Donatas Petrošius. Literatūra ir futbolas

Donatas Petrošius futbole... Vitos Norvilienės nuotrauka
Donatas Petrošius futbole... Vitos Norvilienės nuotrauka

Kas, velniai rautų, man svarbiau? Kartą amžinatilsį Tomas Arūnas Rudokas vieno kultūrinio leidinio redakcijoje prasitarė, kad dabar eina į Rašytnamį ir duos Petrošiui į snukį. Už tai, kad aš kažkur kažkada viešai pasakęs ar parašęs, esą futbolas man svarbiau už literatūrą. Nuo 2011-ųjų gegužės (nuo tada dirbau Rašytojų sąjungoje) iki 2012-ųjų gegužės, kai T. A. Rudokas iškeliavo į Anapilį, užsukęs buvo keliolika kartų. Nei iki disputų, kas kam svarbiau, nei iki nedvasingų pasigrabaliojimų prieita nebuvo. Galiausiai tai ir nėra svarbu – pasekmės, rezultatai, projektų ataskaitos yra nykiausia proceso dalis. T. A. Rudoką prisimenu kaip idealistą, impulsyvų teisybės ieškotoją. Trūksta dabar pasauly tokių „arba / arba“ tipo kovotojų. Surasti ir išsiaiškinti teisybę dažnam sutrukdo ilgi atstumai. Būtų ta redakcija arčiau Rašytnamio, gal ir pirminė intencija nebūtų prapuolusi, gal būtume išsiaiškinę ką. Jei ilgai eisi, ateisi į protą. O protas, žinia, banalus patarėjas: jam ir kautis už idealus negražu, ir eiti iš proto tik su saiku.

Kai žiūriu futbolą, tiksliau, kai esu futbole, tuo metu man svarbiau literatūra. Nes futbole, ypač aplinkfutboliniame gyvenime, matau klasikinio Didžiojo Naratyvo kontūrus – juntu aiškias taisykles ir struktūras, matau elgesio modelius, judėjimo kryptį. Didesnioji dalis šiuolaikinės literatūros yra fragmentiška, egoistinė, stengiasi atsiriboti nuo hierarchijų, tradicijų, vertybių ir kitų senienų. Aplink futbolą likę daugiau archaikos nei kituose laisvuosiuose menuose. Futbolas man kompensuoja tą kultūros klodą, kurį nejučia literatūra išbarstė arba nuo jo sąmoningai atsiribojo.

Būdamas futbole nesijaučiu, kad būčiau išėjęs iš literatūros lauko. Tačiau, jei literatūriniai renginiai, kuriuose privalau dalyvauti, persidengia su svarbiomis rungtynėmis, tuomet būnu nesavas ir jaučiuosi bjauriai. Kaip dezertyras, kaip išdavikas. Žiemos yra nykios, nes laiko daug, o futbolo – vos vos; vasaros –­ baisios, nes futbolo daug, o aplinkybės priverčia kelioms savaitėms pasiplauti iš epicentro.

Didžioji dalis mano dienoraščių ir sugalvojimų yra susiję su literatūra ir futbolu. „Arba / arba“ mąstymo tipas man svetimas. Faktai ir nuomonės susinarsto ant „ir / ir“ iešmo. Juolab kad keistų sutapimų šiose sferose sukrenta labai daug. Pabandysiu perteikti ryškiausius.

Vieninteliai Europoje. Lietuvos rašytojai ir vertėjai neturi veikiančių kūrybinių namų nei rezidencijų. Daugelyje šalių veikia ne po vieną, bet po kelias. Net baltarusiai mažytę rezidenciją savo opoziciniams rašytojams turi Vilniuje. Mes neturim ir greitai neturėsim. Karaimai su totoriais greičiau suorganizuos, gal įsileis ir lietuvių. Jei būsim geri. Lietuva neturi nacionalinio stadiono. Vieninteliai Europoje. Ši tema išgvildenta, neturiu ką pridurti. Lyg ir turėtų būti gėda už tas dvi nacionalinio masto spragas, bet, atleiskit, man jau vis vien. Pavargau nuo kolektyvinės gėdos. Gėdykitės be manęs.

Persisotinimas. Knygų išleidžiama lyg ir baisiai daug, tačiau maža leidinių, kurie vienytų skaitytojus. Pavyzdžiui, tokių romanų, apie kuriuos būtų ką kalbėti ne vienerius metus. Jei užsibrėši tikslą perskaityti visas per metus išėjusias lietuvių autorių knygas –­ patrūksi. Jei skaitysi tik gerų rašytojų knygas, nusivilsi, nes nūnai geri autoriai įsigudrino kepti neypatingus kūrinius (laimei, dar ne visi). Padauginus galima papulti į neviltį. Ta pati bėda ir dėl verstinės literatūros. Futbolo gamtoje dar daugiau nei literatūros. Keturi ratai A lygoje. Lietuvos federacijos taurės turnyrai –­ šiemet, dėl reformų, du. Didžiosios taurės finalai. Pirmos lygos kautynės. Nacionalinės rinktinės reformos, kontroliniai mačai, Baltijos taurė ir rugsėjo mėn. startuosianti atranka į 2018 m. pasaulio čempionatą, bala žino kur ir kaip įvyksiantį. Šalia visų tų išvykų paskui Vilniaus „Žalgirį“ į kitus miestus, vaikščiojimo į rinktinės rungtynes, futbolo.tv transliacijų ir santraukų peržiūrų egzistuoja mėgėjiška Sekmadienio futbolo lyga (SFL), pirmenybės ir taurės turnyras, tradiciniai fančempai. Išaušus retai dienai, kai nereikia nei žaisti pačiam, nei kur nors važiuoti sirgti, nei derinti vakarinių reikalų prie internetinių transliacijų, būnu suglumęs.

Poetas, ultra. Per dvidešimt metų nesusigyvenau su epitetu „poetas“. Jei kas kreipiasi į mane poete, apsimetu, kad negirdžiu. Poetas yra tas, kuris ypatingai buvoja kalboje, kuris dirba su kalba (pjaunasi su žodžiais ir kalbėjimo būdais, taikosi, stato, griauna) be išeiginių dienų, valandų, minučių. Poetu būti sunku, nes neturi laisvo laiko arba –­ galimas ir toks požiūris – tavo visas laikas yra laisvas, todėl gali susipainioti, įkristi į laiko duobę ir susigadinti visus reikalus. Kiek įmanoma, stengiuosi nebūti poetu, nes nuo įdomumo galima apsivožti. Panašiai ir futbole – ultra yra aukščiausias buvimo futbole laipsnis. Regis, trinuosi futbole ir aplinkfutboliniuose dalykuose gana ilgai ir intensyviai, bet ultra galėčiau būti pavadintas tik sąlyginai. Ne todėl, kad aš pats būčiau vertas ir nusipelnęs, bet labiau todėl, kad Lietuvoje kartelė žemiau nei kai kuriose giliau į futbolą pažengusiose šalyse. Ultra futbolui gyvenimo išeikvoja panašiai tiek, kiek poetas kalbai: organizuoto palaikymo planavimas, pasirengimas ir įgyvendinimas, išvykos paskui savo klubą ir rinktinę, mėgėjiškas sportas ir reikalai, apie kuriuos pašaliniams žinoti nereikia. Poetai ir ultros panašūs, nes nuolat buvoja savo reikaluose giliai iki ausų. Skaičius Lietuvoje panašus – ir tų, ir tų svyruoja tarp 100–200.

Įtampa. Pasitaiko, kad kolegos rašytojai skaudžiai išgyvena, jei iš pirmo karto fondas neskiria paramos knygos leidybai. Stojiškai laukti metus ar penkerius mėgėjų nėra daug. Na taip, kunkuliuoja toks intensyvus literatūrinis gyvenimas ir kaipgi čia be manęs? Esama rašytojų, kurie susikonfūzija negavę kurios nors iš keliasdešimt kelių kasmetinių premijų. Kai kurie mentališkai kimba į atlapus vertinimo komisijų nariams. Arba garsiai aimanuoja prie bokalo, kai atsiriša liežuviai. Ir gerai daro. Be nervų ir nuoskaudų nebūtų mūsų palaikės literatūrinės gyvybės. Kaip pasakyta „Simpsonuose“, skųskitės, kol išsipildys visi jūsų norai. Aplink futbolą pastaraisiais metais įtampos daugėja. Kai kurių tvarkos palaikymo tarnybų veikla darosi sunkiai suvokiama. Žr.: „tvarkos įvedinėjimą“ per Lietuvos ir Anglijos rungtynes. A lygos lankomumas akivaizdžiai smukęs, tačiau „Pietų IV“ tribūną prižiūrintiems policininkams išdalijo automatus. Vis pamirštu paklausti, ar šovinių irgi davė. SFL pirmenybėse šiemet padaugėjo pasikėsinimų susimušti, raudonų kortelių. Man slėptis po pernykščiais lapais: sužaidžiau tiek rungtynių, o nė vienos geltonos. Treniruočių žiauriai trūksta, bet vienas neprisitreniruosi, o komandai nėra kada – futbolas po futbolo. Kaulas į kaulą – rutina, jokių švenčių. Pačios nesvarbiausios rungtynės yra pačios svarbiausios, kai turi arti iš paskutiniųjų. Euforija? Nėra tokio specialiojo efekto. Po pergalių džiaugsmas trunka kelias valandas. Pralaimėjimo kartėlis gali persekioti kelias dienas ar savaites.

Lituanistika aukščiau visko. Atradau, kad nieko nežinau nei apie Modiano, nei dar apie 90 proc. pastarųjų dešimtmečių Nobelio premijos laureatų. Lietuvių literatūrą seku, didumą perskaitau, nes mano toks išsilavinimas ir pašaukimas. Esu lituanistas visų pirma. Tiesa, poezijos vertimus iš užsienio kalbų perskaitau, yra keli geri vertėjai. Prastų ir vidutiniškų vertėjų vertimų geriau neskaityti, bet perskaitau ir tuos. O šiaip – yra pasaulyje keliasdešimt milijonų skaitytojų, kurie praris paskutiniuosius Umberto Eco romanus (man gana 2 pirmųjų). Tačiau pasaulyje tėra keliasdešimt (negi keli šimtai?) skaitytojų, kurie perskaitys paskutiniuosius Petro Dirgėlos romanus. Angažuojuosi prie pastarųjų. Šiemet nežiūrėjau Čempionų lygos finalo. Kaip ir pernai, užpernai. Laiko tokiems dalykams rasčiau, bet persisotinęs esu gyvu futbolu. Net jei galiu rinktis, kurią internetinę trans­liaciją žiūrėti: pirmosios lygos Gargždų „Banga“ ir Alytaus „Dainava“ ar „Manchester United“ vs. „London Chelsea“, nedvejodamas rinksiuosi lituanistiką, nes Lietuvos futbolas man yra lituanistikos dalis, o Premier, La Liga – verstinė literatūra, kurios skaitytojų bei sofos sirgalių ir be manęs susirinks milijonai.

Europos čempionato eigą seksiu. Kiek ilgai – priklauso, ar toli nukeliaus Ukrainos rinktinė. Jei iškris anksti, tai ir mano susidomėjimas čempionatu sumenks žymiai. 2012 m. Europos čempionato finalo nežiūrėjau, nes sunku rasti žodžių, kaip man vienodai šviečia, kas ką – ispanai italus ar atvirkščiai.

Tiražai. Prieš 3–4 metus į Vilniaus „Žalgirio“ namų rungtynes vidutiniškai rinkdavosi 1500–2000 žiūrovų. Dabar mažiau nei 1000. Tiesa, kai vyksta rungtynės po stogu, „Sportimos“ arenoje, susirenka 2000 ir daugiau. 1500 yra dažnas lietuvių prozos, esė autoriaus knygos tiražas. Pasitaiko ir 4000–5000 išskirtiniais atvejais, gal net daugiau. Bet ir į „Žalgirio“ rungtynes susirenka per 5000, kai žaidžia dėl Europos taurės. Poezijos knygų tiražai svyruoja tarp 500–700 egz. Bet būna ir 200–300. Ant Lietuvos futbolo dabar užslinkęs toks juodas debesis, kad dažną darbo dieną (kažkas sugalvojo, kad darbo dienomis žiūrovams patogiau nei savaitgaliais) tribūnose plyti totali poe­zija – 200 galvų.

Draugai ir priešai. Klausimą apie rašytojų intelektualų ir rašytojų inteligentų santykius su lenkais ir jų kultūra šįkart prašoksiu. Kaip aš matau tas spalvingas epines kautynes iš stadiono tribūnos, išdėstysiu kitą kartą – juolab kad klausimų turiu daugiau negu atsakymų. Šįkart apie esminį sutapimą. Pas­taruosius kelerius metus ir rašytojų, ir futbolo bendruomenė yra veidu į Ukrainą. Rašytojai įsuka bendrus projektus, organizuoja palaikymo renginius –­ bendradarbiavimas ir draugavimas su ukrainiečiais yra glaudus kaip niekada. Futbolo (sub)kultūrai priklausantys žmonės moraline parama broliams iš Ukrainos neapsiriboja – nuo karo pradžios surinkta ir į patikimas rankas pagal galimybes išsiųsta svarios paramos. Ir futbolas, ir literatūra yra geopolitikos sudedamosios dalys. Nuo prastų funkcionierių ir ministrų ne viskas priklauso, jei susibūrusi aktyvi bendruomenė. Futbolo ir literatūros bendruomenės nuveikė tiek visko, kad mano galvoje susiliejo į viena. Pavyzdžiui, 20 ar 30 asmenų 2014 m. kovo 9 d., per Taraso Ševčenkos gimtadienį, patraukėm prie Halės turgaus pastatyto paminklo tam rašytojui. Pašūkavom: „Slava Ukraini, Herojam Slava!“ Kažkoks senas vatnikas su vaizdo kamera iš antro aukšto balkono mus filmavo ir bambėjo, kad paskųs mus tiesiai Maskvai. Nevartodami necenzūrinės leksikos pasiūlėme eiti žmogėnui miegoti. Keista, bet paklausė. Tiesa, tas mitingas su eitynėmis ukrainiečių klasiko garbei vyko ne Rašytnamio iniciatyva, o aplinkfutbolinių piliečių. Tądien vyko rungtynės tarp „Žalgirio“ ir „Šiaulių“, tai po jų ir nuėjom dalis „Pietų IV“. Ne, ne aš tai sugalvojau. Per tuos metus man visiškai susiliejo, kuri iniciatyva už Ukrainą yra iš rašytojų, kuri – iš futbolo.

Stereotipai. 1) Rusofobija. Rašytojai geriau už visus skiria, kas yra kas toje ašarų pakalnėje, kurios simboliniame centre stūkso Kremlius. Su adekvačiais rusais Lietuvos rašytojų santykiai kasmet tik gerėja. Futbolo padangėje rasti adekvačių rusų sudėtingiau, tačiau absoliučiai daugumai mano pažįstamų normalu dainuot „putin chuilo“ ir tuo pat metu dievinti peterburgietį Pavelą Komolovą, porą metų žaidusį „Žalgiryje“. Lietuvos futbolo tribūnose, kaip ir visuomenėje, rusofobija labiau įsikalbėta nei reali. Aš pats, kaip ir diduma pažįstamų, nelinkiu blogo nė vienam rusų futbolininkui, tačiau laikom kumščius, kad jų rinktinė iškristų iš Europos čempionato kuo anksčiau. Viskas tik dėl to, kad jų šalies propagandos mašina sporto pergales paverčia kariniais paradais ir įžūliu pranašumo demonstravimu kaimynų atžvilgiu. Tai jau anapus sporto ir visų su juo susijusių (sub)kultūrų nerašyto etiketo.

2) Ksenofobija ir rasizmas. Per „Poezijos pavasarius“ pastebėjau, kad lietuvių poetai, rašytojai yra itin uždari. Reikia vos ne už rankos atitempti ir supažindinti su kokiu nors užsieniečiu poetu, kad pabendrautų. Paskui, žiūrėk, kokiais draugais tampa. Reti atvejai. Išimtys. Dažniau į užsienio svečių skaitymus išvis neateinama. Kiek čia ksenofobijos, kiek tingėjimo, o kiek laiko neturėjimo – nesiimu spręsti. Apskritai lietuvių rašytojai labiau ksenofobiški ne asmenims, tautoms ar rasėms, jie praktiškai neįsileidžia naujų formų, skersvėjų, idėjų. Saugo savo kanoną, zulina, šveičia iki skylių. Atviras klausimas apie uždarumą: ar talento stoką, kietakaktiškumą ir nevalyvumą įmanoma kompensuoti hipernaujovėmis? Gal ir nebūtinai. Todėl ir konservatyvume esama racijos – mūsų pirštai kreivi, nes tokia genetika, dirva, šaknys. Futbolo tribūnose esama apsčiai mohikanų, besivadovaujančių ideologija „against modern football“, kurie, priešingai, nei skelbia naujos stadionų taisyklės, degina pirotechniką, suburia organizuotą palaikymą, laikosi savo elgesio ir garbės kodekso. Prieš naujausius UEFA ir FIFA patvarkymus stoja piestu: jei oficialūs asmenys mojuos vėliavėlėmis „Respect“ arba „Say no to racism“, kartais tai gali duoti priešingą efektą. Atsiras, kas iškrės ką nors siaubingai nepateisinamo, anot interneto išminčių, vien dėl to, kad pažeidinėti taisykles yra kieta. Lietuvoje incidentai labai reti (epiškiausios aplinkfutbolinės įdomybės dedasi šalia mūsų: Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Serbijoje etc.), nes Lietuvoje futbolo (sub)kultūros sumenko iki tokio lygio, kad greitai stadionų apsaugininkai mus pažinos ne vien iš veidų, bet ir kreipsis vardais bei pavardėmis. Iš asmeninių stebėjimų galiu daryti apytikres išvadas, kad klubui užtenka atsivilioti padoriai žaidžiantį juodaodį, ir rasizmo laipsnis to klubo palaikytojų gretose smunka kone iki nulio. Kad tribūnose būtų gerbiami žaidėjai iš priešiškų klubų – nesulauksit. Ir visiškai nesvarbi jų odos spalva, jie yra demonai. Ir teprasmenga jie skradžiai.
Apskritai postmodernėjančiame pasaulyje anoniminiai geradariai aplink futbolą draudimų prikūrė tiek, tarsi visą šitą taurų karo pakaitalą norėtų paversti šimtalangėmis šaškėmis. Į literatūrą cenzūra instaliuojama subtiliau. Rašytojai patys pasveria, ar apsimokės druska, ar atsipirks pipirai pardavus tekstus.

3) Alkoholizmas ir muštynės. Rašytojams šį stereotipinį simbolinį kapitalą sukrovė „Suokalbis“, įvykiai aplink jį sovietmečiu ir keliolika metų po jo. Iš tos epochos rašytojo paveikslas: amžinai pagiringas suvargėlis. Vėliau radosi visiems į snukį siūlančio eksdesantininko prototipas, kurį laiką vyravo linksmojo gariūnmečio tarpuvarčių girtuokliautojo tipažas. Galiu patvirtinti, kad linksmoji epocha baigėsi. Vietoje „Literatų kavinės“ – mėsinė. Vietoj „Suokalbio“ –­ kokteilių baras, kur vietoj face control –­ meniu, kuriame saldžios pamazgos už kalvadoso kainą. Daug buvau prisiklausęs apie girtavimus nuo ryto iki sutemų redakcijose ir Rašytnamy, tačiau per trejus metus, kol dirbau epicentre, nė vienas interesantas neatėjo su buteliu ir nepasakė – mesk popierius, einam gert. Nė vienas. 0. Panašus ir vaikščiotojų į futbolą įvaizdis: girti ir agresyvūs. Jei esi visa galva futbole, nelabai lieka laiko tokioms nesąmonėms kaip alkoholis. Ypač, jei negali nenuvažiuoti į tarptautines išvykas. Net žaisdamas savo malonumui mėgėjų lygoje turi nuolat mestis aikštės nuomai, teisėjams, benzinui, fondui, paramai. Dar kažkam. Gerti yra per brangu. Gerti yra pižoniška. Mėginantys girtauti tampa pašaipų objektu. Ilgose išvykose nepaisoma jų vizijų ir poreikių. Daroma viskas, kad gerti būtų kuo nepatogiau ir gėdingiau. Tiesa, egzistuoja kuopelė, kuri nebodama geria nuo praėjusio amžiaus, bet ji tarnauja kaip gyvas įrodymas, jog visa tai prie gero nepriveda. Bendra yra tai, kad pilname rašytojų autobuse ir pilname ultrų autobuse girtumo efektas toks pat: jei galiorkoje sėdi 2 įkaušę ekstravertai, erzelis toks, tarsi girtų būtų pusė autobuso. Jei prisigeria penkiese ar septyniese, chaosas – visame autobuse. Muštynės futbole ir literatūroje? Duomenys tiks­linami, bet ne, praktiškai nepasitaiko.

Neparašyta istorija. Lietuvos rašytojų sąjungos bėda, jog dar nesurinko posėdžių protokolų, įvykių chronologijos, dokumentų, straipsnių ir nesudėjo į vieną knygą – ką rašytojai ir jų organizacija nuveikė Sąjūdžio metais? Tai aktualu dabar, kai randasi spekuliacijų, esą rašytojai kaišiojo pagalius į ratus pažangiems nepriklausomybininkams. Nesurinkta vienon krūvon istorija apie partizaninę kovą „Žalgirio“ stadione su okupantų tvarka. Atsitiktinai aptikau publicisto Vido Beitnaro („Bėgimas ateitin“. – V.: „Spaudvita“, 2008) paliudijimą: „1977-ųjų spalio 12-ąją po Vilniaus „Žalgirio“ ir Smolensko „Isk­ros“ rungtynių aistruolių minia ėmė skanduoti „Šalin okupantų konstituciją!“ (prieš tris dienas priimtoje naujoje TSRS konstitucijoje ir šiaip jau menkos penkiolikos respublikų teisės buvo dar labiau suvaržytos).“ Tikrai žinau, kad ne man vienam tokie nutikimai tribūnose įdomiau už rezultatus ir kitas statistikas.

Daugiau nei futbolas. Prieš metus, grįžtant iš Klaipėdos, sėdėjau šalia „Pietų IV“ patriarcho Ingvaro ir abu įsikalbėjom apie visokius dalykus. Man tai buvo 30-ta išvyka paskui „Žalgirį“. Jam – šeši šimtai keliasdešimt kelinta. Nepažįstu Lietuvoj kito žmogaus, kuris be pertraukų visą gyvenimą keliautų paskui „Žalgirį“ ir Lietuvos rinktinę. Rodos, viską futbolui paaukojęs. Rodos, pasiryžęs paaukoti bet ką. Bet, va, jis prasitarė, kad, jei turėtų atliekamų milijonų, jei būtų koks oligarchas, Nacionalinio stadiono nestatytų. Apskritai stadionams neaukotų. Jei turėtų milijonų, pirmiausia pastatytų Vilniuje didelę benamių šunų ir kačių prieglaudą. Kad visi tilptų. Norit tikėkit, norit ne, bet prieš keliolika metų vienas pats (svarstydamas, kur dėti neegzistuojančius milijonus) priėjau prie tokių pat išvadų: nestatyčiau stadiono, nes pirmiausia reikia pastatyti didelę prieglaudą benamiams gyvūnams. Dabar galiu pridurti: nestatyčiau ir rašytojų-vertėjų rezidencijų. Mane tenkina valkatautojo po renovuotus provincijos stadionus ir nušiurusius Vilniaus aikštynus statusas. Man nebaisu, kad pas mus padėtis tokia, o ne kaip Europoje. Kad nežinai, kiek klubų baigs A lygos sezoną nebankrutavę, nežinai, ar visi kultūros savaitraščiai išeis savaitgalį. Taip, aš pasirašiau visas peticijas, kalbėjausi su ministrais ir patarėjais, lojau prie tvorų. Jie nėra kvailiai ir mūsų padėtį gerai supranta, jie padės, kuo galės.
Ministrais pasitikėk, bet prieglaudą atsargai pasistatyk.

Aukščiau gegnes, dailidės. Redaktorius liepė perrašyti pabaigą, kad būtų daugiau optimizmo. Bet juk mes visi suprantame, kad veikiame minimaliomis apsukomis, simuliuojame rūpesčius, vengiame atsikratyti atgyvenų, neprisiruošiame bandyti kitaip – ir futbole, ir literatūroje tas pats: vos vos tas apsukas padidinus ir Lietuvos rinktinės žaistų (ir žais) Europos čempionate, ir mūsų literatūros kampe išsivėdintų pelėsiai bei grybeliai. Ką daryti, kad jums būtų įdomu, – nežinau. Man įdomumas prasideda, kai išjungiu monitorius, įsimetu į kelionę porą knygų ir važiuoju žiūrėti, žaisti, skaityti. Gyvai.

Komentarai  

 
#1 Kirvis 2016-06-25 23:59
Taikliai apie šimtalanges, labai taikliai :)
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai