lm1623.png

Už tai, kad „Pono Tado“ rankraštis išliko iki šių dienų, esame dėkingi poeto sūnui, prie jo dirbusiems Lvovo restauratoriams bei daugybei neįtikėtinų atsitiktinumų. Jau pats autorius, 1834 m. baigęs rašyti veikalą, daug rankraščio lapų tuojau išdalijo arba pardavė. Praėjo daugiau nei šimtmetis, kol pavyko visus juos vėl surinkti į krūvą.

Dalį jų atgavo Władysławas Mickiewiczius, Paryžiaus knygininkas, nors ši užduotis nebuvo iš lengvųjų.

„Kiekviena iš Mickevičiaus gauta lapo skiautė tapdavo išskirtinai svarbiu prisiminimu. Vos ne relikvija, – pasakoja dr. Adolfas Juzwenko, Ossolińskių nacionalinio instituto Vroclave direktorius. – Ateities kartoms ši poema savaime tapo vertybe. Kaip prarastos laisvės aprašymas.“

Nors ne iš karto ir ne visiems. Małgorzata Orzeł, „Pono Tado“ rankraščio muziejininkė, pripažįsta, jog iš pradžių nuomonės apie nacionalinį epą skyrėsi. Kairioji spauda kritikavo poemą dėl konservatyvumo ir tradicionalizmui skirtos panegirikos, o dešinioji piktinosi autoriaus šaipymusi iš tradicijų. Tačiau viskas greitai pasikeitė.

„Tokią skaitytojų reakciją sukėlė tam tikras netikėtumas: pranašas, „Konrado Valenrodo“ ir „Vėlinių“ autorius staiga parašo veikalą, visiškai nepanašų į iki tol buvusią jo kūrybą, – aiškina M. Orzeł. – Taigi šlovę poema pelnė labai iš lėto ir Lenkijoje, ir emigracijoje. Lūžis įvyko po Sausio sukilimo. Jį pralaimėjusiems lenkams „Ponas Tadas“ tapo svarbiausia lektūra.“

Vingiuoti takai iš Paryžiaus į Vroclavą

Po pasaulį išsiblaškiusius rankraščio fragmentus rinko ir kaupė vis kiti jo savininkai. Jų buvo daug.

„Władysławas Mickiewiczius, kai sudegė jo knygynas, pasiūlė rankraštį pirkti kunigaikščiui Lubomirskiui, Ossolińskių nacionalinio instituto kuratoriui. Tačiau šis neturėjo pinigų, –­ pasakoja dr. A. Juz­wenko. – Tada pasiūlymą perėmė profesorius Stanisławas Tarnowskis ir „Ponas Tadas“ atkeliavo į Krokuvą.“

Rankraštį paveldėjo Stanisławo sūnus, vėliau jį pardavė savo dėdei iš Dzikovo. Ten buvo įkurtas muziejus, kurio vertingiausius eksponatus dar vienas paveldėtojas, Arturas Tarnowskis, prieš pat karą perdavė depozitan į Lvovo Ossolińskių nacionalinį institutą. Taip veikalas pakliuvo į rankas rusams, o vėliau –­ vokiečiams. Šie mėgino „Poną Tadą“ išvežti į Reichą, bet, bėgdami nuo sovietų armijos, visą gėrybių krovinį paliko Žemutinėje Silezijoje. Rankraštis buvo rastas praėjus dvejiems metams po karo ir vėl perduotas Ossolińskių nacionaliniam ins­titutui, per tą laiką perkeltam į Vroclavą. Nedaug trūko, kad „Pono Tado“ kelionės dar būtų nesibaigusios. Mat 10 dešimtmečio pradžioje Tarnowskių šeima pradėjo reikalauti savo nuosavybės. Tačiau Janas Tarnowskis 1999 m. sutiko parduoti rank­raštį už 200 tūkst. dolerių –­­ už vieną trečdalį jo rinkos vertės. Jį Ossolińskių nacionaliniam institutui nupirko Vroclavo miestas. Nuo tada šis centras yra oficialus rankraščio savininkas.

Jau anuomet gimė mintis įkurti muziejų, skirtą vienam iš svarbiausių lenkų literatūros kūrinių. Vroclavas muziejui padovanojo mūrinį namą, stovintį šalia senamiesčio aikštės. Tačiau jo remontas ir pritaikymas muziejaus poreikiams buvo toks komplikuotas ir brangus, kad baigėsi tik dabar, gavus lėšų iš Norvegijos ir EOG (Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos) fondų.

Per tą laiką nesnaudė ir konservatoriai. Prieš 70 metų Lvovo specialistų atnaujintą ir įrištą metų metais kruopščiai po lapelį rinktą rankraštį perėmė ir pradėjo tvarkyti Ossolińskių nacionalinio instituto restauratoriai.

„Buvo pašalintos dėmės, išlyginti užlankstyti lapai, paklijuoti smulkūs įplyšimai. Mickevičius naudojo labai rūgštų geležies galo rašalą. Laikui bėgant tokios raidės gali net iškristi, o rašalo dėmės persisunkti į kitą lapo pusę, –­ pasakoja Elżbieta Ostromęcka, Ossolińskių nacionalinio instituto Rankraščių skyriaus vedėja. – Rašalas nuspalvino popierių aplink raides, jis pasidarė labai plonas ir trapus. Šie pažeidimai pašalinti, pavyko tas vietas užkonservuoti. 5 dešimtmetyje to negalėjome padaryti –­ dar nebuvo tokių technologijų.“

Tačiau tai nereiškia, anot E. Ostromęckos, kad konservatorių darbų tiks­las buvo pašalinti bet kokius rankraščio naudojimo pėdsakus. Priešingai – juk jie liudija nemažą dalį veikalo istorijos. Ir kaip tik todėl bus verta jį apžiūrėti iš arti. Jame vis dar atsispindi autoriaus rankos palikti pėdsakai.

Epochos dvasia gyva iki šių dienų

Žinoma, ne vien dėl rankraščio bus verta aplankyti Pono Tado muziejų. Išskirtinę epochos dvasią padės pajusti daugiau nei du šimtai unikalių eksponatų.

„Jau gegužę galėsite pamatyti Gegužės 3-iosios Konstitucijos originalą, iš Lvovo atgabentus paveikslus, daug eksponatų, paskolintų iš Varšuvos ir Krokuvos nacionalinių muziejų, – kviečia Marcinas Hamkało, Ossolińskių nacionalinio instituto direktorius. – Patikėkite, tai nebus vieno objekto muziejus. Čia bus ir Istorijos liudininkų kabinetai, unikalūs archyvai, kuriuos Institutui padovanojo Janas Nowakas-Jeziorańskis ir Władysławas Bartoszewskis. Per šių dviejų asmenybių paveikslus bus galima pamatyti, kokią įtaką Mickevičiaus kūryba padarė kelioms lenkų kartoms.“

„Visas jų gyvenimas paženklintas kova su neteisybe ir gilia meile laisvei. Ne kartą jiems teko atsisakyti visko: darbo, sėkmės, kasdienio gyvenimo, netgi artimųjų, –­ aiškino Mariuszas Urbanekas, Istorijos liudininkų kabinetų vedėjas. – Jie buvo pašėlusiai drąsūs romantikai, visiškai negalvojantys apie save, o tik – kad ir kaip tai iškiliai skambėtų – apie Lenkiją. Mickevičius ir Słowackis jais didžiuotųsi.“

Istorijai tarnaujančios technologijos

Direktorius M. Hamkało išdavė paslaptį, jog multimedijų ir interneto technologijų poreikiams buvo suskaitmeninti 3093 objektai, tarp jų daug 3D arba makrofotografijos formatu. Taip atsirado daugiau kaip šimtas įvairialypės informacijos vienetų, kai informacija pateikiama įvairiais pavidalais: tekstu, vaizdu, garsu, animacija, žaidimais. Bus naudojamos išplėstosios realybės technologijos, atvaizdžiai, didžiuliai ekranai ir netgi trimačiai veikėjai – gyvoji animacija.

Muziejuje numatyta plati kultūrinė ir edukacinė programa. Planuojami festivaliai, konferencijos, koncertai, autoriniai susitikimai ir kiti renginiai. Marcinas Szelągas, muziejaus „Pono Tado“ rank­raščio parodos kuratorius ir Ossolińskių nacionalinio instituto direktoriaus pavaduotojas, tvirtina, kad šioje naujoje erdvėje bus galima lavinti kūrybingumą, vaizduotę, emocinį inteligentiškumą, erdvės ir muzikos suvokimą bei empatiją. Ir netgi mokytis, kaip galima spręsti konfliktus ir išreikšti savo nuomonę. Tai bus vieta be ribų.

„Muziejus pritaikytas ir neįgaliųjų vežimėliuose sėdintiems žmonėms, tėvams su vaikais vežimėliuose, akliesiems ir silpnaregiams, – sako M. Szelągas. – Silpnaregiams įrengti specialiai pažymėti takai, kuriais jie keliaus per ekspoziciją, reljefiniai eksponatai, garsiniai žemėlapiai, išdėstymo erdvėje sistema bei informaciniai garso įrašai.“

 

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė

wyborcza.pl, 2016-04-14

Straipsnis spausdinamas Vroclavo Adomo Mickevičiaus muziejui leidus.