Marek Hłasko. Kryžius

Nuotrauka iš Ester Steinbach archyvo
Nuotrauka iš Ester Steinbach archyvo

Durys girgžtelėjo ir į kamerą įėjo sargybinis. Jis buvo aukštas, liesas, žemės spalvos veidu ir nuolat pajuodusiais paakiais, nes turėjo nesveikas kepenis – tai žinojo visi, kurie čia sėdėjo ilgėliau; pats dažnai skųsdavosi. Sargybinis garsiai atsikrenkštė. Ant gultų sėdintis žmogus viltingai pažvelgė į jį.
– Tėvai atvažiavo, – pasakė sargybinis nosiniu balsu. – Reikia eiti pasimatyti.
Sėdintysis ant gultų tylėjo. Žiūrinėjo savo rankas; jo plaštakos buvo didelės, plačios, suskeldėjusiais pirštais. Tokios rankos iš pirmo žvilgsnio atrodo nerangios ir tikrai niekam tikusios; tik išvydęs dirbančias, sužinosi, ką jos iš tikrųjų sugeba.
– Taip, – pakartojo sargybinis ir perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos. – Reikia eiti pasimatyti. Jie jau nuo ryto laukia, atvažiavo pirmu traukiniu.
Sėdintysis atsistojo ir išsitiesė. Buvo aukštas, petingas, apvalaus veido, trumpai kirpti tamsūs plaukai jį darė dar panašesnį į apskritimą.
– Šiandien šalta? – paklausė.
Ėmė trinti delnus.
– Neisim per kiemą, – pasakė sargybinis ir raminamai mostelėjo ranka. –­ Tik nulipsim į apačią. Jie ten laukia.
Abu išėjo į koridorių. Sargybinis užrakino duris. Ėmė eiti koridoriumi; kalinys ėjo dideles plaštakas sudėjęs už nugaros. Iš priešingos pusės ėjo du kaliniai, nešini kibirais. Vienas iš jų, lydimajam pamojęs ranka ir pamerkęs akį, tarė:
– Sveikas, ponuli.
– Mirtininkas, – pasakė sargybinis. –­ Nesikalbėti.
Nešantysis kibirą švilptelėjo. Prasilenkė. Žmogus apskrita galva paklausė:
– Jau nebeišeisiu į kiemą, taip?
– Turbūt ne, – atsakė sargybinis.
Jo veidas buvo tarsi kankinio; jau nuo ryto juto, kad laukia nežmoniškas kepenų priepuolis.
Nusuko į kitą koridorių ir ėjo labai lėtai, nes kalinys pastaruoju metu mažai vaikščiojo ir jam skaudėjo kojas, apautas sunkiomis klumpėmis. Tad inkštė ir klupo. Staiga prabilo:
– Baisiai man kojos dega.
– Ech, – tarė sargybinis. Patraukė pečiais. – Čia jau netoli.
Kalinys sumurmėjo ir mėgino eiti skersas. Įdėmiai žiūrinėjo sienas ir po minutėlės tarė:
– Lemputė perdegė.
– Kur? – paklausė sargybinis. Abu sustojo.
– Tenai, – tarė kalinys ir į viršų pakėlė savo didžiulę plaštaką.
Sargybinis pažvelgė. Tikrai – viena koridorių apšviečianti lemputė nedegė. Sargybinis palinksėjo galva.
– Na ir pasakykit man dabar, – ta­rė. –­ Ar čia lemputės? Mano žentas praėjusią savaitę nusipirko tris, tai dvi iš karto perdegė. Nuėjo į krautuvę, norėjo pasikeisti, o ten jam sako: „Ką jūs, juokiatės? Ar čia mes kaltos? Tokias duoda, tai tokias ir parduodame...“ Su lemputėm dabar vargas.
– Kiek kainuoja lemputė?
– Net nežinau, – atsakė sutrikęs sargybinis ir staiga nepatikliai paklausė: –­ O kodėl klausiat?
– Šiaip sau.
Sargybinis nužvelgė jį įdėmiai ir piktai tarė:
– Einam, einam. Ką, pasišaipyti sumanėt?
Ėjo toliau palei uždarų durų eilę. Prie pat laiptų budintys kaliniai plovė koridorių. Triukšmingai šiūravo šepečiais, užmautais ant trumpų kotų; kvepėjo ūkiniu muilu ir karštu vandeniu. Kai ėjo pro juos, vienas iš jų pakėlė suprakaitavusį veidą ir sušnabždėjo:
– Bičas, duok cizą. Kai paleis, atiduosiu.
– Mirtininkas, – pasakė sargybinis. –­­ Nesikalbėti.
– Niekas ir nesikalba, – tarė plaunantis grindis. – Po velnių, ar aš ką pasakiau? Juk nieko nesakiau... – nutrenkė šepetį ir nustūmė kibirus: sargybinis su apvaliagalviu praėjo.
Kalinys, neatsargiai žengtelėjęs, vėl suinkštė.
– Nebetoli, – tarė raminamai sargybinis. – Tikrai jau čia pat.
Įėjo į raštinę, paskui perėjo į kambarį, kuriame laukė kalinio tėvai. Išvydę įeinantįjį, atsistojo nuo suolo.
– Galite pasikalbėti, – tarė sargybinis, ir jo liesame veide pasirodė kažkas, ką galima būtų palaikyti šypsena, bet tai buvo įmanoma pastebėti tik žinantiems, kad jis serga. – Galite sėstis.
Pasitaisė diržą su sunkiu pistoletu ir atsisėdo ant kėdės prie lango. Kalinys stovėjo vidury kambario ir mirksėjo; čia buvo gerokai šviesiau nei kameroje, kur jis buvo iki šiol. Paskui priėjo prie tėvų; iš pradžių pabučiavo ranką tėvui, paskui motinai.
– Tai šiandien ryte atvažiavote? –­ paklausė.
– Tai taip, – atsakė tėvas.
Buvo tvirtas ir aukštas, kaklas – susiliejęs su ankšta apykakle; balsas stiprus, net ir dabar, kai nežinia kodėl mėgino kalbėti pašnibždomis.
Sūnus nebuvo į jį panašus nei išvaizda, nei elgesiu.
– Pas tave važiavome visą naktį, – tarė tėvas rūsčiai.
– Su persėdimu Jodluve?
– Dabar, – pasakė motina, – reikia persėsti Rostaševe.
– Mhm, – murmtelėjo kalinys.
Stengėsi patogiai atsisėsti, kad kiek pailsintų savo kojas. Įrėmė pirštus į sieną, o kojas ištiesė priešais save. Ir staiga jo širdis ėmė stipriai daužytis: pabūgo, kad tėvas, labai rūstus žmogus, lieps jam atsistoti ir kalbėti stačiam, nes nemėgo, kai vaikai su juo šnekėdavo nepagarbiai. Tai prisiminęs kalinys prabilo greitakalbe:
– O kaip Sidorovičius laikosi?
– Sidorovičius? – mąsliai pakartojo tėvas. Sekundę tylėjo ieškodamas tinkamo žodžio, o tada tarė: – Kaip visada laikosi. Tik kad arklys krito.
– Arklys krito, – nudžiugo kalinys. Svajojo, kad kuo greičiau galėtų grįžti į kamerą ir nusiauti batus. – Kaip tai atsitiko?
– Krito, ir viskas, – pasakė tėvas. –­ Kvietėsi veterinarą, bet buvo jau per vėlu, – pasikasė galvą, vėl trumpam nutilo. Paskui tarė pamokomu tonu: –­ Su arkliais reikia subtiliai.
– Jau reikėtų baigti, – pasakė sargybinis, atsisukdamas į juos. – Tik penkios minutės liko.
– Tai arklys, – greitai pasakė kalinys ir dar kiek toliau ištiesė kojas. – Taip, taip... Arklys, arklys... Žinoma, su ark­liais reikia tik subtiliai... Taip, taip... Nežinia ką darysi, kai kris... Reikia atsargiai, ir viskas... Taip, taip... – suinkštė: šovė į galvą, kad dabar – atsisveikinant – tikrai reikės atsistoti. Suinkštė ir greitai paklausė: – O kaip jūs laikotės?
– Na, dėkui Dievui, gerai, – tarė tėvas. –­ Jei taip eisis, tai pavasarį karvę nusipirksim.
– Viskas, – tarė sargybinis.
Atsistojęs pasitempė diržą; didelis pistoleto dėklas juokingai atrodė prie jo lieso kūno.
– Na taip, – tarė tėvas. – Ne laikas dabar kalbėtis. Dabar tau reikia su Dievu, sūnau, pasikalbėti. Tu jau jam priklausai. Taip. Taigi melskis, – pakėlė ranką aukštyn: sargybinis nusisuko. – Žegnoju tave Viešpaties kryžium, – pasakė tėvas garsiai. – Klaupkis.
Kalinys tylėjo.
– Ne, – tarė po akimirkos; pasakė, nes tai suteiktų daug skausmo, ir nuo tos minties jam akyse sužaibavo.
– Atsiklaupk, sūnau, – pasakė tėvas iškilmingu balsu. – Prieš kryžių reikia atsiklaupti.
Kalinys pakraipė galvą.
– Ne, – tarė.
Pagriebęs tėvo ranką pabučiavo. Pas­kui pabučiavo motiną ir išėjo kartu su sargybiniu. Senoliai taip pat išėjo; perėjo per kiemą ir atsidūrė gatvėje. Pradėjo eiti link stoties, iš kurios po dviejų valandų išvyks jų traukinys. Ėjo kaip įpras­ta kaimiečiams: tėvas priekyje, motina per du žingsnius nuo jo atsilikus.
– Pakeitė jį, – pasakė motina. – Nenorėjo klauptis, – sukūkčiojo; jos senas veidas apgailėtinai susitraukė. – Gal nebetiki Dievo? – tarė.
– Pirmą kartą, – tėvas tarė tokiu tonu, tarsi netikėtų pats savimi. – Pirmą kartą, kad ne pagal mano valią padarytų. Bet vaikas jis geras.
Kažkokiame skvere prisėdo minutėlei. Diena buvo šilta, tirpo sniegas. Iš dangaus spalvos, iš nežymaus šakelių pabrinkimo, iš prarisnojančių arklių karčių žvilgesio, iš drėgno padangų spindesio buvo justi artėjantis pavasaris. Praeiviai sagstėsi paltus, iš mokyklų išėję vaikai bėgo būreliais, murzinas sniegas triukšmingai plaukė į kanalizaciją.
– Taip, – tarė tėvas. – Rudenį Metekas grįš iš kariuomenės. Gaus Janeko kostiumą. Iki rudens teks dar pavargti...
– Janekas buvo drūtesnis, – pasakė motina.
– Drūtesnis, drūtesnis... Metekas kariuomenėje sustambės, ten jiems kaip reikia duoda valgyti... – patylėjo minutėlę žvelgdamas į savo blizgančius batus. – Na ką, – tarė po kurio laiko. –­ Vaikas jis buvo geras. Niekam nepasakė, kad jam liepiau. Niekam – iki pat galo.
– Tu jam liepei? – paklausė motina.
– Tai, – tarė tėvas, – taip išeina, kad aš... – staiga jo sprandas paraudo. –­ Man mergvaikio namie nereikia. – Papurtė kumščius. – Šitom rankom užgyvenau viską: žemę, namą, žmoną. Aš senatvėje iš gėdos nedegsiu. Nusidėjo –­ jų reikalas. Ar turėjo vesti tą elgetą? Ką ji turėjo? Ko vertas žmogus be žemės? Nieko, nebent mirties, gal net ir jos nevertas. Jam norėjau gero. Aš jam pasakiau, kad ją paguldytų šalia arklio; tegul atrodo, kad arklys jai įspyrė. O jis po viso to išsigando, paspruko, o kirvį paliko. Aš jam turėjau žmoną Zavaduve. Būtų turėjęs ir namą, ir žemės gabalą. Bet jis norėjo tos. Teko padaryti pagal mano valią. Jis geras vaikis buvo. Ir niekam nepasakė. Sūniškai paklusniai pasielgė.
– Tik kad per daug nekentėtų, – tarė motina ir sukūkčiojo.
– Kur ten, – tarė tėvas. Netrukus atsikrenkštė. – Mirtis yra mirtis, ir viskas. Ar mažai žmonių miršta? Negi jis nėra matęs mirties? Iki demokratijos vieną žiemą taigi Gluchovicuose pusė kaimo mirtinai sušalo. O Zavaduve? O Janovicuose? Iš bado, iš šalčio juk visada blogiau buvo mirti. Geras buvo vaikis, ir mirtis bus lengva. Jau po trijų dienų. Grįšime namo, tai nueisime pasimelsti, kad mirtis jam būtų lengva.
– Geras buvo, – pasakė motina. –­ Tikrai, kad geras, – jos apskritame, susiraukšlėjusiame veide ryškėjo dvejonė. –­ Geras, geras, – pakartojo niurzg­liai. –­ Bet kodėl nenorėjo klauptis prieš kryžių?

 

1956

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Marek Hłasko. „Opowiadania“. – Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 2000.

Gedimino Sadausko nuotrauka iš ciklo „kitas pasaulis“
Gedimino Sadausko nuotrauka iš ciklo „kitas pasaulis“

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai