesnis už šalia kameros durų stovinčius keturis prižiūrėtojus. Kaip buvo liepta, atsisuko į sieną.
– Nusimaunam batus ir rankas atremiam į sieną, kojas praskėst! – toliau rėkė prižiūrėtojas.
Kiti su guminėm pirštinėm čiupinėjo mus ieškodami, ar neturime kokių draudžiamų preparatų ar įrankių.
– Į kamerą! Nesidairyt! – savo garsiakalbiniu balsu pyškino prižiūrėtojas.
Įsispyrėme į batus ir kaip kokie klipatos šleivojome į savo kamerą, savo gultus.
– Norėčiau, kad kur gatvėj taip, tai kaip pisčiau į snukį, – murmėjo Kolia.
– Ir būtum visur įrašytas kaip agresyvus, – juokavau anksčiau Kolios man pasakytais žodžiais. – Argi tau tai padėtų per teismą?
– Per kokį dar teismą?! Aš nieko nepadariau, rytoj mane paleis! – patenkintas rėkė Kolia.
Tylėjome.
Po kurio laiko anapus kameros vėl ėmė girgždėti medinės grindys. Lyg stumtų kas vežimėlį. Pykšt – atsidaro vienos kameros durys, užsidaro, pykšt –­ kitos.
– Vakarienė, – konstatavo Gintas. Kiek patylėjęs paklausė: – O jūs ką, visai nerūkot? Gal nors kokią cigaretę turit?
– Mes – sportininkai, – aiškino Kolia, – nieko mes nerūkom ir nieko mes neturim.
Atsidarė kameros durys.
– Gintai, nueik, paimk maistą, – liepė Kolia.
Gintas nuėjo. Paėmė. Ką paėmęs atnešė ir padėjo ant mažo staliuko šalia šikyklos. Tada vėl nuėjo ir paėmė. Atnešė ant staliuko. Padėjo. Nuėjo ir atnešė paskutinįsyk.
– Greitai lipi hierarchijos laiptais, –­ juokdamasis kalbėjo man Kolia.
– Kokios dar hierarchijos? – nesupratau.
– Nevaidink, guli sau, o tau maistą tik nešioja...
– Tai, kad pats taip sukomandavai.
– Kur čia nesukomanduosi, kai vos mane pamatęs norėjai muštis, pažiūrėk, blet, Gintui net tokia mintis nekilo. Taikus, kultūringas žmogus. Valgysi?
– Valgysiu, – atsakiau.
– Oi, tik jau nepyk, aš ir negalvojau iš tavęs atimti.
– O aš net ir nepagalvojau, kad tu nori iš manęs atimti.
– Nu, Gintarai, aš gi, blet, ir sakau – natūraliai agresyvus. Ateina pirmą kartą į hatą ir net negalvoja, kad kas nors iš jo ką nors nori atimti.
– Erzini?
– Gali imt mano, vis tiek nežinau, ar galėsiu valgyti, – įsiterpė Gintas.
– Nieko nieko, aš čia tik juokauju, –­ ramino jį Kolia. – Jeigu nežinai, tai dar gali valgyti, nes kai jau negalėsi, tai negalvosi visokių noriu ar nenoriu. Krato?
– Dar ne.
– Tai valgyk. Nežinai, žmogus, gal paskutinį kartą.
Kalbėdamas su Gintu Kolia merkia man akį.
– Ką reiškia paskutinį kartą? – nerimauja Gintas.
– Nu, blet, gali numirti per lomkes, čia tau ne koks juokas nachui, – toliau merkdamas man akį su Gintu kalba Kolia.
Valgome.
Kiekvienam – po puodelį arbatos, gabaliukas daktariškos dešros (vienas geras kąsnis) ir džiūvėsis.
– Lukiškės – kaip sanatorija po šitos areštinės, ten ir valgyt daugiau duoda, –­ ima pasakoti Gintas.
– Tai ruošiesi į Lukiškes? – perklausia Kolia.
– Ruošiuosi, kitaip nebus.
– Kelintą kartą?
– Trečią?
– Už ką dabar?
– Kaip debilas su pacanais į vagystę įsivėliau. Senamiesty, drabužių parduotuvė. Naktį vogėm. Visur kameros, antryt visus supakavo.
– Bet tai tu tikrai gal durnas – ką, nežinojai, kad kameros?
– Tai kad patys ir prašė apvogti. Vadybininkas sakė, kad visos kameros bus išjungtos. Jiems pinigai iš draudimo, prekes parduodam turguj, pinigus pasidalinam.
– Apipiso?
– Viskas ėjo gerai, nežinau, kodėl suėmė ir kodėl tos kameros.
– Tai pakišo gal. Gal ten visai ne vadybininkas buvo, o koks operis. O tai ko čia į Lukiškes?
– Tai kad mus suėmė, o prekės pradingo.
– Pradingo, blet? Tai jus visai čia išpiso. Kokia suma?
– Apie keturiasdešimt tūkstančių.
– Keturiasdešimt?! Tu ką, su Kamazu atvažiavai?
– Ne, gal penkios turginės tašės, bet drabužiai prabangūs.
– Eik tu nachui, išpiso, kaip vaiką! –­ Kolia ima balsu kvatotis.
– Reikėjo pinigų, sutikau. Dabar – į Lukiškes.
Valgome.
Ką ten valgome. Pora kąsnių ir nėra ko valgyti.
Sustoję aplink staliuką (kėdžių nėra) geriame likusią arbatą. Tada aš ir Kolia vaikštome po kamerą – kiekvienas savomis trajektorijomis, – o Gintas kažko dar krapštosi prie staliuko.
Tylime.
Laikas tikriausiai vis dar eina, o mes –­ ne. Pavaikštome šiek tiek po kamerą, bet niekur nenueiname.
Gulame į plaustus ir vėl iriamės nuo kranto – – –

Spalio pabaigoj miške būdavo tuščia. Įnirtęs vėjas siūbuodavo pušų šakas ir trankydavosi į drėgnus medžių kamienus. Spalio vienatvė, įmirkusiame, pajuodavusiame vėjais alsuojančiame pušyne. Paauglys nueidavau giliai į mišką, atsistodavau kokioje proskynoje ir klausydavausi šnypščiančio vėjo. Tarytum būčiau vienas visame pasaulyje. Tik medžiai, vėjas ir aš. Tik gamtą marinantis, žiemą šaukiantis spalis. Stovėdavau proskynoje ir būdavo neramu: tarsi tuoj reiks išeiti į kaži kokią atšiaurybę. Sutemos sėlindavo į mano pasaulį, į mano proskyną iš visų pusių –­ nesulaikomos, sūkuriuojančios, vaitojančios senose medžių šakose.
Kai visiškai sutemdavo, pamiršdavau, kad esu miške, nuo monotoniško medžių ošimo ir staigių spiegiančių vėjo gūsių rodydavosi, jog esu vandenyne. Juodo, neišbrendamo vandens platybėse.
Gelmėse.
Iki soties prisigėręs šitų gelmių eidavau namo, tyliai kaip miško žvėrelis. Ištiesdavau į priekį rankas (nes einančiam aklinai tamsiu mišku, šakos gali išdurti akį) ir eidavau – čiuopdamas orą. Čiuopdamas tamsumų vandenyną, gelmę. Kartais nutverdavau kokią šaką –­ šiaudą, kurio galiu griebtis grimzdamas į neperregimų vandenų sūkurį. Šiaudą? Už kokio šiaudo galėčiau nusitverti dabar, šią juodą spalio pabaigos naktį, gulėdamas ant šalto geležinio gulto, ant plausto, netikėtai išmesto į negyvenamą salą?
Naktį kameroje buvo tylu.
Kolia miegojo ramiai lyg kūdikis –­ lyg savo namuose. Gintas, užsiklojęs galvą kažkokiu skuduru, atrodė, irgi miega. Aš? Tikriausiai miegojau. Nors negalėjau suprasti, miegu ar būdrauju, sapnuoju ar apie kažką galvoju. O jeigu ir miegojau, tai dažnai nubusdavau, nes puikiai atsimenu, kaip lėtai naktį ėjo laikas. Dar lėčiau negu dieną. Bet kam man dabar tas laikas? Juk niekur neskubu. Juk negaliu apsisukti ir ištiesęs rankas, kad kokia šaka tamsoje neišdurtų akies, eiti namo.
Šį kartą privalau likti gelmėse.
Dausose, kuriose lauksiu atskrendančio slibino.
Juk atėjau jo įveikti – – –

Gedimino Sadausko nuotrauka iš ciklo „kitas pasaulis“
Gedimino Sadausko nuotrauka iš ciklo „kitas pasaulis“

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai