Rytis Radavičius. „ArtVilnius“ po septynerių metų

„ArtVilnius ’16“ komisijos išrinkti laureatai:

Geriausia jaunoji (iki 35 m.) menininkė – Beatričė Mockevičiūtė („(Ne)paliestas“, VDA galerija „5 malūnai“);

Geriausia menininkė – Zuzanna Janin („Volvo 240“, galerija „local_30“, Lenkija);

Geriausia instaliacija – Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė („Žudyti dėl taikos“, VDA galerija „Artifex“);

Geriausia Lietuvos galerija – „Nulinis laipsnis“;

Geriausia užsienio galerija – „Ў galerija“ (Baltarusija).

Lankytojų išrinkti laureatai:

Geriausias menininkas – Linas Blažiūnas (VDA galerija „Akademija“);

Geriausia galerija – „Ulf Larsson“ (Vokietija).

 Fotoreportažai iš mugės čia ir čia

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Prie tradicinio Lazdynų pusės įėjimo į „Litexpo“ parodų rūmus, kur vyko tarptautinė meno mugė „ArtVilnius ’16“, pasitiko traktoriai, ekskavatoriai, statybų aikštelės tvora ir plyta paremtas medinis kuolas su rodykle „Į parodą“. Pagrindinis „Litexpo“ pastatas remontuojamas, šalia jo auga plieninės konstrukcijos. Kelios suglumusios damos stengėsi suprasti, kur ta rodyklė veda.

O rodyklė nukreipė siauru neišvaikščiotu miško takeliu, kuris baigėsi stačiu nusileidimu prie kitos tvoros. Tada pasimatė užrašas:

Contem
porary
Art Fair

Autoriaus nuotraukos
Autoriaus nuotraukos

Vėliau klausiau kelių organizatorių, kodėl angliškas žodis „contemporary“ (šiuolaikinis) mugės emblemoje parašytas dviejose eilutėse ir atrodo kaip du atskiri žodžiai, bet aiš­kaus atsakymo negavau. Jokios reikš­mės šios dvi žodžio dalys atskirai anglų kalboje neturi. Galbūt grafikos dizaineriams ilgokas žodis pasirodė nefotogeniškas.

Ketvirtadienio vakarą mašinų stovėjimo aikštelė buvo pustuštė, prie įėjimo žmonių nesimatė, tik keli nemeniškai atrodantys apsaugininkai gel­tonomis liemenėmis. Toks vaizdas privertė akimirką suabejoti, ar tarptautinės šiuolaikinio meno mugės atidarymas šiandien.

„ArtVilnius“ skirtos trys mugių paviljono salės. Šalia jų ant šaligatvio buvo pastatytos trys vienišos skulptūros: matinis plieninis rutulys su spindinčiais apvaliais krateriais (autorius Ronaldas A. Westerhuisas), tirpstančios ir dviem srovelėmis tekančios šachmatų figūros ant plono plastikinio kilimėlio (autorius Mindaugas Tendziagolskis) ir antį primenanti metalinių strypų kombinacija (autorius Glebas Pantelejevas).

Mugės salės taip pat buvo pustuštės, ir ne tik ketvirtadienį, bet ir penktadienį. Kai kurios galerijos ketvirtadienį vakare užbaiginėjo įrengimo darbus, o kai kurios instaliacijos dar nebuvo paruoštos. Dėl palyginti nedidelio dalyvių skaičiaus ir stendų ploto kainos meno kūrinius galerijos galėjo išdėstyti ganėtinai erdviuose plotuose. Keli pradedantieji ir svečiai, pvz., galerija „Nulinis laipsnis“, gavusi geriausios lietuviškos galerijos apdovanojimą ir eksponuojamų fotografijų mugėje nepardavinėjusi, pasinaudojo proga originaliai įsirengti savo stendus.

Iš lietuvių menininkų išsiskyrė vyresniosios ir viduriniosios kartos atstovai: pernai miręs Pranas Gailius, Linas Katinas ir Audrius Gražys. Jeigu pirmoje „ArtVilnius“ mugėje 2009 m. populiariausias ir brangiausias dailininkas buvo Jonas Švažas, tai septintoje mugėje pirmavo Pranas Gailius. Jo darbus pristatė bent trys galerijos, o įdomiausi kabėjo „Kunstkameros“ stende. Dar įsiminė Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės darbas „Moteris su kūdikiu ir gėle“, iš derančių spalvų ir ekspresyvių potėpių sudėliota figūra.

Kaip įprasta, Lietuvos galerijos pateikė daug instaliacijų ir fotografijų. Vietoj dirbtinių marihuanos kekių – džiovintos gėlės, šakos, medis, vanduo ir netgi žuvys. Jos plaukiojo Nerijaus Ermino traktoriaus padangoje, kuri buvo instaliacijos „Septynios dienos iki nakties“ dalis. Originalią muzikinę skulptūrą „II“ pristatė lietuvis Paulius Rainys ir olandas Nikolajus Kynde: iš eilės ant vielų po du sukabinti ilgi geležiniai vamzdžiai, kartkartėmis pradedantys judėti ir skambėti nuo garso, sklindančio iš garsiakalbių nuo baltos sienos. Savotiškai atrodė Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės gėlėmis ir erškėčiais išsiuvinėti tikri kareiviški, įvairių laikotarpių ir karų šalmai. Paskutinis, labiausiai nukentėjęs nuo skeveldrų šalmas buvo iš Rytų Ukrainos.

Mugėje buvo ir Gintauto Trimako, ir Vito Luckaus fotografijų. Įsiminė Raimondo Paknio nuotraukos iš senų apleistų Baltarusijos bažnyčių. Bet įdomiausią fotografijų seriją-instaliaciją „Old Drivers“ pristatė jaunosios kartos fotografas Donatas Stankevičius. Tamsioje kvadratinėje erdvėje, apšviečiamoje vien žibintuvėliu, išnirdavo senų vairuotojų, sėdinčių savo mylimose senose mašinose, nuotraukos. Fotografas taip pat pateikė trumpą kiekvieno vairuotojo ir jo mašinos istoriją lietuvių bei anglų kalbomis. Vairuotojai iš Lietuvos ir Gruzijos fotografuoti tamsoje, jie bei jų mašinos iš tamsos ištraukti tik foto­blykste. Todėl žiūrovams pasiūlyti žibintuvėliai ir instaliacijai pasirinkta aklina tamsa derėjo prie nuotraukų siužetų ir neatrodė pretenzingai. Tai tinkama tema senstančiai Europos visuomenei ir mašinų eros žmogui. D. Stankevičius prieš keletą metų Londono „West Bank Gallery“ buvo pristatęs kitą įdomią pa­rodą. Ten nuotraukų herojais buvo jauni nusikaltėliai, atliekantys bausmę Kauno nepilnamečių pataisos namuose.

Michael Dean. „(Green) Now“, 2014
Michael Dean. „(Green) Now“, 2014

Iš užsienio galerijų įdomiausiai atrodė „Immaginaria arti visive“ iš Florencijos. Visi trys joje pristatyti menininkai – vokietis Karlas Stengelis, ispanas Lluísas Cera ir bolivietė Eliana Sevillano – buvo verti didesnio dėmesio, ypač Cera. Dvi jo skulptūros iš akmens ir geležies buvo originaliausios tarp matytų mugėje. Šias abi neplastiškas medžiagas Cera sugeba paversti takiais deriniais ir jos susipina taip, lyg būtų gumos minkštumo. Ant akmeninių skulptūros dalių menininkas iškala Chopino sonatos natas arba senus itališkus tekstus ir jų eilutės kartu su akmeniu „išlinksta“ geležinėse kilpose sudarydamos subtilią plastišką visumą. Dar įsiminė ang­lų menininko Michaelo Deano liekna bronzinė skulptūra „(Green) Now“ ir išmoningi olandų menininko Hanso Opo de Beecko filmai su gera ambientine muzika apie įvairių skulptūrų kūrimą ir griuvimą iš Projektų salės.

Šios mugės šalis buvo Lenkija, jai atstovavo 10 galerijų, ir ne tik. Pvz., fondas „F.A.I.T.“, nekomercinė meninė iniciatyva iš Krokuvos, kas porą metų keičianti erdves ir atrandanti originalius Lenkijoje bei užsienyje gyvenančius lenkų menininkus. Iš Varšuvos atvažiavo ir vienas žymiausių užsienyje dirbančių vyresniosios kartos lietuvių menininkų Stasys Eidrigevičius. Mugėje eksponuota apie dešimt jo paveikslų ir tai buvo viena iš nedaugelio malonių progų pamatyti jo darbus Lietuvoje. Su niekuo nesupainiojamos S. Eidrigevičiaus iliustracijos vaikiškose knygelėse užaugino kelias lietuvių kartas. Menininko darbai iki šiol turi didelę paklausą, taip pat ir tarp plagiatorių.

Nedidelės mugės privalumas yra jauki kamerinė aplinka. Ja pasižymėjo ir „ArtVilnius“. Taip pat mugė pasižymėjo gerais vakarėliais šalia meno kūrinių ir povakarėliais prie būsimo Modernaus meno centro esančiame bare „Paviljonas“. Čia buvo galima susipažinti su menininkais, organizatoriais ir bendraminčiais meno gerbėjais.

Įdomiausias iš teorinių mugės renginių buvo Modernaus meno centro pristatymas. Šio centro statyba vietoj „Lietuvos“ kino teatro Vilniui ir visai Lietuvai bus vienas svarbiausių meninių įvykių per visą nepriklausomybės laikotarpį. Šiuo metu Modernaus meno centro kolekcijoje yra apie 4500 meno kūrinių. Idėjos autorius, didžiausias Lietuvoje meno mecentas Viktoras Butkus sumanymo neatsisakė, nors Vilniaus valdžia keletą metų jam ne tik nepadėjo, bet ir trukdė. 2010 m. V. Butkus paskelbė apie iniciatyvą už savo pinigus surinkti šiuolaikinio lietuviško meno kolekciją, pastatyti jai tinkamą erdvę ir ilgainiui visa tai perduoti valstybei, jeigu ji įsipareigos centrą išlaikyti. Tada jis pasakė, kad iš valstybės jam reikia vieno – kad netrukdytų.

„ArtVilnius ’16“ organizatoriai paskelbė, kad mugėje dalyvavusios galerijos pardavė maždaug 200 meno kūrinių už daugiau nei 260 tūkst. eurų. Tai yra šiek tiek daugiau nei pernai ir užpernai. Palyginimui – tiek didelėse tarptautinėse mugėse kainuoja vienas vidutinės vertės kūrinys.

Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės instaliacijos „Žudyti dėl taikos“ fragmentas. Jokūbo Norvilo nuotrauka
Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės instaliacijos „Žudyti dėl taikos“ fragmentas. Jokūbo Norvilo nuotrauka

Taip jau sutapo, kad prieš tai mano matyta „ArtVilnius“ mugė buvo pati pirma, surengta 2009-aisiais. Tenka pripažinti, kad pirmoji mugė buvo įdomesnė ir per septynerius metus „ArtVilnius“ nežymiai pasistūmėjo pirmyn tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai. Girdėjau, kad mugę rengia praktiškai trys žmonės, o kiti, įskaitant nedaug žinančius savanorius, samdomi tik pačiam renginiui. Be to, mugės organizatorius yra Lietuvos meno galerininkų asociacija, vienijanti tik 12 galerijų (iš viso mugėje dalyvavo 28 Lietuvos galerijos), todėl tai gali sudaryti tam tikrų povandeninių srovių, paviršiuje pasireiškiančių nuostatomis: „Jeigu tas dalyvaus, aš nedalyvausiu.“ Tokį požiūrį patvirtino keli mugėje sutikti Lietuvos meno mėgėjai. Gal todėl mugėje nedalyvavo svarbios Vilniaus galerijos: „Arka“, Stasio Juškaus galerija... Vien Vilniuje yra apie 40 meno galerijų.

„ArtVilnius“ tinklalapyje nurodyta, kad pagrindiniai mugės rėmėjai yra Kultūros ministerija ir Kultūros taryba, t. y. valstybė, o Vilniaus savivaldybė yra pagrindinė globėja. Taigi tai vis dar yra valstybės remiamas komercinis (už plotą galerijos moka, o už parduotus darbus gauna pelną) pelno nesiekiantis meno renginys. Senas tradicijas turinčiose meno rinkose tai būtų nesuvokiama, ir tokia padėtis rodo Lietuvos meno rinkos išsivystymo lygį. Dauguma meno mėgėjų iki šiol kūrinius perka tiesiai iš menininkų, kuriuos galerijos tik parduoda, o ne jiems atstovauja ar juos augina ir meno mugė tėra komerciškai nereikšminga smagi atrakcija.

Vis dėlto „ArtVilnius“ lieka viena didžiausių tarptautinių meno mugių Rytų Europoje, jei ne didžiausia. Tai reiškia didžiulį neišnaudotą kultūrinį ir komercinį potencialą pačiai mugei, Vilniui ir visai šaliai. Todėl, jeigu jau renginį remia valstybė, suprantanti kultūros ir meno reikšmę ekonomikai, visuomenės gerovei ir šalies įvaizdžiui, reikėtų jį remti taip (ir ne tik finansiškai), kad šis potencialas būtų išnaudojamas. Deja, atsižvelgiant į Modernaus meno centro istoriją ir nerišlius premjero pasisakymus apie ekonomiką, daugiau iš valstybės tikėtis kol kas neverta.

Bet verta daugiau tikėtis iš privačios iniciatyvos ir organizatorių. Net statybas galima meniškai apipavidalinti.

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai