Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Jurgis Gimberis. Buterbrodas, dabartis ir kiaušiniai

Viskas prasidėjo nuo neatsargaus žvilgsnio – užkliuvo už „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“. Išleistas 2000-aisiais. Dabartinė lietuvių kalba nuo „dabartinės 2000-ųjų“ bent kiek skiriasi.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Kai lankiau pradžios mokyklą prie Sadulino kalno... Neaiškinsiu, kas toks buvo Sadulinas, bet pasitaikius progai apie kalnus pakalbėsiu. Apie juos jau esu rašęs, bet priminsiu, kad šiuo metu Šančiuose yra keturi didžiausi kalnai (Šaldytuvų, Skuodo, Siūlų ir Pietario) ir keletas mažesnių, kurių dėl vietos ir laiko stokos čia nevardysiu, tik paminėsiu Sadulino, besišliejančio prie Siūlų kalno, kuris kartu yra ir gatvė. Ko mes dabar trenkiamės į Alpes, Pirėnus, Apeninus ir Kordiljerus, man keista matyti, nes daugeliui mokesčių mokėtojų mano paminėti kalnai Šančiuose iki šiol net nebuvo žinomi, nors yra, kaip sakoma, prieš nosį. Metas būtų susipažinti su mus supančiais gamtos stebuklais.

Tai štai, kai dar lankiau tą pradinę Siūlų gatvėje, prie Sadulino kalno, už tokį dalies kilmininko vartojimą, kuris šiuo metu diegiamas dabartinėje lietuvių kalboje („laimėsite prizų“ ir pan.), mokytojai dar taikydavosi liniuote sudaužti per pirštus, nelyg prieškario laikais, nes kalbėjom ir rašėm „dabartine lietuvių kalba“.

Dabartis tada buvo tokia, kad išleisdama į mokyklą mama įdėdavo „buterbrodą“. Dvi sviestu suteptas, druska pabarstytas, suglaustas ir į popierių suvyniotas juodos forminės duonos riekes. Ne visi vaikai taip gerai gyveno kaip aš, todėl per didžiąją pertrauką išsivyniojęs savo buterbrodą tuoj pat išgirsdavau „funda funda“ arba „mus perpus“. Tai reiškė, jog esi raginamas tapti fundatoriumi, rėmėju, sponsoriumi, žodžiu, turėdavai duoti pripuolusiam draugui atsikąsti. Ir duodavai, nes širdis dar nebuvo sudiržusi. Net televizijos dar nebuvo...

Gerokai vėliau, jau prie televizoriaus, bet vis dar toje pačioje dabartyje, nors nebuvau skaitęs Pelevino ir nežinojau, kad yra trys budistiniai televizoriaus žiūrėjimo lygmenys (išjungus garsą, neįjungus televizoriaus, visai į jį nežiūrint), jau kartkartėm jį įjungęs, bet „užčiaupęs“, šiek tiek pasilinksmindavau. Bet vienąsyk kalbėjo du astrofizikai, tai ir žiūrėjau, ir klausiausi. Sutuoktinių astrofizikų pora kažkurioje bekraštėje Amerikos plynaukštėje, automobilyje, mosikavo laisvomis rankomis ir kalbėjo apie kažkada, kosminės sumaišties laikais, ten kritusius gausius meteoritus. Neužimtose kalba rankose jie laikė po galingą amerikonišką sumuštinį, kartkartėm nuo jų atsikąsdami. Kiekvieną akimirką, sakė tiedu astrofizikai, kiekvieną akimirką į šitą plynaukštę gali pasipilti meteoritų lietus ir sudeginti visa, kas čia dar gyva. Jų automobilis buvo atviras, ir aš pasišiaušusiais iš siaubo plaukais laukiau tos akimirkos, o jiedu ramiausiai kramsnojo savo buterbrodus ir toliau pasakojo apie dievišką tvarką Visatoje. Nusiraminau tik tada, kai suvokiau, jog laida buvo įrašyta, vadinasi, meteoritų lietaus tąsyk tiedu astrofizikai išvengė.

Ir dabar dar kartais žiūriu televizorių su garsu, matau ir girdžiu vieną ar kitą labai ir nelabai atsakingą Respublikos asmenį mosikuojantį laisvąja ranka ir postringaujantį apie tvarką mūsų Pasvietėje, o kitoje jo rankoje man vaidenasi buterbrodas, šiais laikais jau ne vien su sviestu, bet su dešra ir sūriu, ir aš neištvėręs šaukiu jam „funda funda“, bet televizorius praleidžia garsą tik į vieną pusę. Išjungiu tą velnio padargą ir žiūriu į jį jau beveik kaip budistas. Visiškas.

Prieš kurį laiką buvom susitikę keli seni moksladraugiai jau kitos, gražiausios visoje Lietuvoje, kaip mes tada vadinom savo gimnaziją, Šeštos Būdos buvę mokiniai. Dar neparagavęs alaus Bronius staiga užvedė kalbą apie astrofiziką, Visatą, begalybę ir Didįjį Chaosą. Trumpai kalbant, mūsų bendramokslis Broniukas mus paprasčiausiai apšvietė: Didžiajame Chaose egzistuoja griežta tvarka ir veikia aiškūs nenumaldomi algoritmai. Kaip sakė nemirtingasis Prutkovas – sprigtelk kumelei į nosį, ir ji mostels uodega. Tik mes, kapstydamiesi savo mažame šiukšlynėlyje, manome, kad tai betvarkė, o iš tiesų taip nėra, tai tik mažytė Didžiojo Chaoso dalis, tai laikina, tai – menkutė dabartis.

Pasidarė įkyriai įdomu, kiek ji trunka, ta dabartis, koks tos dabarties senaties terminas. Tiesiog, lyg būtų panižę tokioje vietoje, kurios negali pasiekti. Vėl į internetą. Juridine prasme standartinis senaties terminas – nuo trijų mėnesių iki dešimties metų. Aišku, kad dabarčiai netinka. Tai tas pat, kas sėdėti traukinyje, kuris pūškuoja atgalios. Po atkaklių apmąstymų, klajonių „voratinklyje“ ir pasyvių televizoriaus konsultacijų priėjau išvados („išvados“, o ne „prie išvados“, nes išvada ne kokia tvora), taigi priėjau išvados, kad dabartis trunka iki pabrangsta kiaušiniai. Kas buvo iki to – jau mumijos, kurioms pretenzijų nepateiksi. Iš bėdos etalonu tiktų ir šiuo metu (sic! – dabar) tokie populiarūs kalafiorai, bet manau, kad kiaušiniai gerokai fundamentalesnis artefaktas, jei leisite taip pasakyti...

P. S. Esė nebaigta, ir nebus.

Komentarai  

 
+2 #1 P.S. 2016-07-01 12:32
Dar paaiškinkite, kodėl visi pradėjo sakyti: PAČIO.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai