Rytis Radavičius. Meno mugės: Vilnius, Londonas, Majamis

ArtVilnius_logo_LT.png

Vilnius

Birželio mėnesį Vilniuje vyksta septintoji meno mugė „ArtVilnius“. Dalyvauti mugėje yra užsiregistravusios 56 galerijos iš 10 Europos šalių. Tai maždaug tiek pat, kiek pernai: „ArtVilnius ’15“ dalyvavo 55 galerijos iš 15 šalių. Daugiausia dalyvių „ArtVilnius“ sulaukė 2014 m. – meno kūrinius pristatė 65 galerijos. Apyvarta jau keletą metų laikosi ties 200 tūkst. eurų (duomenys mugės tinklalapyje pateikiami nuo 2014 m.). Taigi mugės kiekybė nekinta ir, lyginant su komerciniais meno renginiais visoje Europoje, išlieka maža.

Po „ArtVilnius ’15“ organizatoriai teigė, kad šie skaičiai „tik dar kartą liudija, jog šeštą kartą vykusi tarptautinė šiuolaikinio meno mugė stabiliai įsitvirtino vietinėje ir užsienio meno rinkoje“. Dėl vietinės rinkos nekyla jokių abejonių, o apie užsienio rinką bendrai kalbėti dar anksti. Kol kas vertėtų apsiriboti įsitvirtinimu Rytų Europoje, kur tokio lygio komercinių meno renginių yra nedaug ir konkuruoti verta.

Belaukiant „ArtVilnius ’16“ norėtųsi pasukti aukštyn ir apžvelgti svarbiausias ir įtakingiausias pasaulio meno muges. Nes aplenkti savo lygio konkurentus dažnai padeda aukščiausio lygio pavyzdžiai.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tarptautinės meno mugės

Meno mugės yra neatsiejama meno pasaulio dalis. Pasaulinio lygio meno rinkos dalyviai savo kasmetinius planus ir biudžetus derina prie pagrindinių mugių grafiko. Nors didžiosios meno mugės skirtos visų pirma meno institucijoms, kuratoriams, privatiems konsultantams ir kolekcionieriams, jos jau senokai peržengė komercinių renginių ribas ir tapo meniniais įvykiais, kuriuose lankosi marga menu besidominti publika. Čia vyksta įvairūs meniniai projektai, rodomi filmai, skaitomos paskaitos, organizuojami susitikimai su kūrėjais ir kritikais; galima ne vien atrasti naujų menininkų ar stebėti populiarias meno kryptis, bet ir įžvelgti ateities tendencijas.

Europos vaizduojamojo meno fondo (TEFAF), kuris Mastrichte kasmet organizuoja pasaulinio masto TEFAF meno mugę, 2015 m. pasaulinės meno rinkos apžvalgoje rašoma, kad mugės ir toliau lieka didžiausiu meno prekeivių pajamų generatoriumi, atsakingu už 40 % pardavimų. Bendros pajamos iš pardavimų viso pasaulio mugėse siekė 12,7 mlrd. JAV dolerių.

Per kiekvieną pasaulinio lygio mugę organizuojami kiti skirtingo kalibro komerciniai renginiai ir mažesnės mugės. Šioms satelitinėms mugėms būdinga mažesnė komercinė įtampa (žemesnės stendų ir darbų kainos), todėl jose galima pamatyti įdomių naujovių ir atrasti perspektyvių menininkų, kurie dar nespėjo pabrangti iki smulkiems kolekcininkams nepasiekiamo lygio.

Europoje savo dydžiu ir svarba išsiskiria du meno rinkos renginiai. Londono „Frieze“ meno mugė buvo pradėta organizuoti 2003 m. ir jau po kelerių metų tapo pasauliniu įvykiu. „Frieze“ išsivystė iš įtakingo to paties pavadinimo meno žurnalo, leidžiamo nuo 1991-ųjų. Mugės svarbą netrukus pripažino Londono aukcionų namai „Sotheby’s“ ir „Christie’s“, jau daugiau nei dešimtmetį prie jos derinantys šiuolaikinio meno aukcionus. Nuo 2011 m. atskiroje mugėje „Frieze Masters“ pristatomi pripažintų šiuolaikinių menininkų ir meno klasikų darbai. Per penkias mugės dienas spalio mėnesį vyksta keletas mažesnių renginių, įskaitant gatvės meno krypties mugę „The Other Art Fair“. Nuo 2014 m. „Frieze“ pradėta rengti Niujorke, tačiau tai nėra pagrindinė JAV meno mugė, nors, atsižvelgiant į šio miesto svarbą meno pasaulyje, tai atrodo paradoksalu.

Didieji komerciniai meno renginiai nebūtinai vyksta pasaulinėse meno sostinėse, bet visada ten, kur galima pritraukti turtingų pirkėjų. Kita pagrindinė Europos meno mugė „Art Basel“ vyksta birželio viduryje Šveicarijos pramonės centre Bazelyje, greta turtingų Prancūzijos ir Vokietijos regionų. Šią mugę 1970 m. sumanė keletas Bazelio galerininkų ir meno žinovų. Pamažu ir sumaniai populiarinta „Art Basel“ per keletą dešimtmečių tapo pasaulinės svarbos meno įvykiu. Nuo 2002 m. mugė pradėta rengti pirmą gruodžio savaitę Amerikos ir viso pasaulio turtingųjų pamėgtame Majamyje ir netrukus „Art Basel Miami Beach“ tapo svarbiausiu komerciniu meno renginiu Amerikoje. Reaguodami į didėjančią ekonominę Azijos įtaką ir visų pirma Kinijos gyventojų perkamąją galią, 2013 m. mugės rengėjai žengė į Aziją – Honkonge kasmet vyksta „Art Basel Hong Kong“. „Art Basel“ prekinis ženklas reiškia aukščiausio lygio kokybę, prestižiškiausius komercinius meno renginius pasaulyje ir yra pagarsėjęs griežta dalyvių atranka bei brangiais stendais, todėl juose dalyvauja visos svarbiausios ir geriausios pasaulio meno galerijos.

 

Londonas

Nedidelė salė rudomis grindimis. Ant jų išdėlioti samanoti rąstai ir kelmai, iš tolo jaučiamas viliojantis miško kvapas. Po kelių valandų klaidžiojimo po didžiulę „Frieze“ palapinę Londono Regent’s parke, tai atrodo gera vieta pailsėti kojoms ir akims. Šalia ant rąsto prisėda vyras ir paklausia, ar žinau, ką reiškia „homo ex humo“. Atsakau, kad žinau. Pradedame kalbėtis. Tokie pokalbiai yra įprasta meno erdvių patirties dalis. Jis man pasakoja apie skirtingas šios frazės interpretacijas su nuorodomis į istoriją ir mitologiją kaip tikras meno istorikas. Įsiterpti sunkoka, pokalbis vyksta viena kryptimi, klausausi ir bandau sekti minties trajektoriją. Žemė, kaip žmogaus pradžios ir pabaigos vieta, žmogus gimė iš žemės ir miręs į ją sugrįš, bet žemė priklauso ne jam, žemę valdo dievai, tiksliau, vienas konkretus dievas. Panas yra gana žemiškas padaras, jis neskraido padebesiais, nespindi apdarais ir ginklais kaip didieji senovės graikų dievai. Panas neturi jiems priskiriamų galių, jis yra miškų ir olų dievas, gyvenantis gamtos prietemoje ir ją prižiūrintis. Kas sudrums jo miegą, tą apims paniška baimė. Vėlesnės religijos, kilusios iš antikos griuvėsių, jį pavertė tamsos valdovu, krikščionybėje ir islame jis tapo Šėtonu…

Calvin Marcus. „me with tongue“, 2015 (Majamis)
Calvin Marcus. „me with tongue“, 2015 (Majamis)

Po trumpos paskaitos vyras pažeme apsisuka ir nuslenka kitų lankytojų link. Irgi nieko nuostabaus, kiekvienoje mugėje būna keistuolių. Bet apsidairęs pastebiu dar kelis tokius pasakotojus. Paaiškėja, kad jie nėra atsitiktiniai, o ši amerikiečių menininko Asado Raza instaliacija, skirta graikų dievui Panui, yra programos „Frieze Projects“ dalis. Tai erdviniai meno projektai, išmėtyti po visą mugę.

Ši netikėta Pano istorija primena įvadą į meno pasaulį, kai patenki į nežinomą aplinką ir kažkas tau apie ją pasakoja. Menas nuo antikos laikų suvokiamas visų pirma kaip gamtos mėgdžiojimas, o Kantas teigė, kad genijus yra protas, veikiantis kaip gamta. Todėl Regent’s parko pasirinkimas mugės erdvei atrodo tinkamas.

Menas pasitinka tik įėjus į parką, palei takelius tarp abiejų mugės filialų –­ „Frieze“ ir „Frieze Masters“ – išdėstytos skulptūros, kurias pristato įvairios galerijos. Iš jų išsiskyrė anglų skulptoriaus Tony Craggo „Contradiction“ (2014) ir belgų menininko Dominique’o Stroobanto „La Sfera Schiaciatta III 200“ (2007). Craggo, vieno populiariausių dabartinių britų menininkų, skulptūros iš akmens, marmuro ir bronzos – tai vertikalios aptakios formos, primenančios į piramidę sudėtus įvairaus dydžio pajūrio akmenukus. Stroobantas taip pat dirba su šiomis medžiagomis. Jo „Frieze“ pristatytą skulptūrą sudaro keturi nugludinti akmenys, eilute nuo plokštumos perei­nantys į skritulį.

„Frieze“ ir „Frieze Masters“ dalyvaujančios galerijos (kai kurios didžiosios stendus turėjo abiejose palapinėse) daugiau dėmesio skyrė tapybai, piešiniams ir grafikai. Skulptūrai reikia ne tik daugiau vietos, bet ir daugiau žinių. Vienas Niujorko kolekcininkas yra pasakęs, kad skulptūrų kolekcionavimas reikalauja daugiau pastangų ir meninio išprusimo, todėl išmanantiems dar yra ką atrasti. Iš galerijų stenduose matytų skulptūrų išsiskyrė Londone dirbančio italų menininko Enrico Davido „Roman Toilet“ (2014). Davidas kuria skulptūras, tapybos, grafikos ir tekstilės darbus. Įdomus jo minimalistinis figūratyvinis stilius, subtilūs formų ir spalvų deriniai, ironija ir idėjų originalumas.

Originalumo netrūko korėjiečių menininko Do Ho Suh nailoninėms skulptūroms. Tai įvairūs realaus dydžio kasdienybės objektai: spintos, kriauklės, kambariai, rūsiai. Jo stilius preciziškai realistinis, tankus tinklinis paviršius atkartoja smulkiausias vaizduojamų objektų detales.

Netikėta buvo sužinoti, kad sunkių skulptūrų, vaizduojančių į mazgus susuktus masyvius kampuotus geležinius strypus, autorė yra smulki menininkė iš Pietų Afrikos Katherine Ahearn. Skulptūrų grubumą paryškino nedažyto medžio platformos. Belgų galerija „Office Baroque“ savo stende Ahearn skulptūras tinkamai priderino prie vokietės Anke’s Weyer spalvingų ir abstrakčių drobių.

Kelios „Frieze Masters“ galerijos pri­statė britų skulptūros klasikės Barbaros Hepworth kūrinius. Įspūdingos modernistinės skulptūros iš medžio XX a. viduryje tapo tarptautiniu modernizmo standartu. Hepworth –­ viena iš kelių pasaulinį pripažinimą pelniusių skulptorių moterų. 2015 m. „Tate Britain“ galerija surengė didžiulę menininkės parodą –­ pirmą solinę Londone nuo 1968-ųjų.

Iš daugybės besikartojančių temų „Frieze“ išsiskyrė jauni vokiečių dailininkai, keli japonų menininkų darbai ir kinų galerijų pristatytos instaliacijos. Įdomiau atrodė ne pripažintos galerijos, pvz., „David Zwirner“ arba „Pace“, o nedidelės galerijos iš Vokietijos, Belgijos, Olandijos ir Didžiosios Britanijos, pateikusios savo šalių ir užsienio menininkus.

Antrai dienai likusi „Frieze Masters“ palapinė buvo ne tokia intriguojanti, tačiau, kaip ir dera, gerokai kokybiškesnė. Čia mažiau atradimų, nes rodomi tik pripažinti menininkai. Joje taip pat buvo nemažai senovinio meno, antikinės juvelyrikos, egzotiškų skulptūrų. Išsiskyrė Borneo salos senovinės skulptūros – elegantiškos, minimalistinės, nuotaikingos. Norintieji pasigrožėti didžiųjų meistrų darbais čia galėjo pamatyti Schiele’s, Klimto, Muncho, De Kooningo, Calderio, Klee, Kandinskio kūrinių. Forma ir kaina išsiskyrė prancūzės Louise Bourgeois skulptūra – ant vieno stendo sienos varžtais prisuktas didžiulis juodas voras už 8,5 mln. dolerių.

Tarp mažesnio kalibro kūrėjų išsiskyrė kanadiečių abstraktaus ekspresionizmo meistras Jeanas-Paulis Riopelle’is ir japonė Tomie Ohtake. Jaunystėje Ohtake persikraustė į Braziliją, pradėjo kurti būdama 40-ies ir tapo viena svarbiausių Brazilijos menininkių. Tekantį vandenį ar vėjyje besiplaikstantį šilką primenančios didžiulės skulptūros stovi daugelyje Brazilijos viešųjų erdvių.

Originali buvo Jeanui Dubuffet skirta instaliacija „Insane Asylum“. Joje jaunų menininkų grupė atkūrė psichiatrinės ligoninės vaizdą: palatas išpieštomis sienomis, stalais, kėdėmis, prie grindų prisuktomis lovomis ir gydytojų kabinetą su vaistų ir dokumentų spintomis. Dubuffet, ieškodamas įkvėpimo šaltinių, pats kurį laiką dirbo psichiatrinėse ligoninėse ir stebėjo ligonių kūrybą. Greta „psichiatrinės ligoninės“ patalpų kabėjo paties dailininko šio laikotarpio paveikslai.

Louise Bourgeois. „Spider I“, 1995 (Londonas)
Louise Bourgeois. „Spider I“, 1995 (Londonas)

Daug dėmesio galerijos skyrė japonų ir pietų korėjiečių menininkams. Jau keletą metų būtent į šias šalis krypsta meno pirklių žvilgsniai. Ši tendencija nestebina atsižvelgiant į išnarstytą ir prisotintą Vakarų meno pasaulį. Kartais tenka laukti keletą dešimtmečių, kol paaiškėja vieno ar kito menininko kūrinių išliekamoji vertė, o daugelis galerijų tiek laiko neišgyvena. Kita vertus, šiuolaikiniai menininkai mokomi ne vien kurti, bet ir save pateikti, būti matomi, parduoti savo meną. Todėl galerijoms nelengva santykinai greitai atrasti naujų ir patrauklių kūrėjų. Dažnai juos tenka užsiauginti, tai užtrunka gerokai ilgiau, o kantrybės (arba sąlygų) laukti pelno turi ne visi šiuolaikinio meno pirkliai. Todėl jau kurį laiką dairomasi į Rytus.

Minimalistinis, šaltokas, monochrominis, dažnai grafiškas ar ornamentiškas Rytų menas dabar Vakaruose labai populiarus. Todėl galerininkai iš Vakarų Europos ir JAV jau kurį laiką ten ieško Vakaruose galimai perspektyvių ir Rytuose jau pripažintų kūrėjų. Atradus tokį menininką ir užmezgus ryšius su juo ar jo turto paveldėtojais, pamažu pradedama kurti paklausa Vakaruose. Šis procesas užtrunka kelerius metus, o ne dešimtmečius kaip jaunų menininkų atveju. Taip Vakaruose buvo išpopuliarintas japonas Kazuo Shiraga ir visas Gutai judėjimas. Šiuo metu Shiragos darbai kainuoja keletą milijonų eurų ar dolerių, o prieš dešimt metų juos nusipirkti buvo galima už keliasdešimt ar kelis šimtus tūkstančių. Iš dar prieinamesnių Rytų menininkų verta paminėti japoną Nobuo Sekine arba korėjietį Hyong-Keun Youną.

Apsilankymą mugėje užbaigė kitas įdomus projektas – Chriso Levine’o „Angel Presence“ – sutemus vyko šalia Regent’s parko esančioje danų bažnyčioje. Bažnyčios išorė apipavidalinta ryškiomis spalvomis, o vidus apšviestas nuo altoriaus sklindančiais įvairiaspal­viais lazeriais. Užsidėjus ant suolų kabančias ausines galima klausytis ambient muzikos ir stebėti, kaip dirbtiniame rūke formuojasi įvairūs lazeriniai ornamentai.

Bendra „Frieze“ mugėje pristatytų meno kūrinių vertė buvo apie 1,4 mlrd. eurų.

 

Majamis

Iš rudeninio Londono persikelkime į žieminį Majamį su dieną naktį nekintančia +27 °C temperatūra, balto smėlio pliažais ir tropiniu lietumi. Vietiniai keiksnoja Majamio meno savaitę dėl nuolatinių spūsčių ir džiaugiasi papildomomis pajamomis. Meno renginiai kasmet regionui atneša per milijardą dolerių pajamų ir sukuria 30 tūkst. darbo vietų.

Važiuojant iš oro uosto į viešbutį ir kitą dieną prie vandenyno į akis krito besileidžiantys nedideli lėktuvai. Likus dienai iki mugių atidarymo į Majamį iš Amerikos ir Karibų jūros salų suskrenda kone visas menu besidomintis „vienas procentas“ – turtingiausi ir galingiausi. Prieš keletą metų Majamio oro uosto vadovybė paskelbė, kad per „Art Basel Miami Beach“ į miestą atvyksta daugiau nei 1000 privačių lėktuvų.

Per keturias mugės dienas 267 galerijos savo stenduose pristatė meno kūrinių, kurių bendra vertė siekia daugiau nei 3 mlrd. dolerių. Netikėtų atradimų, kaip ir „Frieze Masters“ Londone, „Art Basel Miami Beach“ pasitaiko rečiau negu mažesnėse satelitinėse mugėse. Šiuo atveju svarbiau prestižas ir pardavimai. Tai susiję ir su didelėmis dalyvavimo išlaidomis, siekiančiomis kelis šimtus tūkstančių dolerių. Galerijos čia dažniausiai siūlo meno rinkos patikrintų menininkų kūrinius, o Konferencijų centro salės primena eklektiškus muziejus, kur greta Egono Schiele’s nuogų moterų kabo Bacono, Kandinskio, Picasso, Grace Hartigan, Odilono Redono, Matisse’o, Richterio paveikslai ir stovi Calderio, Hepworth ar Bourgeois skulptūros. Todėl nenustembi kokiame nors stende susidūręs su tokiomis populiariosios kultūros žvaigždėmis kaip Lenny Kravitzas ar Leonardo DiCaprio, kuris, beje, meno rinkos profesionalų yra laikomas geru kolekcininku.

Tačiau dėl tokių pat priežasčių įdomūs dar nespėjusių išgarsėti menininkų darbai čia labiau krenta į akis. Vieni jų pasitiko tik įėjus. Šiems meno kūriniams prieš mugės atidarymą daug dėmesio skyrė policininkai su šunimis. Tai nestebina, nes „Real Fine Arts“ galerijos stendas buvo apstatytas stiklainiais su džiovintų kanapių kekėmis. Iš pirmo žvilgsnio nekyla jokio įtarimo, kad jos galėtų būti dirbtinės – išradingai pagamintos iš popieriaus ir dervos. Iš to paties kieto popieriaus buvo pagaminti ir stendo baldai, – stalas su kėdėmis, – kuriuos taip pat buvo galima nusipirkti kaip meno kūrinius. Šių hiperrealistinių skulptūrų autorius yra Niujorke dirbantis vokietis Andrei Koschmiederis. Įkvėpimo jis gavo iš atsitiktinai pamatyto reportažo apie Kolorado valstiją, kur marihuana yra visiškai legalizuota. Reportaže paminėta, jog valstija iš prekybos rekreacinėmis kanapėmis surenka 60 mln. dolerių mokesčių. Menininką sudomino šio augalo vertinimo pokyčiai: „...iš narkotiko jis tapo vaistu nuo vėžio. Aš norėjau padaryti panašiai ir pristatyti žolę meno mugėje.“ Ir jam tai puikiai pavyko – skulptūros paminėtos tarp dešimties geriausiai įvertintų mugės meno kūrinių, visos buvo parduotos.

Taip pat išsiskyrė amerikiečių menininko Calvino Marcuso paveikslai. Tai dideli ekspresyviai nutapyti „autoport­retai“, smagiai išsišiepusiais ir liežuvį iškišusiais velniškais veidais. Originaliai atrodė Brazilijoje gyvenančio portugalo Ascanio MMM skulptūros – trimatį sferinį vaizdą sukuriančios vertikalios susuktos formos, primenančios indėnų vėjo vilkelius. Architekto išsilavinimą turintis menininkas prie skulptūros perėjo 1976 m. ir dabar vertinamas kaip neokonstruktyvistas.

Iš abstrakčių darbų išsiskyrė dano Pero Kirkeby miško spalvų kompozicijos iš didelių dėmių ir kanadiečio Williamo Perehudoffo ryškių spalvų geometriški paveikslai iš horizontalių ir vertikalių linijų. Iš Kinijos menininkų verta paminėti Ni Haifengą ir jo dvispalves primityviai kaligrafiškai ištapytas drobes. Šis menininkas žinomas monumentaliomis instaliacijomis ir videomeno kūriniais, tačiau dažnai lieka didžiojo tėvynainio Ai Weiwei šešėlyje. Verti dėmesio buvo linksmi japonės Yayoi Kusamos psichodeliniai-animaciniai darbai. Londono mugėje matyto danų menininko Sergejaus Jenseno darbų buvo ir Majamyje. Jo sritis – tekstilinis arba skudurinis menas, darbams būdingi harmoningi spalvų, medžiagų ir formų deriniai. Jenseno paveikslai „švaresni“ ir malonesni akiai už jau minėto meno rinkos guru Davido Zwirnerio išpopuliarinto Oscaro Murillo darbus, be kurių neapsieina nė vienas Davido Zwirnerio galerijos stendas.

Per 2015 m. Majamio meno savaitę vyko 23 (kitais skaičiavimais – 25) mugės. Jos išsibarsčiusios po Majamį ir Majami Bičą (nors Majami Bičas dažnai laikomas Majamio dalimi, tai – atskiras administracinis vienetas, palei vandenyną besidriekianti sala, su Majamiu sujungta keletu ilgų tiltų). Įdomiausia iš devynių per savaitę aplankytų mugių buvo NADA, kurią organizavo „Naujoji meno agentų asociacija“ – nekomercinis amerikiečių galerininkų ir meno prekeivių susivienijimas. Keletą salių gražiame „Fontainebleau“ viešbutyje užimančiai mugei prireikė gero pusdienio. Pakeliui į Majamį sutikti žmonės tvirtino tą patį – NADA buvo įdomiausia ir šviežiausia mugė: pristatomi jaunesnės kartos menininkų (įskaitant jau minėtą C. Marcusą) darbai kiek pigesni, galerininkai labiau atsipalaidavę. Išsiskyrė: amerikiečio Grego Parmos Smitho paveikslai su „priedais“ –­­ įkomponuotomis kaukėmis ar atlenktais medžiagos kampais; vokiečio Maxo Brando gyvos ir grubios kompozicijos; reljefiški nespalvoti japono Teppei Soutome darbai; amerikietės Meredith James skulptūros su metronomais ir mažomis medinėmis gegutėmis; amerikietis Chrisas Hoodas ir jo šviesūs abstraktūs paveikslai su kartais pasitaikančiomis linksmomis arba liūdnomis akimis; amerikiečio Wallace’o Whitney ryškios abstrakčios kompozicijos. Whitney įdomus tuo, kad kitame stende atstovavo Niujorko „Canada“ galerijai – jis yra jos direktorius, bet savo tapytus paveikslus pardavinėja tik per kitas galerijas.

Majamyje, kaip ir Londone, daug dėmesio buvo skirta japonų ir korėjiečių menui. Tai vienoje, tai kitoje mugėje pasitaikydavo jau minėtas Shiraga ir kiti Gutai judėjimo atstovai. „Context Miami“ mugėje Pietų Korėjos galerijoms net buvo suteikta atskira erdvė. Verta paminėti šiuos dailininkus: Seo-Bo Parką, Sang-Hwa Chungą, Hyong-Keun Yuną, Chong-Hyun Ha, Hwang Hurą. Visi jie priskiriami minimalistiniam Tansaekhwa judėjimui, kurio pavadinimas reiškia „monochrominis paveikslas“.

„Art Miami“ mugėje išsiskyrė amerikietis Bruce’as Dorfmanas ir jo sluoksniniai koliažai iš skirtingų spalvų drobės atraižų, Miuncheno galerijos „Terminus“ pristatyto vokiečio Magnuso Lüpertzo ekspresyvios figūros, kubiečių abstraktaus kubizmo atstovas Wilfredo Lamas, rusai Vladimiras Semenskis ir Rinatas Voligamsis. Jų darbus rodė vienintelė Majamyje užtikta galerija iš Rusijos „11.12.“. Sumaniai technologijas mene naudoja šveicarų menininkas Marckas. Jo videoskulpt­ūras sudaro dvi dalys, kurių viena yra filmuotas vaizdas, o kita –­ realūs objektai: nuo tikros švytuoklės išsisukinėjanti mergina, nuogos gražuolės tikroje konservų dėžutėje arba tikrus dūmus (garus) į salę pučianti moteris.

Marck. „Tin Can“, 2015 (Majamis). Autoriaus nuotraukos
Marck. „Tin Can“, 2015 (Majamis). Autoriaus nuotraukos

„Project“ ir „Art on Paper“ mugės buvo įsikūrusios „Deauville“ viešbutyje. Jose buvo nemažai akvarelių ir „popieriaus inžinerijos“ pavyzdžių –­ meno kūrinių iš karpyto ar lankstyto popieriaus. Labiausiai čia išsiskyrė neįtikėtino kruopštumo reikalaujantys ir persiškų mečečių ornamentus primenantys amerikiečio Erico Standley darbai iš daugybės spalvoto popieriaus sluoksnių, kanadietės Cybeles Young spalvotos popierinės žuvys ir abstraktūs balti amerikiečio Michaelo Buscemi karpyti paveikslai. „Project“ mugėje taip pat užtikau vienintelį meno savaitės „performansą“. Šalia vieno stendo stovinti moteris stiuardesės uniforma netikėtai paklausė: „Kur jūs norėtumėte keliauti?“ Paaiškėjo, kad ne geografiškai, o gyvenime. Nurodžius tikslą, ji paklausė apie turimą bagažą, t. y. priemones jam pasiekti, o paskui – apie reikalingus kelionės dokumentus, t. y. dalykus, kurių trūksta norint tikslą pasiekti. Pokalbis truko apie dešimt minučių. Visus atsakymus ji kruopščiai užrašinėjo ant popierinės kortelės. Paskui išbraukė trūkstamus dalykus ir pasakė, kad į reisą įleis be jų. Galiausiai įdėjo kortelę į voką ir ištiesė jį man kaip bilietą užtikrindama, jog tikslą pasieksiu saugiai, ir palinkėjo geros kelionės. Štai toks psichoterapijos ir meno derinys.

Skulptūrai Majamio meno savaitėje irgi buvo skirta mažiau dėmesio. Nemažai skulptūrų „Project“ mugėje turėjo Richardo Levy galerija iš Teksaso, tarp jų – japonės Emi Ozawos tvarkingos reljefiškos struktūros iš įvairių formų medinių detalių ir amerikiečio Jay Kelly nedidelės skulptūros iš vielos ir akmens. Seniausios Niujorko galerijos ACA stende dėmesį patraukė įspūdinga amerikietės Anitos Hufftington bronzinė skulptūra „Persephone“. 6 deš. atvykusi į Niujorką mokytis šokio, Hufftington susipažino su Niujorko mokyklos abstrakcijų ekspresionistais (De Kooningu, Kline’u) ir kita meno publika. Šios pažintys paskatino Huffington kurti ir ji tapo viena geriausių XX a. antros pusės amerikiečių skulptorių.

„Scope“ mugėje įspūdingiausios bu­vo libaniečių menininko Alfredo Basbou­so aptakios bronzinės ir akmeninės skulptūros. Basbousas yra vienas žymiausių Libano menininkų. Jis mokėsi Prancūzijoje, rengė parodas Pa­ryžiuje, Londone, JAV ir Artimųjų Rytų šalyse, o po mirties buvo pagerbtas vienu aukščiausių valstybinių Libano apdovanojimų. Verta paminėti ir amerikietį Gino Milesą, kurio masyvią skulptūrą, vaizduojančią įmantriai susuktą bronzinę juostą, buvo galima judinti. Nepaisant svorio, ji lengvai balansavo ant nedidelės medinės platformos. Grakščios Mileso skulptūros skirtos atviroms erdvėms ir puikiai dera su laukiniu peizažu.

Paskutinis atradimas buvo muzikinė japono Hiei Kazumasos skulptūra „Record of Light“. Ją sudaro antikvarinė muzikinė dėžė atidarytu dangčiu ir viduje ant plokštumos uždėta plastikine plokštele su keturiomis apvalių skylučių linijomis. Jose išdėlioti devyni krištoliniai rutuliukai. Per plokštelę sukasi šviesos spindulys, išgaudamas ambientinę melodiją pagal krištolinių rutuliukų padėtį. Praeiviai gali rutuliukus perdėti į kitas skylutes, tuomet melodija keičiasi.

Malonus Majamio meno savaitės akcentas buvo vienoje Majami Bičo aikštėje ant sienos rodomi trumpi videomeno filmai. Juos žiūrėti iki vėlaus vakaro buvo galima po palmėmis prigulus ant minkštų maišų. Greta esančios sinagogos šoninėse patalpose buvo surengta improvizuota paroda. Ją pažiūrėti praeiviams siūlė prie durų stovintis jaunas menininkas, kilęs iš Brazilijos. Įsikalbėjus menininkas pakvietė į skanią penktadieninę žydų vakarienę.

Majamio meno savaitėje, kiek man žinoma, nedalyvavo nė viena galerija iš Lietuvos. Rytų Europai „Art Basel Miami Beach“ atstovavo galerija „Foksal Gallery Foundation“ iš Varšuvos, „Scope“ dalyvavo latvių galerija „Bastejs“ iš Rygos, o NADA – „Temnikova & Kasela“ iš Talino.

Vietiniai juokauja, kad Majamio orai būna palankūs menui, nes gruodžio pradžioje lyja labai retai. Tačiau Majamis šįkart meno mylėtojus pasitiko dažnu lietumi, tad, keliaujant iš vienos mugės į kitą, retai pavykdavo išsimaudyti ir pailsėti saulėje prie vandenyno. Vakarais ir naktimis miesto klubuose vyko įvairiausi renginiai meno publikai: gėrimų pristatymai, vakarienės, klubų atidarymai, koncertai. Bet įdomiausias vakarinis renginys vyko atokiau nuo gatvių, prie įlankos esančioje didžiausioje miesto meninėje erdvėje – „Pe­rez“ meno muziejuje, kuris ta proga buvo atviras iki vidurnakčio. Muziejaus kieme ir terasoje grojo didžėjai ir gyva muzika, buvo dalijami gėrimai ir užkandžiai. Renginiui pasibaigus ir muziejui užsidarius, svečiai lauke po terasos stogu dar ilgokai laukė, kol nustos pliaupti stiprus tropinis lietus. Bet lietus nesiruošė nustoti ir svečiai vienas po kito merkiami skubėjo link artimiausios gatvės.

P. S.

Keletas žodžių apie meno tendencijas abiejose Atlanto pusėse. Geografinė ir amžiaus kryptis yra jauni vokiečių bei amerikiečių menininkai ir vyresni arba jau mirę Japonijoje bei Pietų Korėjoje pripažinti meistrai. O stilistines tendencijas galima sugrupuoti taip:

• geometrinės formos, kur nuo stačiakampių pamažu pereinama prie apskritimų;

• subtilus ir minimalistinis figūratyvus menas, tiesios linijos, saikingos spalvos;

• skudurinis menas, darbai iš medžiagų skiaučių ir atsitiktinių gamtos objektų ar artefaktų, mėgdžiojantys pokarinį italų judėjimą Arte povera, bet be citatų nelabai kuo išsiskiriantis;

• technologinis menas, darbai, kuriuose naudojama mechanika, elektra, veidrodžiai, lemputės, laidai, filmuota ir fotografuota medžiaga, nešiojami elektronikos prietaisai ir t. t.;

• eklektinis menas, atspindintis perkrautą šiuolaikinio žmogaus sąmonę, iš kurios kartais asociatyviai, kartais be tvarkos traukiamos mintys paverčiamos didesnio ar mažesnio bjaurumo arba patrauklumo objektais;

• multiplikacinis menas, praėjusio amžiaus animaciją primenantys piešiniai ir grafika;

• aukšto techninio lygio reikalaujantys iliustraciniai darbai, primenantys įvairaus laikotarpio ir įvairių civilizacijų, tiek Vakarų, tiek Rytų, didžiuosius meistrus.

Bus įdomu pažiūrėti, ar šios bendros šiuolaikinio meno tendencijos atsikartos Vilniuje.

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai