Gimiau 1998-aisiais. Metais, kai pasaulio futbolo čempionatas vyko Prancūzijoje, o finale šeimininkų rinktinė su Zinedine’u Zidane’u priešaky rezultatu 3:0 nušlavė Braziliją. 2016-aisiais baigiu mokyklą, o Prancūzija vėl rengia futbolo pirmenybes, bet šįkart, tiesa, kiek kitokias – ne viso pasaulio, o tik Senojo žemyno. Žiūrėdamas į čempionatų perspektyvą, galiu stebėti ir savo kaitą – kaip Didier Deschamps’as, prieš aštuoniolika metų Stade de France stadione, finalo rungtynėse ryšėjęs Prancūzijos rinktinės kapitono raištį, dabar sėdi vyriausiojo Les Bleus trenerio kėdėje, taip ir aš, praėjusio šimtmečio pabaigoje dar nelabai vaikščiojęs, dabar kartą per savaitę keliauju laikyti vieno iš valstybinių egzaminų. Paūgėjome, subrendome. Ir nežinau, gerai ar blogai, kad abitūros ir EURO 2016 datos sutapo, bet futbolą vis tiek žiūriu. Nes čempionatas – šventė. Nes kitaip nemoku ir negaliu.

Lietuvos dešimtmečiai Austrijoje 2008-aisiais. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Lietuvos dešimtmečiai Austrijoje 2008-aisiais. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Prabėgęs per savo atmintį supratau, kad kiekvienas Europos futbolo čempionatas, kurių teoriškai, skaičiuojant ir su šiuomečiu, galėjau pamatyti penkis, paliko tam tikrą žymę mano gyvenime. Žinoma, labai simboliški ir fragmentiški mano prisiminimai apie amžiaus pradžioje vykusias pirmenybes, bet vis dar turiu EURO 2000 kortelių, kuriose puikuojasi Peteris Schmeichelis, Roberto Baggio ir kiti tuomečiai grandai. Nepamenu, kaip ir iš kur jas gavau, bet jos buvo – visą laiką buvo. Po kortelių sekė lipdukai – didžiausia mano vaikystės manija. Nelabai gerai atsimenu 2004-ųjų čempionato, kuriame netikėtai triumfavo Graikija, eigos, bet galėčiau išvardyti beveik visų ten dalyvavusių komandų sudėtis. Milijoną kartų vartytame lipdukų albume surašytos pavardės į atmintį įsirėžė, turbūt, visam laikui.

Pasibaigus EURO 2004, kitų metų rudenį tėvai nuvedė į pirmąją futbolo treniruotę, kuri vyko dabar jau gerokai apgriuvusioje „Sietyno“ aikštelėje Žirmūnuose. Aš, kaip ir kiekvienas vaikas, svajojau tapti profesionaliu sportininku ir lygiuotis į tuos, kuriuos matydavau žydrajame ekrane ir savo renkamoje futbolo bižuterijoje. Pirmasis bandymas užlipti ant žaliosios vejos ir, kaip sakė Giedrius Arlauskis, „paspirti kamuolį“ klausantis trenerio nurodymų tikrai atrodė magiškas. Atsimenu ir faktą, kad kamuolys, su kuriuo treniravomės, buvo 2004-ųjų Europos čempionato, „Roteiro“. EURO, EURO everywhere, kaip dabar sakoma.

Po trejų metų darbo treniruotėse, įgiję įgūdžių ir išmokę futbolo paslapčių, 2008-ųjų vasarą su komanda išvykome į tąkart Senojo žemyno pirmenybes rengusią Austriją –­ dėl kelionės teko praleisti ketvirtos klasės išleistuves. Tuometis LFF prezidentas Liutauras Varanavičius kažkada buvo pasidalijęs lūkesčiais, kad mūsų vyrų rinktinė ant Europos čempionatų vejos galėtų užlipti būtent Austrijoje ir Šveicarijoje. Deja, jų ten nebuvo. Bet buvome mes. Žaidėme turnyre, kurio formatas buvo identiškas: 16 komandų iš 16 valstybių, grupės etapas, o po jo –­ atkrintamosios. Užėmėme 15 vietą. Ką padarysi. Užtat namo parsivežiau (ir giminėms parvežiau) įvairios EURO 2008 atributikos, tarp jų ir naujojo čempionato lipdukų albumą.

Pastarąsias, 2012-ųjų Europos pirmenybes Lenkijoje ir Ukrainoje jau atsimenu puikiai – ir grupes, ir talismanus, ir finalą tarp Ispanijos ir Italijos, ir Vytarą Radzevičių, internete ieškantį, ką reiškia žodis resume. EURO 2012 lipdukų neberinkau – atrodo, Vilniuje nebuvo kur jų įsigyti. Bet čempionatas buvo įdomus, o aš džiaugiausi galėdamas stebėti visas be išimties rungtynes ir, žinoma, analizuoti jas jau iš ne vieną futbolo fiestą pergyvenusio žmogaus perspektyvos. Užaugau, galbūt.

Amžininkai teigia, kad 1998-aisiais Prancūzijoje vykęs čempionatas buvo smagus ir įtemptas, tikiuosi, toks bus ir šis. Tenetrūksta jame nei įvarčių, nei geltonųjų kortelių, tepasiteisina naujoji 24 komandų sistema, te niekad neišsenka Tautvydo Meškonio enciklopedinės žinios. Anglijos futbolo legenda Gary Linekeris yra pasakęs, kad futbolas – tai paprastas žaidimas, kuriame 22 vyrai 90 minučių gainiojasi kamuolį, o pabaigoje visada laimi vokiečiai. Prieš porą metų Brazilijoje ši citata pasiteisino, bet klausimas, ar Linekeris bus teisus ir šiemet.