Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Charles Bukowski. Sugėrovas

Charlesas Bukowskis. Ugnės Žilytės piešinys
Charlesas Bukowskis. Ugnės Žilytės piešinys

Susipažinau su Džefu autodalių sandėly Flauer gatvėje, o gal tai buvo ir Figeroa gatvė, – šias dvi kažkodėl nuolatos painioju. Šiaip ar taip, aš ten dirbau prekių priėmėju, o Džefas buvo pagalbinis darbininkas. Iškraudavo naudotas dalis, šveisdavo patalpas, kabindavo popieriaus rulonėlius šikinyke ir taip toliau. Panašius darbus ir pats esu ne kartą dirbęs įvairiausiose šalies vietose, todėl niekada nežiūriu į juos iš aukšto. Ką tik buvau nutraukęs eilinius nevykusius santykius –­ išsiskyręs su moterimi, kuri manęs vos nepribaigė. Tad kurį laiką neturėjau nė menkiausio ūpo vėl prasidėti su bobšėm ir vietoj to tiesiog švaisčiau pinigus hipodrome, smaukiausi ir gėriau. Tiesą sakant, šitaip gyvendamas visada jausdavausi gerokai laimingesnis ir vos tokiam laikotarpiui prasidėjus kaskart sau imdavau dievagotis – viskas, nuo šiol jokių moterų, kad jas kur velniai. Bet, žinoma, netrukus ir vėl patekdavau į pinkles – kad ir koks abejingas būtum, kuri nors anksčiau ar vėliau tave vis tiek sumedžios. Visai galimas daiktas, kad toks absoliutus abejingumas labiausiai jas ir masina –­ būtent tai ir sužadina joms azartą užspeisti tave į kampą ir palaužti. Ką jau ką, bet šitai moterys išties moka. Ir nesvarbu, koks stiprus vyriškis pasitaikys joms po kojom, savo jos vis tiek pasieks. Žodžiu, kai susipažinau su Džefu, kaip tik mėgavausi palaiminga laisve ir ramybe – nei man, nei jam gyvenimo nedrumstė jokia moteris, ir ničnieko homoseksualaus čia nebuvo. Tiesiog buvom du paprasti poniučių nustekenti vyrukai, kurie gyveno kliaudamiesi sėkme ir nuolat trainiodamiesi tai ten, tai šen. Pamenu, sėdėjau kartą „Žaliajam žibury“ – užsisakęs alaus įnikau tyrinėti lenktynių rezultatus, tuo metu greta gerkles laidė šutvė vyriokių, ir štai staiga nugirdau, kaip kažkuris iš jų pareiškia:

– Jo, gerai Bukovskį išdurnino ta pupytė Flo. Ar ne, Bukovski? Nudegei gi nuo jos kaip reikiant!

Pažvelgiau į tuos bičus. Jie nusikvatojo. Aš nė nešyptelėjau. Tik kilstelėjau prie lūpų bokalą.

– Aha, – tariau, tada gurkštelėjau ir padėjau alų ant stalo.

Kai vėl pakėliau akis, priešais su bokalu rankoj jau sėdėjo kažkokia jaunutė juodaodė:

– Klausyk, žmogau, – tarė ji, – žinai...

– Sveika, – tariau aš.

– Klausyk, nesigraužk tu dėl tos Flo, mesk ją iš galvos. Viskas bus gerai.

– Žinau. Nukabint nosies nė neketinu.

– Puiku. Tiesiog atrodai siaubingai nuliūdęs. Siaubingai.

– Taip, galbūt. Kažkodėl niekaip negaliu išmest jos iš galvos. Bet tai praeis. Alaus?

– Jo, bet moku aš.

Galiausiai tą vakarą abu parsigavom pas mane, ir šitai buvo mano atsisveikinimas su moterimis apskritai. Atsisveikinimas gal 14-kai ar 18-kai mėnesių. Jei nesi didis moterų medžiotojas, tokie atokvėpio periodai tikrai yra nieko ypatinga.

Po darbo kasdien gerdavau vienas namie, o šeštadieniais darydavau tą patį, tik jau hipodrome – gyvenimas, regis, slinko paprastai ir be jokių didesnių kančių. Galbūt kartu ir be ypatingos prasmės, bet gerai bent jau tiek, kad gyvenau nesikankindamas. Kaip tik tada ir susipažinau su Džefu. Už mane jis buvo jaunesnis, vis dėlto jame iškart įžvelgiau ankstesnio savęs kopiją.

– Jo, nu ir pagiringas tu, vaiki, net baisu žiūrėt, – tariau jam vieną rytą.

– Nieko nepadarysi, – atsakė jis. –­ Reikia gi kažkaip užsimiršt.

– Tai jau taip, – sutikau. – Pagirios geriau negu beprotnamis.

Tą vakarą po darbo užsukom į gretimą barą. Džefas buvo tikrai visai kaip aš –­­ dėl maisto nesuko sau galvos, maistas vyrui visada rūpi mažiausiai. Šiaip ar taip, buvom du patys tvirčiausi bičai visam sandėly, tik praktiškai to netikrinom. Leisti pinigus maistui mums atrodė tikra nuobodybė. Nors tuo metu ir barai man jau buvo gerokai įsiėdę –­ ne juokais nervindavo visi tie vieniši vyriškosios giminės idiotai, tik ir telaukiantys, kada kokia nors bobšė įžengs į vidų ir išsives juos į stebuklų šalį. Pati šlykščiausia yra dvie­jų rūšių minia: ta, kurią sutiksi hipo­dromuose, ir ta, kurią pamatysi baruose. Ir pirmiausia turiu galvoje vyriškąją šios minios dalį. Nevykėliai, kuriems amžinai niekas nesiseka ir kurie niekaip nesugeba nei tam deramai pasipriešint, nei susiimt. Ir štai aš vėl stovėjau tarp jų, apspeistas iš visų pusių. Džefas man gerokai palengvino gyvenimą. Turiu omeny, kad į viską jis žvelgė dar nespėjusiu pervargti žvilgsniu ir gerokai žvaliau, jo draugijoj vėl pasijutau besielgiąs kone racionaliai. Galėjai pamanyti, jog darom kažką pras­minga, o ne tiesiog švaistom savo varganus atlyginimus išgertuvėms, žirgų lenktynėms ir pigiems būstams, metam vienus darbus ir ieškomės kitų, laižomės vis naujas moterų paliktas žaizdas ir visą laiką duodamės po pragarą nekreipdami į tai jokio dėmesio. Nė menkiausio.

– Noriu supažindint tave su savo bičiuliu Gremersiu Edvardsu, – tarė jis.

– Gremersiu Edvardsu?

– Aha, Gremas daugiau laiko praleido uždarytas negu laisvėj.

– Ta prasme, kaliūzėj?

– Ir kaliūzėj, ir durnyne.

– Skamba neblogai. Kviesk jį čia.

– Reikia nueit paskambint. Jei nebus per girtas, pasirodys...

Gremersis Edvardsas pasirodė maždaug po valandos. Tuo metu jau buvau spėjęs pasijust gerokai užtikrinčiau, ir visa laimė, nes štai pro duris įžengė jis, Gremersis – pataisos mokyklų ir kalėjimų auka. Jo akys nenustygo vietoj, nuolat vis vartės, tarsi mėgintų atsigręžti į galvos vidų ir pažvelgusios į smegenis išsiaiškinti, kas šioms negerai. Buvo visas nudriskęs, iš prairusios kelnių kišenės styrojo didžiulis butelis vyno. Žiauriai dvokė, tarp dantų įsikandęs laikė suktinę. Džefas mus supažindino. Gremas iš kišenės išsitraukė butelį ir pasiūlė gurkštelėt. Neatsisakiau. Maukėm tam bare tol, kol jis užsidarė.

Paskui patraukėm gatve į viešbutį, kuriam buvo apsistojęs Gremersis. Anuomet tam rajone dar nebuvo pristatyta tiek gamyklų ir aplinkui stovėjo daugybė senų namų, kurių savininkai nuomojo kambarius skurdžiams, ir vieno iš šių namų šeimininkė kiekvienai nakčiai savo brangiųjų valdų saugoti į lauką išleisdavo buldogą. Šlykštynė buvo tikrų tikriausias kalės vaikas – ne kartą mane girtą parsivelkantį namo baisiausiai išgąsdino, kol galiausiai perpratau, kuri gatvės pusė yra jo, o kuri –­ mano. Man atiteko toji, kurios jam nereikėjo.

– Na ką, – tarė Džefas, – šiąnakt atėjo laikas šitą kalės vaiką pagaliau prigriebt. Sutariam taip, Gremai: mano reikalas jį pagaut. Ir jeigu aš jį pagaunu, tada tavo reikalas perrėžt jam gerklę.

– Tu tik pagauk, – pasakė Gremas, –­ o jau kuo šmaukštelėt, aš turėsiu. Kaip tik šian dar ir pasigalandau.

Traukėm toliau. Netrukus pasigirdo urzgimas ir po akimirkos pamatėm mūsų link atšuoliuojantį buldogą. Ką jau ką, o kibti į blauzdas jis tikrai mokėjo. Velniškai geras sarginis šuo. Skuodė be galo savim pasitikėdamas. Džefas trumpam sustingo ir, kai buldogas jau beveik šoko ant mūsų, staiga atliko klaidinantį judesį į šoną, o tada stryktelėjo ant jo. Buldogas pamėgino sustoti, pačiuožė į priekį ištiestomis letenomis, tada vikriai apsisuko ir buvo jau beišsprūstąs, bet Džefas vis dėlto spėjo jį nutverti. Tvirtai suėmęs priekines šuns letenas atsistojo. Tam beliko tik bejėgiškai trūkčioti atkišus pilvą ir bergždžiai rangytis.

– Chechecheche, – suprunkštė Gremersis, – chechecheche!

Tada smeigė peiliu ir šuns pilve išrėžė stačiakampį. Netrukus šį išraižė dar į keturias dalis.

– Viešpatie, – atsiduso Džefas.

Kraujas pylėsi upeliais. Džefas numetė buldogą žemėn. Šuo nė nekrustelėjo. Mes patraukėm tolyn.

– Chechecheche, – vėl suprunkštė Gremersis, – daugiau tas kalės vaikas nieko nebeužpuls.

– Jūs, vyrukai, tikrai nesveiki, – tariau ir nuėjau namo niekaip nepajėgdamas išmesti iš galvos minčių apie tą vargšą buldogą. Pykau ant Džefo dar dvi ar tris dienas, bet paskui viskas pasimiršo...

Gremersio daugiau niekada nebesu­tikau, bet su Džefu ir toliau vis prisigerdavau. Tiesiog daugiau nelabai buvo ką veikti.

Kiekvieną rytą darbe pasirodydavom siaubingai pagiringi... Šitai tapo netgi tik mums vieniems suprantama tema juokeliams. O kiekvieną vakarą ir vėl prisišniodavom. Nes ką gi daugiau vargšam žmogui daryt? Juk paprasti darbininkai merginoms nerūpi. Joms rūpi gydytojai, mokslininkai, advokatai, verslininkai ir panašiai. Mums tos merginos tampa prieinamos tik aniems nutraukus su jomis santykius, bet tada jos jau nebebūna tokios kaip anksčiau. Mums jos atitenka jau nudrengtos, apdarkytos, liguistos, pakvaišusios. Po kurio laiko, kai jau nebeturi noro būti joms nei antras, nei trečias, nei ketvirtas, tiesiog meti jas iš galvos. Ar bent jau mėgini mesti. Alkoholis padeda. O Džefui patiko barai, todėl į juos su juo ir vaikščiojau. Tik jo bėda buvo ta, kad prisiliuobęs baisiausiai mėgdavo su kuo nors susimušt. Laimei, prie manęs nesikabinėdavo. O mušeika jis buvo išties kietas, itin vikrus ir stiprus, ko gero, stipriausias iš visų mano kada nors sutiktų vyrukų. Atrodo ne žvėris, bet vos išgerdavo ir alkoholis jam bematant tiesiog nuraudavo stogą. Vieną vakarą be didesnio vargo išguldė tris bičus. Tada nužvelgė juos, tįsančius skersgatvy, susikišo rankas į kišenes ir atsigręžęs pasiūlė:

– Nu ką, einam dar kur nors išgert.

Savo peštynių įgūdžiais niekada nesigirdavo.

Šeštadienių vakarai, savaime aišku, būdavo geriausi. Prieš akis laukdavo sekmadienis, per kurį galėjai ramiai atsipagiriot. Žinia, dažniausiai po tų sekmadienių atsibusdavom ir vėl pagiringi, bet tai bent jau buvo diena, kai nereikėjo rodytis tam sumautam autodalių sandėly ir lenkti nugaros už vergišką atlyginimą darbe, iš kurio galiausiai arba pats išeisi, arba būsi išmestas.

Tą šeštadienio vakarą sėdėjom „Žaliajam žibury“ ir galų gale vis dėlto praalkom. Nutarėm nueit į vieną tokią kinų užkandinę, kuri šiaip jau buvo gana švari ir ištaiginga viečiukė. Užlipom laiptais į antrą aukštą ir atsisėdom prie stalo pačiam salės gale. Džefas buvo girtas ir nuo stalo nuvertė šviestuvą. Tas baisiausiai garsiai išsilakstė į šipulius. Visi atsigręžė. Gretimą staliuką aptarnavęs kinas padavėjas nužvelgė mus ypač nemaloniu žvilgsniu.

– Nesijaudinkit, – tarė Džefas, – įtraukit tai į sąskaitą. Aš sumokėsiu.

Kažkokia nėščia moteris ir toliau nuo Džefo nenuleido akių. Panašu, kad šis nutikimas ją ne juokais suerzino. Aš to niekaip negalėjau suprasti. Na, įvyko, kas įvyko, bet tai juk jokia tragedija. Padavėjas mūsų aptarnauti neskubėjo, gal nutarė, kad palauksim, o nėščioji ir toliau vis nesiliovė į mus stebeilytis. Galėjai pamanyt, kad Džefas padarė siau­bingiausią nusikaltimą, koks tik begali būti.

– Kas yra, pupa? Užsimanei meilės? Galiu išeit ir palaukt tavęs prie atsarginio išėjimo. Negi jauties tokia vieniša, saldainiuk?

– Tuoj pakviesiu savo vyrą. Jis apačioj, tualete. Tuoj jį pakviesiu, tuoj jis ateis. Va tada jis jums ir parodys!

– Ką parodys? – paklausė Džefas. –­ Pašto ženkliukų kolekciją? Ar drugelius po stiklu?

– Einu ir jį pakviesiu! Tuojau pat! –­ pasakė ji.

– Ponia, – tariau aš. – Prašau jūsų, nedarykit to. Vyras jums dar pravers. Prašau jūsų, ponia, nedarykit to.

– Tuoj aš jį pakviesiu! – nenusileido ji. – Tuoj!

Tada šoko nuo kėdės ir leidosi laiptų link. Džefas metės jai iš paskos, pačiupo ją ir apgręžęs į save sušuko:

– Še, pirmyn, aš tau dar ir padėsiu!

Tai taręs pliaukštelėjo moteriai per smakrą ir ši su trenksmu nusirito laiptais žemyn. Pasibaisėtinas vaizdas. Jaučiaus taip pat šlykščiai, kaip ir tą vakarą, kai jie nudobė šunį.

– Viešpatie, Džefai! Tu nuvertei nuo laiptų nėščią moterį! Tai juk visiška šikna ir idiotizmas! Taip išsyk du žmones gali pakišt po velėna. Visai savęs nebevaldai, žmogau. Ką tuo nori įrodyt?

– Užsikimšk, – atkirto Džefas, – arba ir pats tuoj gausi.

Girtas iki pamišimo jis stovėjo linguodamas ant viršutinio laipto. Apačioj aplink moterį susispietė krūva žmonių. Regis, ji buvo gyva, niekas nelūžo, tik niekaip nėjo suprasti, ar kas nenutiko kūdikiui. Vyliaus, kad jam viskas gerai. Netrukus iš tualeto išėjo nėsčiosios sutuoktinis ir pamatė ją tįsančią ant grindų. Susirinkę žmonės jam paaiškino, kas nutiko, ir dūrė pirštu į Džefo pusę. Džefas jau buvo nusigręžęs ir traukė atgal prie stalo. Vyras veik skriste užskrido laiptais aukštyn. Buvo tikras dičkis, toks pat didelis kaip ir Džefas, o ir toks pat jaunas. Sugėrovo poelgis manęs anaiptol nenudžiugino, todėl jo neįspėjau. Vyras šoko ant jam nugarą atgręžusio Džefo ir netrukus šį jau smaugė. Džefas ėmė dust, visas jo veidas net pamėlynijo, bet tuo pat metu ir šiepėsi, šiepėsi kone iki ausų. Muštynės buvo Džefo stichija. Viena ranka jis čiupo bičui už galvos, kitą ranką įspraudė jam po nugara ir po akimirkos užpuoliko kūnas jau kybojo ore lygiagrečiai grindims. Nėščiosios sutuoktinis vis dar laikės įsikabinęs jam už gerklės, bet Džefas jį nusitempė prie laiptų, trumpam stabtelėjo, o tada atplėšė šio delnus sau nuo kaklo, kilstelėjo jį į viršų ir metė žemyn. Baigęs ristis kūliavirsčia jis tiesiog sustingo – gulėjo nė nekrustelėdamas. Pradėjau svarstyt, ar tik ne laikas iš čia nešdintis.

Apačioj pažiūrėti, kas čia daros, išlindo būrelis kinų. Virėjai, padavėjai, savininkai. Jie blaškėsi pirmyn atgal ir kažką tarpusavy čiauškėjo. Tada visi puolė laiptais į viršų. Palto kišenėj tebeturėjau dar pusę pintos, todėl nutariau vis dėlto nepraleisti šio reginio ir grįžau prie stalo. Džefas pasitiko juos viršuj prie laiptų krašto ir smūgių serija visus vėl pasiuntė žemyn. Bet kinų vis daugėjo. Iš kur jų tiek rados, neturiu žalio supratimo. Tik bendrom jėgom jie šiaip ne taip sugebėjo nustumt Džefą toliau nuo laiptų, traukdamasis atatupstas jis jau atsidūrė salės viduryje, bet ir toliau iškirtinėjo juos vieną po kito. Kitom aplinkybėm Džefui būčiau padėjęs, bet niekaip negalėjau pamiršti to vargšo šuns ir tos vargšės nėščiosios, todėl tik sėdėjau sriubčiodamas iš butelio ir viską stebėjau.

Galiausiai pora jų užšoko Džefui ant sprando, kitas sugriebė jį už rankos, kiti du – už kitos rankos, dar vienas įsikabino į koją, o dar vienas – suleido nagus į gerklę. Atrodė it koks voras, apspistas pulko skruzdžių. Netrukus jie parvertė jį ant žemės ir iš paskutiniųjų stengėsi nulaikyti, nulaikyti, kad šis nespurdėtų. Kaip minėjau, Džefas buvo stipriausias bičas, kokį tik esu matęs. Jiems pavyko jį išlaikyt ant grindų, bet štai prispausti, kad nejudėtų – niekaip. Tai vieną akimirką, tai kitą vis kuris nors kinas skriste išskrisdavo iš visos šios krūvos, tarytum jį būtų išsviedusi kažin kokia nematoma išcentrinė jėga. Bet tada ir vėl stryktelėdavo atgal. Pasiduoti Džefas toli gražu neketino. Ir nors jie jį laikė tvirtai, bet iki galo susitvarkyti suo juo tiesiog nepajėgė. Džefas priešinosi ir toliau, ir tai, kad jis niekaip nepasiduoda, kinus, regis, be galo trikdė ir erzino.

Trūktelėjau dar vieną gurkšnį, tada įsikišau butelį į vidinę palto kišenę ir atsistojau. Priėjau prie jų.

– Jei išlaikysit jį taip, kad bent trumpam nespurdėtų, aš jį išjungsiu, – pasakiau. – Už tai jis mane užmuš, bet kito pasirinkimo nėra.

Įsispraudžiau tarp jų ir atsisėdau Džefui ant krūtinės.

– Laikykit stipriau! Ir galvą laikykit! Nepataikysiu gi, kai jis šitaip muistos! Velnias, kodėl nelaikot!?

Jūsų visas tuzinas, o nenulaikot vieno žmogaus!? Laikykit jį, po velnių!
To padaryt jie niekaip nesugebėjo. Džefas toliau raitėsi ir priešinosi. Atrodė, kad jėgos jam niekad neišseks. Numojau ranka ir grįžęs prie stalo trūktelėjau dar vieną gurkšnį. Visa tai tęsėsi dar geras penkias minutes.

Tada Džefas ūmai sustingo. Visiškai liovėsi muistytis. Kinai laikė jį neatitraukdami akių. Netrukus užgirdau verksmą. Džefas pravirko! Jo skruostais ėmė ristis ašaros. Nuo šių visas jo veidas sublizgo tarsi ežeras. O tada jis ūmai šūktelėjo, gailiai šūktelėjo vieną vienintelį žodį:

– MAMA!

Iš lauko atsklido sirenų garsai. Atsistojau ir praėjęs juos ėmiau leistis laiptais. Vos įpusėjus jais lipti, pasirodė farai.

– Jis ten, viršuj, pareigūnai! Greičiau! –­ paraginau juos.

Neskubėdamas išėjau į lauką. Lėtai nukėblinau iki artimiausio skersgatvio, nėriau į jį ir tik tada leidaus bėgti. Išlėkęs į kitą gatvę dar išgirdau, kaip atvažiuoja greitosios pagalbos mašinos. Parsivilkau namo, užsitraukiau visas užuolaidas, išjungiau šviesą. Išsidrėbęs lovoj pabaigiau butelį.

Pirmadienį darbe Džefas nepasirodė. Antradienį irgi nepasirodė. Trečiadienį taip pat. Ir apskritai daugiau jo niekada nebesutikau. Kalėjimuose jo ieškot neturėjau jokio noro.

Po kurio laiko mane išmetė už pravaikštas, ir aš persikrausčiau į vakarinę miesto dalį – ten įsidarbinau patarnautoju vienoj iš „Sears, Roebuck & Co.“ parduotuvių. „Sears, Roebuck & Co.“ patarnautojų niekada nekamuodavo pagirios, jie būdavo be galo paklusnūs ir neįtikėtinai laibi. Visada atrodydavo su viskuo susitaikę. Todėl pietaudavau vienas ir su kitais beveik nebendravau.

Nemanau, kad Džefas labai geras žmogus. Jis padarė daug klaidų, baisių klaidų, bet su juo bent jau buvo įdomu, ganėtinai įdomu. Dabar jis greičiausiai sėdi už grotų arba kas nors jį nugalabijo. Kito tokio sugėrovo daugiau neradau. Visi aplink kažkokie mieguisti, labai jau padorūs ir normalūs. O kartais žmogui juk reikia pabendraut ir su tikru kalės vaiku. Tokiu kaip Džefas. Bet, kaip dainuojama vienoj dainoj, – ir kurgi jie visi pasidėjo?

 

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Charles Bukowski. „The Most Beautiful Woman in Town & Other Stories“. – San Francisco: City Lights Books, 2001.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai