Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (XIII)

„Šioje vietoje 1897-aisiais nieko neįvyko“

 

„Anot Ranke’s, jei jis pasirūpins faktais, Dieviškoji apvaizda pasirūpins istorijos prasme.“

Edwardas Halletas Carras

 

„Tačiau džinas iš butelio, iškėlęs informaciją iki naujos kultūros dievybės, buvo apgavikas. Tiesa, jis išsprendė informacijos stygiaus problemą, kuri galėjo turėti didžiulių neigiamų padarinių. Tačiau jis neįspėjo apie informacijos antplūdį, kurio rezultatus nebuvo taip lengva numatyti. Ilgalaikis šio proceso padarinys – informacijos chaosas – sukūrė kultūrą, prilygstančią sumaišytam kortų žaidimui…“

Neilas Postmanas

 

„Iš tiesų patys inovatyviausi XX amžiaus istorijos tekstai gimė polemizuojant dėl įvykio sąvokos.“

Marekas Tammas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

I. Antiistoriniai pokštai, laukiantys jūsų už kampo

2012-ųjų lapkritį klajodamas po Naujojo Orleano Prancūzų kvartalą ant vieno namo durų išvydau pritvirtintą varinę lentelę su užrašu „On this site in 1897 nothing happened“ („Šioje vietoje 1897-aisiais nieko neįvyko“). Tiesa, mano „naujų žemių ir reiškinių atradėjo“ džiugesį ganėtinai greitai atvėsino atsaini bičiulio pastaba, esą tarp istorikų tai gerai žinoma atrakcija: atvykę į konferencijas jie traukia čia būreliais ir fotografuojasi.

2016-ųjų gegužę El Portalo miestelyje, besiglaudžiančiame prie Josemičio nacionalinio parko, manęs laukė dar vienas netikėtumas. Eidamas į „Cedar Lodge“ viešbučio registratūrą nosį įbedžiau į šalia durų pakabintą kiek apsitrynusį užrašą, kuris taip pat paslaugiai informavo, kad čia 1897-aisiais nieko nenutiko.

Josemičio nacionaliniame parke interneto ryšys prastas, todėl savo smalsumą patenkinau tik grįžęs į civilizacijos paliestą Kaliforniją. Tiesa, ir be internetinės paieškos buvo akivaizdu, jog tarp dviejų mano 2012-aisiais ir 2016-aisiais aplankytų vietų driekiasi didžiulis atstumas (patikrinęs sužinojau –­­ 3472 km), o tai savo ruožtu sufleravo, kad čia kažkas ne taip. Pasirodo, analogiškų lentelių prie įvairių pastatų, tvorų ir netgi akmenų galima rasti daugybėje vietų visose Valstijose: pradedant Memfiu ir baigiant Teksaso plynėmis bei Luizianos šabakštynais. Bent jau man nepavyko sužinoti, kas ir kurioje vietoje pakabino pirmąjį „antiistorinį užrašą“, tačiau aišku, kad jie, pradėję rastis XX a. 8 dešimtmetyje, ragino visokius turistus, žioplinėtojus ir sensacijų medžiotojus: „Eik šalin, čia nėra į ką spoksoti!“

Ne visos šios lentelės skelbia, jog nieko svarbaus nenutiko būtent 1897-aisiais, antroji pagal populiarumą data –­­ 1782 m. rugsėjo 5 d., trečioji – 1832-ieji. Kai kurie subtilių pokštų mėgėjai kabina lenteles, kad „Charlesas Dickensas čia negyveno“ arba „George’as Washingtonas čia nenakvojo“. Šis „virusas“, pasirodo, aptinkamas ir senajame žemyne, todėl su panašiais užrašais tikriausiai teko susidurti ne vienam „Literatūros ir meno“ skaitytojui, keliavusiam po Airiją, Prancūziją ar kitas Europos šalis1.

Kokia šių „antiistorinių“ pokštų pras­mė? Kaip paaiškinti daugybę jų pasekėjų visame pasaulyje? Ką tokia lentelė sako apie mus, istoriją ir šiandieną?

Lentelės El Portale ir Naujajame Orleane. Autoriaus nuotraukos
Lentelės El Portale ir Naujajame Orleane. Autoriaus nuotraukos

b_0_0_0_10_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-06-17_nr._3572_Naujasis_Orleanas_Prancuzu_kvartalas.JPG

II. Ką visa tai reiškia? Neistoriko perspektyva

Mūsų epocha yra perpildyta informacijos. Ji atakuoja mus įvairiausiais būdais kėsindamasi tiesiog paskandinti. Tai prasideda nuo pat ankstyvo ryto, vos tik pasigriebę išmanųjį telefoną įninkame tikrinti per naktį gautus laiškus, skaityti žinutes ir nardyti socialinių tinklų srautuose. Dienai įsibėgėjant mus nešanti informacijos upė tampa vis sraunesnė, o iš jos išsigelbėti galima tik miegui skirtomis valandomis.

Analogiški procesai vyksta ne vien kasdienybės, bet ir kitose plotmėse. Akademinis pasaulis kiekvieną dieną taip pat pagamina vis daugiau informacijos (knygų, straipsnių, recenzijų, interviu, diskusijų, dokumentinių filmų etc.), nes, anot 1970 m. pajuokavusio futurologo Alvino Tofflerio, gyvename tokiais laikais, kai 90 procentų visų kada nors žeme vaikščiojusių mokslininkų dar yra gyvi (žr. puikiomis įžvalgomis žaižaruojančią jo knygą „Future Shock“). Taigi mokslininkai, patys skęsdami savo kuriamoje informacijoje, stengiasi į jos akivarą įtraukti ir nuo kasdienybės triukšmo gana atbukusius „vidutinius statistinius informacijos vartotojus“.

Istorikai šiuo atveju ne išimtis. Jie XXI a. tyrinėja ir rašo kasdien vis gausindami žinijos apie praeitį lauką ir tuo pat metu susiduria su problema, kurią prieš aštuonetą metų taikliai apibūdino profesorius Edvardas Gudavičius: [Įvairių novatoriškų istorijos tyrimo] mokyklų atsiradimas vis labiau paspartina istorijos mokslo getizacijos procesą, dėl kurio viename kabinete prie kompiuterių sėdintys žmonės neturi jokio supratimo, ką gi veikia per ištiestos rankos atstumą esantis kaimynas. Dar daugiau, konkretus tyrinėtojas dažniausiai pats nebegali įvaldyti visko, kuo jis užsiima.2

O dabar pamėginkime įsivaizduoti, kaip į šią istorikų kuriamą pasakojimų apie praeitį gausybę ir praeitį įamžinančių ar interpretuojančių ženklų voratink­lį, kuriuo padengiamos istorinės vietos, žvelgia žmogus, duonai kasdienei užsidirbantis iš žoliapjovių prekybos arba plytų mūrijimo?

Akivaizdu, kad jis deleguoja priedermę prisiminti praeitį specialiai šiam tikslui pasirengusiems žmonėms – istorikams. O į jų pastangas steigti įvairias atminties vietas (t. y. rašyti knygas, ant istorinių paminklų kabinti lenteles, inicijuoti paminklų statymą etc.) ir palaikyti jų gyvastį toks žmogus žvelgia per turisto fotoaparato arba telefono objektyvą. Turisto, kuris sėdi dviaukščiame atvirame autobuse pasidėjęs ant kelių gidą „Top 10 istorinių X vietų“ ir klusniai sukioja galvą išgirdęs autobuso priekyje mikrofonu žongliruojančio gido balsą.

Aplinką skenuojantis ir skaitmeninantis žvilgsnis slysta daiktų ir reiškinių paviršiumi, o į įvairiausias duomenų archyvavimo laikmenas nugulantys matytų „istorinių vietų“ vaizdai dažniausiai niekada nebeiškyla į paviršių ir nepadeda kurti jokių asociacijų, pras­mių ar interpretacijų, per kurias susitiktų praeitis ir dabartis.

Žvelgiant į „antiistorines lenteles“ iš tokios perspektyvos, užrašą „Šioje vietoje 1897-aisiais nieko neįvyko“ galima interpretuoti kaip subtilų kerštą istorikams, nesuvokiantiems, jog šiuolaikinė visuomenė fiziškai nepajėgi prisiminti tiek, kiek praeities tyrinėtojai jai norėtų papasakoti, ir tuo pat metu – kaip elegantišką ironiją, skirtą skaitmeninėmis vaizdų gaudyklėmis apsiginklavusiam turistui, kuriam Naujajame Orleane žūtbūt reikia nusifotografuoti „prie namo, kuriame turėjo rasti prieglobstį iš Šv. Elenos salos pabėgęs Napoleonas“ arba „ties tuo Josemičio parke stūksančiu kalnu, nežinau tiksliai kodėl, bet taip parašyta parko lankytojo gide“.

III. Ką visa tai reiškia? Žvilgsnis iš praeities tyrinėtojo geto

Istorikai nesutaria dėl daugelio dalykų. Pavyzdžiui, kas yra istorinis įvykis. (Nepaisant to, kad įvykis visuomet buvo istorinio naratyvo pagrindas.)

Štai antikoje istoriniu įvykiu buvo laikomas iš kasdienybės išsiskiriantis, kitaip sakant – nekasdieniškas reiškinys. Karai tuo metu ir buvo tie gyvenimo epizodai, pranokstantys kasdienybės rutiną ir sudominantys istorikus bei jų rašomų tekstų skaitytojus.

Viduramžiais, anot Bernard’o Guenée, istorija domėjosi visų pirma tais įvykiais, kurie buvo glaudžiai susiję su ano meto pasaulietinio ir dvasinio elito gyvenimu bei šio elito atstovų tarpusavio kovomis dėl valdžios ir turtų3.

O štai Renesanso žmogus visų pirma domėjosi herojiškomis istorijomis. Tad ypatingą vertę jo akyse įgyja prag­matinės –­ retorinės istoriografijos pažadas įamžinti herojus savo puslapiuose. Didžiausia vertybė jam tampa pomirtinė šlovė, kurią ir garantuoja istoriko pasakojimas.4 Herojais istoriko ir visuomenės akyse Renesanso epochoje virsdavo rekordininkai – beatodairiškiausi keliautojai, linksmiausi bei ištvermingiausi lėbautojai, meistriškiausiai ginklą valdantys kariai ir kitokie nuotykių ieškotojai, savo asmeninėse biografijose kurdami istorinius įvykius, kuriuos vėliau iki brangakmenio švytėjimo nugludindavo istoriko plunksna.

Apšvietos epochoje atsiradę filosofuojantys istorikai mąstė apie progresą. Mėgindami apčiuopti ir aptarti šį procesą, jie atmetė politikos primatą ir į akademinių tyrimų lauką įtraukė geografinius faktorius, kultūros bei meno reiškinius, ekonomikos procesus, taip esmingai pakeisdami istorinio įvykio sampratą.

XIX a., įsigalėjus naujam istorinio mąstymo stiliui – istorizmo paradigmai, į sostą triumfuodamas grįžo Jo Didenybė Politinis Įvykis. O istorizmo kūrėjo Leopoldo von Ranke’s ir jo sekėjų dėka istorijos, kaip valstybinių, politinių veiksmų visumos, samprata tapo XIX a. ir XX a. pirmos pusės istoriografijos standartu.

XX a. antroje pusėje istorijos moks­las ėmė panėšėti į margaspalvį skiautinį. Jo formas ir atspalvius kuria itin skirtingai praeitį suprantančios ir tyrinėjančios mokyklos. Todėl istoriniu įvykiu XXI a. gyvenančiam moks­lininkui gali būti begalė pačių keisčiausių ir netikėčiausių dalykų, tarp jų –­ rašytojo sprendimas romaną pradėti sakiniu: Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas.

Kita vertus, požiūrių įvairovė istorijos moksle sukūrė prielaidas polemikai, kas nėra istorinis įvykis.

Turėdamas tai omenyje galiu įsivaizduoti, kaip lentelę su užrašu „1897-aisiais šioje vietoje nieko neįvyko“ Naujajame Orleane ir „Cedar Lodge“ viešbutyje galėjo pakabinti istorikas marksistas (visur ieškantis klasių kovos), Fernando Braudelio ekonominių pasaulių teorijos plėtotojas (laikantis politinius įvykius viso labo nieko nereiškiančiu „laikraščių laiku“) ar „Big History“ tyrinėtojas (jo žvilgsnis stengiasi aprėpti procesus visatoje nuo Didžiojo sprogimo iki Donaldo Trumpo sprendimo kovoti dėl JAV prezidento posto).

IV. Pomirtinis įvykių gyvenimas

Knygos „Pomirtinis įvykių gyvenimas. Mnemoistorijos perspektyvos“ įvadinėje dalyje Marekas Tammas konstatuoja: ...praeitis daugiau nepasirodo mums kaip kažkas baigtinio ir negrįžtamo; ji skleidžiasi dabartyje daugybe būdų. Praeitis prarado savo autonomiją ir įgauna savąją prasmę santykyje su dabartimi.5

Šią tezę, beje, galima interpretuoti ir kitaip: dabartis taip pat prarado savo autonomiją praeities atžvilgiu. O tokia kaita verčia mus iš naujo atsakyti į klausimą, kas yra istorinis įvykis, visų pirma susitelkiant į jo prasmę dabarčiai. M. Tammo manymu, bandydami suprasti tam tikrus istorinius fenomenus (sąmoningai ar ne) esame veikiami šių fenomenų interpretacijos istorijos.

Vadovaujantis šiuo požiūriu, užrašas „Šioje vietoje 1897-aisiais nieko neįvyko“ yra įvykis, kurio integralia dalimi tampa jo interpretacijos istorija, o ją šiandien ir kuriame diskutuodami, ką užrašo autoriai iš tiesų norėjo mums pasakyti apie praeitį, dabartį ir apie mus pačius.

Post scriptum

O kur jūs kabintumėte savąją „antiistorinę lentelę“ ir ką joje parašytumėte?

 

1 secure.flickr.com/groups/nothinghappened.
2 E. Gudavičius. „Visa istorija yra gyvenimas: 12 sakytinės istorijos epizodų. Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas“. – V.: „Aidai“, 2008, p. 241–242.
3 Plačiau žr. fundamentalų B. Guenée veikalą „Histoire et culture historique dans l‘Occident médiéval“, 1980.
4 Zenonas Norkus. „Istorika“. – V.: „Taura“, 1996, p. 21.
5 Marek Tamm. „Afterlife of Events. Perspectives on Mnemohistory“. – Palgrave Macmillan, 2015, p. 1.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai