Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

„Karas ir taika“ angliškai (ir lietuviškai)

LNK rodo lietuviškai įgarsintą brangiausią BBC istorijoje serialą „Karas ir taika“ (T. Harperio vaidybinio kino debiutas), sukurtą pagal L. Tolstojaus romaną. Scenarijaus autorius – patyręs A. Daviesas, pažįstamas iš ekranizacijų „Puikybė ir prietarai“, „Tuštybės mugė“, „Sugrįžimas į Braidshedą“, „Daktaras Živago“. Filmuota Peterburge, Novgorode, Vilniuje, Rundalėje. Britanijoje filmą matė apie 7 milijonus žiūrovų. Siūlome ištraukas iš rusų kino kritikų recenzijų po premjeros Rusijoje.

Kadrai iš serialo „Karas ir taika“
Kadrai iš serialo „Karas ir taika“

Forume V. Putinas pasakė keletą žodžių ir apie RF praėjusių metų kinematografą, taip pat iš dalies palietė BBC serialą. „Man patiko. Man atrodo, kad jie pajuto ir rusų sielą, ir epochą, ir Tolstojaus minties gylį. Labai įdomus režisieriaus ir aktorių darbas“, – šitaip britų pastangas įvertino valstybės galva. (...)

Iš esmės juk anglų ekranizacijos autoriai primena tuos retus nūnai pasakotojus, kurie, praleisdami vienas vietas ir išryškindami kitas, namiškiams savais žodžiais išdėsto literatūros kūrinį ir šitaip padaro originalą prieinamą ar net labiau patrauklų (nors tai skamba ir šventvagiškai). Štai ir finalą anglai padarė kiek kitokį. Nebereikia žiūrėti į pastorėjusią ir vaidingą Natašą, keturių vaikų motiną. Serialas baigiasi pastorale, kurioje išgyvenę herojai vėl jauni ir laisvi. Tai noras gražiai užraukti? Taip, na ir kas iš to. Panašu į dar vieną klasiką: jo herojė, Kristų tikinti geroji moteriškė, persakydama artimiesiems Evangeliją teigia, kad po prisikėlimo Jėzus žmonos, vaikų ir anūkų apsuptyje ilgai ir laimingai gyveno... Žinoma, jau pranešama, kad po „Karo ir taikos“ demonstravimo Ang­lijos knygynuose ieškoma Tolstojaus.

Sergejus Bednovas, „Trud“, 2016-05-16

b_600_374_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-06-17_nr._3572_karas4.jpg

2016-ųjų „Karas ir taika“ nėra ekranizacija, manipuliuojanti žiūrovu. Atvirkščiai, kartais susidaro įspūdis, jog režisierius ir aktoriai pažindinosi su knyga tiesiog aikštelėje ir stebėjosi jos siužeto viražais. Pasitikėdami neskubriu iki tam tikro laiko romano tekėjimu, serialo kūrėjai atskleidė, kokia netikėta gali būti ši didelė ir, ką čia slėpti, vietomis griozdiška knyga. Argi galima, pavyzdžiui, trečioje serijoje numanyti, kad Pjeras papuls į prancūzų nelaisvę, Anatoliui nupjaus koją, o Bolkonskaja ištekės už Rostovo ir vargšė Sonia gyvens jų namuose? Nė už ką. (...)

Tolstojaus romanas pasaulio literatūroje yra svarbus dar ir todėl, kad autorius knygoje pasiūlė visai kitus epiškumo ir herojiškumo tipus ir juos sutvirtino samprotavimais apie tikrą mūšį. Naujas filmas paklūsta rašytojo vaizduotei: kamera lekia per filmavimo aikštę kaip patrankos sviedinys, Austerlico ir Borodino mūšiai purvini ir jovališki, o į pirmą planą išeina ne genijų Napoleono ir Kutuzovo strategija, bet kiekvieno kareivio individualus pasirinkimas. Beje, ekranizuotojai, atsisakę neigiamo Bonaparto vertinimo, karo vadus vaizduoja kaip lygius – tik vienas kliaujasi racionalumu, o kitas metafizika.

Romanas svarbus ne tik veiksmo ir herojų apimtimi ar iki tol nebūtu rašymo lygiu, bet ir ekstravagantiška istorine koncepcija, kuri kertasi ir su tuomet madingu determinizmu, ir su „asmenybės vaidmeniu“. Ši adaptacija vargu ar padės žiūrovui, nežinančiam knygos epilogo, suprasti, apie ką jau trečią šimtmetį ginčijasi profesionalai. Gana primityviai atsiskleidžia ir filosofinė Tolstojaus sistema – čia ji tiesiog lemenantis panteizmas. Nors nieko nuostabaus: jau filme „Daktaras Živago“ tas pats scenaristas Daviesas išdulkino Pasternakui svarbius pokalbius apie žydiškumą ir rusų revoliucijos prasmę. Ir jeigu liberalios Speranskio linijos atsisakymą dar galima suprasti, tai religinės eklektikos, drumsčiančios Pjero galvą, ignoravimą sunku pateisinti. Juk be masonybės, krikščionybės ir Taro kortų keisto junginio neįmanoma iššifruoti jo įsikalbėto pašaukimo – nužudyti Napoleoną.

Igoris Kirijenkovas, „Afiša“, 2016-02-09

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-06-17_nr._3572_karas8.jpg

Projekto kūrėjai atsisakė nereikalingo herojų filosofavimo ir refleksijų, „statė“ ant erotikos bei karinių veiksmų scenų. Tai, kas romane vaizduota tik apybraižomis arba ko visai nėra, Daviesas akcentavo ar papildė: brolio ir sesers Kuraginų incestas, atvira Kuraginos ir Dolochovo scena ant pietų stalo su šeimos krištolu, natūralistinė gimdymo ir žudymo prie Austerlico scenos ir t. t. Kraujas ir seksas nūdieniam herojui, žinoma, įdomiau nei kunigaikščio Andrejaus apmąstymai po ąžuolu, – tuo labiau žiūrovui, kuris romano neskaitė.

O tiems, kurie skaitė, smalsu stebėti, kaip vietoj monumentalios Pjero figūros po žieminį Peterburgą šlaistosi naivus, geraširdis ir nenuovokus jaunuolis su akiniais. Bezuchovas (akt. P. Dano) pirmoje serijoje dar panašus į Tolstojaus herojų, tačiau bėda, kad toliau personažas niekaip nesivysto, vis taip pat naiviai blyksi jo akiniai, vis taip pat meiliai jis sveikinasi su kiaulėmis Rostovų kieme.

Anastazija Rogova, „Izvestija“, 2016-01-20

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-06-17_nr._3572_karas10.jpg

(...) Tuo metu „iš Rusijos jiems rašo“... Kad Ana Pavlovna Šerer vargu ar galėjo turėti saloną caro rūmų paradiniuose kambariuose, kuriuose, keista, ryte reikalaujama uždegti žvakes. Kad prie senojo grafo Bezuchovo mirties patalo kažkodėl susirinko popų minia, aprengta tarsi sosto šventei. Kad Anatolis Kuraginas prie sesers Elen lovos atrodo, žinoma, provokuojamai (na taip, sklido gandai, kad „buvo įsimylėję“, netgi „bučiavo nuogus jos pečius“, bet vis dėlto...), tačiau ne taip provokuojamai, kaip iš Bezuchovų rūmų vis dingstantys tarnai, dėl ko grafienei Elen (su peniuaru ir basomis įsispyrus į šlepetes) tenka pačiai leistis laiptais ir sutikti svečią. Na, gal būtent todėl, kad iš grafo namų dingo liokajai, husaras Dolochovas ir guldo grafienę ant stalo su indais, kurių nėra kam nunešti?.. Rusų publiką į ekstazę įstumia nekalti paršiukai, sumanę pasišildyti saulutėje – gerai dar, kad ne prie paradinių durų. Laisvas elgesys su mundurais ir kariniais armijos ženklais, du maišo formos redingotai, kurių jaunasis Pjeras per aštuonerius metus niekaip nesugeba sunešioti, naminės grafienės Rostovos brokato suknios, popo kryžius ant kunigaikštytės Marjos sarafano ir beduino šalis ant Natašos galvos cerkvėje, – visa tai jau smulkmenos, kaip ir operetiniai rusų valstiečiai, vis šen ir ten išbarstomi.

Lidija Šitenburg, „Seans“, 2016-02-23

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-06-17_nr._3572_karas7.jpg

BBC filmuoja „Karą ir taiką“ laisvai: štai kas atsitinka knygai, kuri paimama savo noru ir iš meilės, o ne iš baimės gauti trejetą mokykloje. Pagrindinė rusų klasikos problema, kaip griežtai ir neteisingai ji dėstoma mokyklose, kaip sunku rusui vaduotis iš S. Bondarčiuko ekranizacijos standarto ir suvokti, kad tolstojiški herojai yra gyvi, juokingi, sutrikę savo gyvenimuose žmonės. Serialas parodo Tolstojaus atradimo džiaugsmą – štai kas atsitinka, kai išmetami ankstesnių bandymų lukštai ir siužetą imi vertinti ne kaip epinę tvirtovę, o kaip pjesę su daugybe svarbių herojų. Tuomet keturiuose tomuose ir pamatai namų šokius, dažnas išgertuves, incestą, rūmų insinuacijas, milžinišką lydeką ant stalo, amžinus karvedžių ginčus, kas ir ką puolė, karą su švilpiančiais sviediniais ir nutrauktomis kojomis.

Scena Anos Šerer salone, nuo kurios prasideda romanas, prabėga filme greitai, bet turiningai: išvystame, kaip prieš 200 metų kuluaruose buvo aptarinėjama politika ir kaip beveik niekas nepasikeitė. Žavėjimasis savuoju caru ar prancūzų armijos vadu – galima tuoj pat keisti senus vardus naujais ir prisiminti feisbuko diskusijas. Aukštoji visuomenė išlieka naudodamasi protekcijomis ir nuolatinėmis tarpusavio paslaugomis – taip, saloniškai žavinga, tačiau pirmiausia tai yra korupcija ir blatas. Ištaigingo rūmų elito pokalbiai apie revoliuciją – tai galima perskaityti, bet reikia ir pamatyti. Aktoriai atlieka jaunikių ir nuotakų vaidmenis, ir iškart sklaidosi mitas apie aukštuomenę – santuoka vien pagal išskaičiavimą, uždaras šeimų, kurios bando išdėlioti savo kiaušinius į kitus krepšius ir įsitvirtinti, ratas.

Alisa Tajožnaja, „GQ“, 2016-01-18

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

b_600_374_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-06-17_nr._3572_karas1.jpg

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai