Goda Aksamitauskaitė. LGBTQIABC

Neseniai išgirdau patarimą: jei nesiseka rašyti, tekstą pradėk kokiu nors pokštu. „99 % moterų nepatinka vyrai, dėvintys odines kelnes. Tai yra puiku, nes 100 % vyrų, dėvinčių odines kelnes, nepatinka moterys“, – ir tai dar ne blogiausias internete rastas variantas.

Arcada Femina. Be pavadinimo. Kęstučio Žilionio nuotrauka
Arcada Femina. Be pavadinimo. Kęstučio Žilionio nuotrauka

Homoseksualūs, aseksualūs, translyčiai ir įvairiausi kiti už plačiosios visuomenės „normos“ ribų atsiduriantys žmonės tos pačios visuomenės vis dar yra stigmatizuojami. Šiandien tai skamba galbūt elementariai, bet dažniausiai tada, kai stigmos, dar vadinamos gėdos žyme ar ženkleliu, atsiradimo istorija yra „aiški“ (svari), jos „turėtojai“ yra vertinami palankiau nei tie, kurių stigmos atsirado dėl neaiškių priežasčių arba jas lėmė asmenybės niuansai. Kitaip tariant, sociologų manymu, Dauno sindromas visuomenei yra priimtinesnis nei homoseksualumas. Apmaudu, tačiau dėl abiejų priėmimo vis dar reikia kovoti – kad ir skirtingais būdais. Po stigmatizuotojo dalgiu gali pakliūti bet kokio tipo galva: tamsios odos, skiauterėta, apsiblaususiomis nuo laipsnių akimis ar pridengta burka.

Išskirtinis ir šviežias pavyzdys – Kanada. Liepos 20-ąją priimta homoseksualių ir biseksualių vyrų kraujo donorystės taisyklių pataisa. Nustebau, jog toks dalykas apskritai egzistuoja, tačiau šiemet žengtas didis žingsnis – tokiems žmonėms privaloma susilaikymo nuo lytinių santykių trukmė prieš duodant kraujo nuo penkerių metų sutrumpėjo iki vienerių. Pataisa taip pat galioja moterims, turėjusioms santykių su šių orientacijų vyrais. Kanada nėra vienintelė: vienerių metų draudimas galioja Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kt. Tokios taisyklės egzistavimo priežastys gali būti įvairios, bet greičiausiai tai susiję su stigmatizavimu ir vis dar gaju mitu, esą tik homoseksualai kalti dėl lytinių ligų plitimo. Svarbu paminėti: Kanadoje per 25 metus neužfiksuotas nė vienas ŽIV infekcijos atvejis perpylus kraują.

Dar šiek tiek istorinių faktų: anksčiau būta „gėjų bendruomenės“, vėliau –­­­ LGB, o nuo 10 dešimtmečio nusistovėjo akronimas LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, transeksualai) nusistovėjo tarp šios bendruomenės narių. Kartais queer ir LGBT suplakami į vieną, bet tai nėra sinonimai, skirti apibūdinti kitus. Queer tapatybę prisiima (nors tokia frazė man primena oksimoroną) žmonės, atmetantys ne vien tradicinį tapatybės suvokimą pagal lytį, bet ir ieškantys nevienareikšmiškos ir atviresnės alternatyvos griežtai klasifikuojančiam LGBT. Prie jo kartais prilipdomos tai Q, tai I ar A (intersexual, asexual), o siekiant išvengti kone akademinio terminų aiškinimosi situacija „apžaidžiama“ saugiau –­ po LGBT pridedama žvaigždutė.

Terminas queer anglų kalboje atsirado dar XVI a., bet yra laikomas sãvo rato terminu ir kai kuriems, priklausomai nuo geografijos, asmeninių preferencijų ar amžiaus, gali būti įžeidus, jei vartojamas ne bendruomenės narių. Pradžioje queer atliko būdvardžio funkciją: nurodė tai, kas keista, savotiška, ekscentriška, kartais įtartina ir nemalonu. XX a. pradžioje terminas apibrėžė moteriškai atrodančius ir be­sielgiančius ar homoseksualius vyrus, ilgainiui imtas sieti su išankstinėmis nuostatomis apie seksualinį gyvenimą, įgavo menkinantį atspalvį. Terminas „susigrąžintas“ 10 dešimtmečio pradžioje –­ 1990 m. kovą įkurta organizacija „Queer Nation“ Niujorko „Gay Pride“ parade platino skrajutes: „Taip, gay yra puiku, jis turi savo vietą. Tačiau daug gėjų ir lesbiečių pabudę ryte jaučiasi pikti ir pasibjaurėję, o ne gay (pirminė gay reikšmė, susiformavusi dar XII a., –­ linksmas, nerūpestingas, džiugus ir pan., –­ aut. past.). Taigi pasirinkome vadintis queer. Tai yra būdas priminti sau, kaip likęs pasaulis mus vertina.“

Birželio 13–23 d. trečią kartą surengtas Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“. Kaip ir ankstesniais metais, jį sudarė filmai, parodos, diskusijos ir vakarėliai. Švedijos ambasadoje drauge su festivalio organizatoriais ir ambasadore Cecilia Ruthström-Ruin atidaryta tarpdisciplininė paroda „Kūno kultūra“ (veikia iki birželio 30 d.) ir nauja ambasados erdvė stugan (šved. jaukus namelis, kotedžas), skirta meninėms iniciatyvoms. Parodos idėją įgyvendino jauna dailėtyrininkė ir kaip kuratorė debiutavusi Karolina Rimkutė bei menininkė Gabrielė Gervickaitė –­ abiem LGBT ir queer diskursas nėra svetimas. Per atidarymą nuskambėjo vieno iš festivalio organizatorių padėka Karolinai, nes, jei ne ji, paroda nebūtų tokia gera. Čia būtų galima aptarti specifinio teorinio, metodologinio išsilavinimo būtinybę ir pagirti organizatorius už bendradarbiavimą, tačiau šįkart ne apie tai. Prie parodos gerumo dar grįšime.
Svarbiausias, anot parodos anotacijos, žiūrovams užduodamas klausimas –­ kiek tavo paties žvilgsnis į kūną yra seksualizuotas? – atrodo aktualesnis ir lengviau atsakomas kasdieniame gyvenime: per feisbuko sieną, reklamų stendus, praeivius gatvėje. Žinoma, sukelti abejonę ir paskatinti žmogų išsinešti mintį už parodos ribų, nenurimti ir mąstyti yra kokybės ženklas, tačiau pačioje „Kūno kultūroje“ kūriniai man pasirodė beveik nebylūs. Kai kurie lengvai šmaikštūs, kiti itin remiasi kontekstu, treti dekonstruoja. Teigiama, jog menininkai susivienija iš naujo apmąstyti tapatybės takumo ir pan., o prie kiekvieno kūrinio aprašo kartojasi bemaž identiški, tik skirtingomis kalbos dalimis paversti raktažodžiai: individualu, kūnas, seksualumas, lytis, perspektyva ir t. t. Aprašymai puikūs – koncentruoti ir aiškūs, tačiau tuo pat metu lyg ir kalbama apie viską, kas aktualu kvyrams, ir nieko rimtai nepasakoma. Savitikslė reapropriaci­ja ir žaidimas simboliais. Bendras parodos vaizdas primena DIY (angl. do it yourself – pasidaryk pats) estetiką.

Labiau įstrigo keli darbai. Sudomino Ramūno Danusevičiaus „Grėsmingųjų iškrypėlių“ (2016) kontekstas: Alfredo Hitchcocko filme „Virvė“ („Rope“, 1948) vaizduojami du, manoma, homoseksualūs vaikinai, tik filme tai nė karto atvirai neatskleidžiama. Vėliau scenarijaus autorius Arthuras Lau­rentsas, pats būdamas gėjumi, prisipažino, jog tokia potekstė buvo iš anksto apgalvota –­ mažai kas labiau pykdė statistinę Holivudo publiką XX a. pirmojoje pusėje. Greta įvairių filosofinių ir psichologinių interpretacijų, tai filmas-paveikslas apie dviejų žmonių paslapties saugojimą ir subtilų maištą prieš cenzūrą. Vis dėlto pati tapyba mane šiek tiek atstūmė. Aistė Česnavičiūtė apie tradicinių kūno dalių, kaip vienintelių lyties identifikatorių ir iš anksto lyčiai primestų socialinių konstruktų, problematiką kalba banaliai – žvelgiant į jos eksperimentinę laisvalaikio drabužių kolekciją „UniCos“ (2016) sunku neprisiminti bent keleto Lietuvos (kad ir VDA auklėtinių) ir pasaulinio garso dizainerių, savo kūryboje analizuojančių androginiškumą ir niveliuojančių stereotipinius vyro bei moters bruožus. Kaskart įdomu išvysti Vilmos Fioklos Kiure darbus: ši menininkė derina savitą raišką su neretai dar savitesnėmis bendruomenėmis, pvz., XVIII a. Rusijos imperijoje gyvenusiais skopcais („Skopco portretas“, 2016), dėl dvasinių aspiracijų pasišalindavusiais lyties organus. Šiandien taip pat esti nulifikacijos praktikų, kai žmonės sąmoningai pasirenka modifikuoti savo kūną fizinio belytiškumo linkme, o iš to tikriausiai seka ir mentalinis belytiškumas (arba atvirkščiai). Vakaruose tokias procedūras atlieka keli meistrai, Rytuose jos populiaresnės, pigesnės, mažiau kontroliuojamos ir nebūtinai saugios. Grįžtant prie parodos, pasikartosiu: ji atrodo it žaidimas, žongliravimas prasmėmis ir įvaizdžiais, originalesniais arba jau nuvalkiotais vizualinėje kultūroje.

Kiek anksčiau vardydama festivalio programą norėjau pasidžiaugti LGBT* bendruomenės ir juos palaikančiųjų nuoširdumu, festivalio edukaciniais tikslais, noru naikinti stigmas ir supažindinti visuomenę su tuo, kuo jie (o iš tikrųjų –­ kuo visi) gyvena. Vėliau nebegalėjau apsispręsti, kam festivalio reikia labiau –­ bendruomenei ar ją supančiam sociumui. Bent parodoje keliamos mintys ir užduodami klausimai ne vienam apsilankiusiajam jau pažįstami, o tie, kuriems tikrai reikėtų išvysti „nestandartinę“ poziciją, į tokią parodą neateis. Tai, ką iš pradžių laikiau edukacija į išorę, dabar man panėšėja į visiškai suprantamą norą pabūti kartu viduje, solidarizuotis, ne tik išlipti iš komforto zonos, o ir ją plėsti. Tikiu ir linkiu, kad festivalis ir visos jo sudedamosios dalys pasiektų platesnę ir būtinai gebančią diskutuoti auditoriją.

P. S. Pavadinimas „Kūno kultūra“, nors ir nevisiškai dera su parodos turiniu, dėl lankstumo yra puikus.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai