Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Jūratė Visockaitė. Moterys po žvaigždėmis

Sezoninio kino projekto „Kinas po žvaigždėmis“ pavadinimas sufleruoja, kad filmai demonstruojami ypatingose vietose.

Vilniaus kino teatro „Pasaka“ sumanymas rodyti kiną po naktiniu dangumi šiemet realizuojamas Valdovų rūmų kieme. (Pernai buvo ŠMC kieme.)

„Atostogos Romoje“
„Atostogos Romoje“

Sezoną (birželio 16–rugpjūčio 27 d.) atidarė klasika – „Atostogos Romoje“ (1953). Laukti pradžios reikėjo gerą valandą, tačiau dėl to niekas nepyko, nes šventės rėmėjai vaišino, be to, padėjo ant kėdžių „servetėlių ašaroms“ bei žurnalą „Laimą“. Vėliau „Pasakos“ direktorė Greta Akcijonaitė, kaip įprasta, oficialiai išvardydama, dėkojo rėmėjams –­­ nežinau, kaip civilizuotoje Europoje vyksta tas dėkojimas, tačiau Lietuvoje iki anoniminio aukojimo aukštumų dar labai toli. Mecenatinės žvaigždės šviečia labai neaukštai, be to, ir mes patys jiems atsilygindami neišmąstome naujų, pavyzdžiui, humoristinių formų.

Svarbiausia, reikėjo laukti kuo tamsesnės tamsos, kurios miesto centre niekad nebūna ir kuriai vis dėlto šiaip taip užslinkus, ypatingajam seansui, deja, trukdė šoninė dirbtinė šviesa, sklindanti iš rūmų požeminių angarų. Kinui kavinėje, kinui su kukurūzais tai netrukdo, o štai geram kinui – labai. Rengėjai turėtų sau atsakyti į svarbius klausimus: kokio išskirtinumo, žvaigždiškumo ir pelno jie siekia; pateikta egzotiška forma atitinka turinį (ir atvirkščiai) ar nuslystama kompromiso takeliu; ar senamiesčio kino teatras taip vadinasi vien geografiškai; pagaliau ar kinas Valdovų rūmų kieme –­ toks pat muliažinis?

Ilgai laukiant seanso pradžios nudailintos vidinių mūrų sienos ir anfilados tikrai atrodė kaip holivudinė, dar kaip reikiant nepasendinta dekoracija, kuri labiau patenkintų pramoginio, o ne istorinio filmo režisierių. Nors nepriklausau lietuvių chorui, kuris daug metų burbuliuoja dėl šventvagiško rūmų muliažo, – banaliai skamba, bet tik nuo mūsų pačių priklausys, kuo tą indą užpildysime.

Būtent sėdėdami „Kine po žvaigždėmis“ galime garsiai pasvajoti, kokių filmų programa šioje vietoje būtų ideali... „Herkus Mantas“. Ir viskas iš mūsiškių?

Programos sudarytojai įtraukė Jerzio Hoffmano „Tvaną“ (1974) – netgi liepos 7-ąją šis filmas bus demonstruojamas. Ir viskas iš nemūsiškių?

Bet „Atostogos Romoje“ irgi tiko. Režisierius Williamas Wyleris užsispyrė filmuoti ne namie, Holivude, o pačioje Romoje, ir po daugiau nei 60 metų atsiranda turistų, kurie pasirenka maršrutą šio klasikinio filmo pėdsakais.

„Karalienė Kristina“
„Karalienė Kristina“

Neįtikėtinai plono juosmens debiutantė Audrey Hepburn ir Gregory Peckas atsargiai kiša pirštus į kandantį bareljefą Bocca della Verita (Teisybės burna), gyvena via Margutta, kurioje gyveno ir Fellini, valgo ledus ant Ispaniškų laiptų. Princesė Ana ir žurnalistas Džo deklamuoja posmus ir ginčijasi, kas juos parašė: ne, Keatsas, ne, Shelley...

Pagaliau, ar tas keblus angliškas pavadinimas „Roman Holiday“ lietuviškai tikrai skamba „Atostogos Romoje“, kaip buvo kadaise išverstas iš rusų kalbos?

Pasirodo, lordas Byronas poemoje „Čaild Haroldas“ rašė apie atvykstančiųjų į Romą pasimėgavimus ir paskerstą gladiatorių (Butcher’d to make a Roman holiday!), apie malonumus matant kito žmogaus kančias, ir anglakalbiai žino dvigubą filmo pavadinimo prasmę.

Tokia ir panaši informacija, manau, galėtų būti suteikiama „Kino po žvaigždėmis“ publikai (na, kaip alternatyva „Laimos“ naujienoms).

*

Ant mūsų istorijos „stalo“ gerai atrodė ir suomio Mikos Kaurismäkio tradicinė biografinė drama su netradicine LGBT dominante „Karalienė Kristina“ („The Girl King“, 2015). Organizatoriai taikė, kad filmas būtų rodomas būtent tą dieną, kai Vilniaus prospektu perėjo keli tūkstančiai kitalyčių.

Švedų Vazų giminės mergelė-karalienė Kristina siekė Anglijos Elžbietos likimo ir šlovės, tačiau ištvėrė tik dešimt metų, paskui atsisakė sosto, emigravo, pakeitė religiją ir dar ilgai ir laimingai gyveno Italijoje su draugais kardinolais. Itin išsilavinusią, užsispyrusią Kristiną taupiai suvaidino jauna švedė Malin Buska – jai reikėjo įveikti neįveikiamosios tautietės Gretos Garbo, 1933 m. suvaidinusios karalienę, kompleksą. (Tas senas, palyginimui į programą įtrauktas filmas būtų praplėtęs projektą, be to, „Žvaigždžių“ egzotikai iš viso labai pritiktų nebylus kinas su gyva muzika.)

Garsesnio, klaustrofobiško stiliaus re­žisieriaus Akio Kaurismäkio brolio Mikos filmas – tvarkingas, nuobodokas, be to temperamento, kurį tikrai turėjo herojė, gyvenusi XVII a. ir, beje, kartą pasisiūliusi užimti tuščią Abiejų Tautų Respublikos sostą.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai