„ArtVilniuje“. Vieni ėjo ir džiaugėsi, kiti ėjo ir skundėsi, o dar kiti visai nėjo ir dėl to nejaučia jokių nuoskaudų. Septintąjį kartą vykusi mugė nepateikė beveik jokių staigmenų.

Grupė „3AM“. „Vėliavos projektas“ (2015). gn nuotrauka
Grupė „3AM“. „Vėliavos projektas“ (2015). gn nuotrauka

Nuo pat pradžių komunikacija prasidėjo primygtiniu siūlymu pirkti, pirkti, pirkti. Taip, tai – mugė, galerijos čia atvyksta savęs parodyti, į kitus pasižiūrėti ir viliasi stende turėti kuo daugiau nedidelių apvalių raudonų lipdukų – parduoto kūrinio žymeklių. Tačiau ką joje veikti paprastiems lankytojams, žiūrėjimo į meną, o ne pirkimo stovyklos atstovams? Ekspozicinių salių dydis, stendų ir juose pristatomų menininkų kiekis (vizualiniai srautai) netrukus išsekina. Mineralinio vandens „Hermis“ erdvėje ir prie kai kurių kūrinių prisėsti kviečia strategiškai išdėstyti įvairių geometrinių formų porolonai, tačiau „atsisėdėjus“ norisi ištrūkti iš spalvų bei formų eklektikos, be to, kiekgi galima gurkšnoti kavutę ar impozantiškai, gal neurotiškai traukti dūmą. Programoje pasigedau edukacijos ne tik mažiesiems, kokybiškų diskusijų ar, galų gale, galerijų/menininkų prisistatymų. Be reikalo Viktoras Butkus penktadienį vykusioje MMC „diskusijoje“ ironiškai atsiliepė apie kauniečių „Balta“ stendą: baltos juostelės mirga, raudona lemputė šviečia, kažkas juda – tai visi ir spokso. Juk žmonės mėgsta atraktyvumą ir interaktyvumą! Daugybę kartų (kas kelias valandas) turėjusio vykti Kuldygos rezidencijos menininkų performanso ketvirtadienį taip ir neišvydome – puse lūpų šnibždėtasi, esą menininkai apskritai neatvyko, o penktadienį, pamėginus dar kartą, didžiulis vaiskiai geltonas ir dar dažais kvepiantis medinis katinas toliau stovėjo kaip stovėjęs. Performanso stygių iš dalies atpirko galimybė pro baltą katino sėdynę įlįsti jo vidun. Interaktyvumas!

Mugės dalyviai vengė „madingų“ temų, rinkosi saugų variantą ir daugiausia eksponavo tapybą, fotografiją, grafiką, t. y. tai, kas telpa plokštumoje ir kam nereikia elektros kištuko. Vienintelis, kiek pavyko užtikti, kai ką bendra su skaitmeniniu amžiumi ir nuo telefono akių neatplėšiančia karta turintis kūrinys buvo Pedro Moraleso „The Warp Effect“, kurį iki galo pamatyti padėjo QR kodas, nuskaitomas specialia programėle telefone, o kūrinio techniką autorius pavadino „mobile tagging art“. Kur ne kur kabėjo ekranai su videodarbais. Janso žmonės su maišais ant galvų, aklai šuoliuojantys vienas per kitą pirmyn belaikėje, betikslėje erdvėje, Damerell „Dvigubi“, padedantys vėl suabejoti išvaizdos ir patirčių unikalumu, į savaiminę unifikaciją pažvelgti utopine mašinerine prasme ir kt. Stebint šiuos performansus „Litexpo“ erdvę perskrosdavo tai šaižus, tai verksmingas, tai užkrečiantis juokas. Dirsytė su kolegėmis, iš pradžių žadėjusi 12-os, paskui 10-ties, galiausiai ištvėrusi 8 valandų performansą „Kompleksas“, natūraliai pratęsė vienodumo temą. Tik šįkart performansas veikiau apie artumą, panašumą – matai 8 nepažįstamas moteris, o žiūri tarsi į veidrodį. Užplūsta šiaip jau labai banalios, tačiau linkusios pasimesti kasdienybėje mintys: kodėl žmonės negali būti paprastesni, bendrauti nuoširdžiai, kodėl nuolat turi kažkuo apsimesti, vaidinti, net suprasdami, kad vaidina, toliau sutartinai tai daro, kodėl sureikšmina save ar savo aplinką, nors iš tiesų visi yra kamuojami panašių, net ir tokių pačių problemų. Sakoma, toks bipoliškumas yra millennials (gimusių 8–9 deš. ir kažkurį iš brandos etapų pasiekusių keičiantis tūkstantmečiui) bruožas. Kažkodėl manau, kad per „Kompleksą“ ne vienam stebėtojui šmėstelėjo: „Taip, taip, aš irgi taip jaučiuosi!“, nepaisant amžiaus, lyties ir kitų techninių socialinio gyvūno parametrų. Visos 8 valandos su papildomu pusvalandžiu jau yra internete.

Vis dėlto demonstruodamas 19 min. trukmės video privalai įsitikinti, kad turėsi ką jame rodyti. Visa mugė man panėšėjo į grupės „3AM“ kūrinį „Vėliavos kėlimas“: trys pagrindiniai vyrukai ir ketvirtasis su kamera ilgai ropščiasi į Kauno „vaiduoklį“ miesto centre – apleisto pastato griaučius, turėjusius tapti prabangiu viešbučiu, – ir ant stogo pergalingai iškelia vėliavą. Stipru, deklaratyvu. Tik kad toji vėliava – pilka ir tuščia, it mūsų nuobodybės, mūsų pačių simbolis. Tabula rasa cinerea. Nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kuo šis menininkų procesas baigsis, tačiau esame įpratę prie „apdovanojimų“: aš ilgai (na gerai, tikrai ne visas 19 min.) žiūrėjau jūsų filmuką, duokite man ką nors mainais. O tai – pilka ir tuščia vėliava. Grįžk į realybę. Norime kalbėti, atkreipti dėmesį, norime būti pilietiški, nepaklusti kartais tariamiems, o kartais iš tiesų varžantiems laisvių bei pareigų pančiams, tačiau neturime ko pasakyti. „Vėliava nedidelė ir ne rusų laikais čia trispalvę iškelti“, – lepteli nueidama vyresnio amžiaus lankytoja. Aš taip pat nebeturiu ko pridurti. Gerai, kad vėliava gulėjo ant žemės, nes „ArtVilnius“ kontekste ji galėjo būti iškelta nebent sutartiniams mūsų vaidmenims.

Ožkytė in the night

 

„ArtVilniuje“. Aš, kaip vilkas, – ne tik kasdienybės faršu sotus. Man ir meeeeno reikia. Bent kaip padažo ar įdaro. Prastas padažas visą patiekalą gadina, geras padeda apsigauti... Sakysiu tiesiai: kiek esu buvęs šiuose atlaiduose – įspūdis prasčiausias. Labai jaučiama inercija, nuovargis, kartojimasis... Metai po metų dalyvaujančios ir užsienio, ir vietinės galerijos joja ant tų pačių arkliukų, jokio noro padaryti kūlverstį, iššauti ir pataikyti... Kelios erdvės (galerijos), tiesa, iššovusios – ir tai jaučiama... Kodėl tiek dekoratyvių atvirukų ir rakandų?.. Netgi totalaus kičo? Greičiausiai naivus klausimas.

Pagrindinėje (5) salėje vykstantis (buvau penktadienį) M. Dirsytės performansas „Kompleksas“ – apskritai nesusipratimas... Jei tai tvertų dvyliktokai per paskutinį skambutį ar studentai studentiškame festivalyje kokioje Kulautuvoje, netgi papločiau... Uždaryt tas visas panas su savo godomis reikėjo atskiroje salikėje ar lauke ant suoliuko prie rūkančiųjų. Kompleksuoti reikia užsidarius. Velniai rautų, atiduokit pinigus už bilietą... Tos be perstojo negabiai žvengiančios ir kažką vaizduojančios džeinės eir suko vidurius ir mane, kaip vilką, greitai vijo kuo toliau į mišką – nušniūrinau į kitas sales... Tokių giesmių ir marazmo prisiklausau iš pjaunamų avelių.

Tiesa, vyliausi ir tikėjausi pamatyti Lenkijos (vis dėlto mugės svečias) meną – kuo lenkai kvėpuoja... Likau neėdęs ir čia. Nemačiau to lenkų meno: įspūdis toks, jog atvežtos antrarūšės galerijos, kurioms neįdomu čia pasirodyti ir parodyti... Jokio nervo. Gal dėsninga: jiems „ArtVilnius“ – antrarūšė meno mugė, dėl kurios neverta laužyti iečių ir prakaituoti? Nežinau, atviras klausimas. Pernai metų Ukraina dirbo kaip įmanydama – aišku, veikė politinis momentas, o ir noras save parodyti, pasitempti ir prieš save, ir prieš kitus. Tai nėra blogai. Buvo justi nuoširdus santykis, aistra.
Čia aistros nemačiau, frigidiškumas ir Zuzannos Janin perdirbtas „Volvo“ į 4 dronus... Niekur nenuskris. Nors kas ten žino. Žinia, tai nėra žiūrovams skirtas vyksmas... Svarbesni užkulisiuose vykstantys sandėriai ir rankų paspaudimai, bet vis dėlto siūlyčiau pagalvoti apie susitikimus su dailininkais, pristatymus... Poreikis tikrai yra –­ juoba kad didelė dalis visuomenės yra autistiška menui, edukacija reikalinga, esam dar šlubos avys... O šlubos avys riebios nebūna. Nori nenori imi lyginti su Knygų muge... Pradžia ir sumanymas buvo geri ir daug žadantys. Siūlyčiau vėl sumaišyti kortų malką ir kitais metais kortas išdalyti iš naujo...

Didžiausias skurdas matyti, trenkte trenkia, iš ketvirtadienio VIP’inių nuotraukų ir viso pižoniško vyksmo, kuriame baudžiasi vis pasimakaluoti ir prisiregistruoti įvairiausiomis plunksnomis apsikaišęs (juokinga, bet turbūt laukiamiausias vartotojų ir lankytojų segmentas) kažkoks ELITAS.

Vilkas Pilkas Proletaras

 

Stadione. Tuščiame, vakariniame, mokyklos, gal net internatinės. Atsirėmiau į futbolo vartų virpstą. Ant vartų, visai šalia, stovėjo kažkoks paukštis ir snapu nervingai iš žemės traukė už galo nutvertą slieką. Tas tįsta, tįsta, tįsta... Žiūrėjau į eilinį saulėlydį už elektros skydinės. Laukiau. O ko laukiau – negaliu sakyti. Negaliu, ir viskas. Taip graudu pasidarė... Kad viskas taip.

vilkas_su_oziukais.png