Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Jūratė Visockaitė. Ryto mankšta sausoje pievoje

„Santara-Šviesa 2016“

B. Šarkos monospektaklis „Kiaurai“. Alanta, birželio 25 d. (kadras iš filosofija.info archyvo)
B. Šarkos monospektaklis „Kiaurai“. Alanta, birželio 25 d. (kadras iš filosofija.info archyvo)
 

„Veidu į Lietuvą!“ – kadaise buvo suformuluota Užatlantėje, ir stojo „Santara-Šviesa“, liberalios krypties lietuvių išeivių organizacija. 1957–1993–2016 metai bėga, ir, žiūrėk, jau visi žmogaus gyvenimo limitai išeikvoti. Deja, šiųmečiame suvažiavime birželio 24–26 d. Alantoje senbuvius amerikonus galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Dauguma Lietuvos masonų, prisiekusių šviestis ir šviesti, kol apšvies Lietuvą Tėvynę, iškeliavo dar toliau nei anapus Atlanto... Ir realiai Anykščiuose dar sklandžiusi Tėvynės Išsiilgusiųjų pašvaistė taip pat realiai išsisklaidė. Diriguojantį V. Kavolio, V. Kelertienės, K. Keblio, V. Kaupo, V. Vepšto, kūniškai tebedalyvaujančių E. Juodvalkės, A. Mickūno ir K. Almeno stuburą visiškai pakeitė kiti slanksteliai – D. Kuolys, L. Donskis, E. Aleksandravičius. Itin lankstūs ir veiklūs, produktyvūs ir talentingi. Tačiau K. Lupos „Didvyrių aikštės“ atmosfera jiems nebe­susivaidina, nors tu ką. Kamertonas (V. Adamkaus sveikinimo žodis ir gyvi aplodismentai po jo) dzingtelėjo ir ištirpo sausų teorijų šutroje. Išėjo kaip ir su išdaugintais universitetais – grojimas ne visa klaviatūra, o viena jos dalimi. Žadėta ryto mankšta vyko ne rasotoje pievoje, bet Verslo mokyklos vestibiulyje. Tiek tos poezijos.

Suvažiavimo pirmosios sesijos pranešimų įkarštį apie tuos universitetus ir jų suklientintus studentus galima nukreipti ir į patį suvažiavimą. Mokytojo ir mokinio santykių išardymas. Tik tada, kai baigsis Europos pinigai universitetams, atsitiks kažkas gera. Iškepam pyragą greičiau ir neaukštoje temperatūroje: viršus – sudegęs, viduje – gryna tešla. Akademinė bendruomenė – neįgali. Laisvė – savęs koregavimas dispute. Reikia alternatyvaus akademinio bendravimo tinklo, panašaus į Greimo centrą VU.

Ne, platoniškoji diskusija su auditorija nesimezgė, jos ir nelabai siekta, nors klientų suvažiavo daug. Per dvi dienas nemačiau nė vienos rankos, kurią klausdamas būtų pakėlęs jauniklis. Vis dėlto tarp jaunimo guru buvo renkamas (estas R. Raudas, mažai šįsyk pasireiškęs G. Mažeikis, saviškis jaunutis S. Čelutka?), bet taip ir neišrinktas. Žalioji publika labai greitai labiau už klausymąsi pamėgo marširavimą ten ir atgal šaltojoje fojė su paslaugiai išdėliota leidyklų produkcija, futbolą ir, žinoma, šokius po naktiniu dangumi. Kalbant apie tešlą ir alternatyvą, santariečiai jau įvykdė savo misiją (tai akivaizdu jau keletą metų), ir jų organizacija neturėtų virsti senamadiška rankena juokingai užvedama mašinėle. Buvo Sąjūdis, buvo ir „Santara“?

Kaip ir visos kitos gundančiai pavadintoje popietinėje dalyje „Priklausomybės metų literatūra: skaityta ir neperskaityta“ buvo išklausytos filologyno dėstytojų paskaitos apie vis dar patogiai neatitolstančią ir sunkiai apibrėžiamą socrealizmo erą. Buvo gūdus sovietmetis... – dėl tokio neišradingo studentų stiliaus pasiskundė viena prelegentė. Kita vertus, man, ne universitetinių, o laisvųjų menų studentei, ir tas priklausomybinės schemos išdėstymo stilius buvo gūdus –­ lokaliame suvažiavimo peizaže jis labai skyrėsi, pavyzdžiui, nuo estiškojo. Kuolio pranešime įstrigo nuoroda, esą režisierius A. Grikevičius filme „Sodybų tuštėjimo metas“ visai nutylėjo holokaustą – reikės atsiversti J. Avyžiaus romaną. Jame buvo talentingai atskleistas valdžios ir inteligentijos nesuderinamumas; sovietmetis nedavė galimybės išlikti, galėjai tik kolaboruoti. Įdomu, kokiomis gūdžiomis įžangomis blogi studentai po 50 metų pradės rašinius apie mūsų laikų literatūrą? Ir kurgi prapuolusi dabartinė laisva inteligentija, visiškai nedalyvaujanti politiniame gyvenime (nebent ištraukianti vis tą pačią nušiurusią Just. Marcinkevičiaus kolaboravimo kortą)?

Dieną pabaigė dailininkės A. Jacovskytės fotografijų paroda su sovietinio Vilniaus veidais: apsilaupiusių mūrų, tuštokų gatvių ir kiemų fone veidai buvo gyvi, nes nutraukti akimirksniu, be jokios pozos; už jų gilaus nespalvoto kadro, už autorės draugų ir artimųjų veidų, kažkur už kampo stovėjo ir Baltušis su Gaveliu (populiariausi nūnai Prancūzijoje), ir Mieželaitis su Avyžiumi, visi tikėliai ir netikėliai.

Aleksandravičius dar mėgino moderuoti pokalbį apie Vilniaus bohemą, bet kadangi artistai bohemiečiai T. Venclova, M. Vilutis, D. Katkus vaidino savo pasakėles jau septynioliktą kartą, tai naujiena jos tapo tik santariečių darželinukams. (Žinoma, plokštelės su Venclova galima klausytis be perstojo.)

Antrą dieną raiškiu lietuvišku žodžiu apie žinojimo perteklių pasižymėjo vis minimas estas Reinas. Mes prijungti prie informacijos srauto – kaip likti gyviems? Nežinom, apie ką kalbam. Tegul ekspertai padaro raportą. Interpretacijos lėkštos; diskursas – kažkaip kalbėti apie kažką. Menedžerystės diskursas kultūroje. Viskas eina geryn, niekas nesidaro gerai. Reikia keisti institucijas. Mūsų istorinės kančios yra neseksiškos, jaunimui nereikia istorinės atminties. Technologijos uždaro žmones į savotiškus aido kambarius. Lietuvis Simas maloniai paantrino: Faktinė tiesa yra atsitiktinė ir politiška.

Daugelio lauktas pokalbis apie teatrą, mano galva, nepavyko dėl moderatoriaus pamėgtos improvizacijos – teatre jos mėgstamos nebent neprofesionalų ir jaunų žiūrovų. Nors „Santaroje“ susirinko mūsų moderavimo žvaigždės, jos, atrodo, pernelyg įprato pasitikėti savo universalumu ir nepa­ruošti namų darbų, nesuplanuoti su pašnekovais būsimo vaidinimo. Tačiau režisierių ir kritikų kalbų sraute malonu buvo sugauti gerų kadrų ir gal neleistinai juos sumontuoti. Teatras dabar labiau socialus nei intelektualus. Nenorim didinti pasaulio chaoso. Ne metaforinis, ne stebėtojiškas, o dalyvavimo teatras dabar. Pats žiūrovas susikuria sau spektaklį. Jis tapo savotiškai mėgėjiškas. Ar žiūrovui to reikia ir ar jis nori čia dalyvauti? Ne, man tokio reikia, jei supranti laiko ženklus, tai darai socialinį teatrą, jei nesupranti – tai filosofinį. Toks štai uždaras ratas.

Užtat jaunų santariečių protmūšio „Santaros-Šviesos“ asmenybės, tekstai ir kontekstai“ namų darbai buvo atlikti puikiai. Ruošiant klausimus iš ilgametės organizacijos istorijos buvo išspaustas visas krakmolas, ir naujasis žaidimas pavyko. (O gal ir visą konferenciją jaunieji liberalai prikeltų?) Bent jau patiems žaidžiantiesiems buvo smagu.

Ne taip smagu (bent man) pasirodė vakarop su visa delegacija nužygiavus į šalia rožynuose klestintį Alantos dvarą su Vaidoto Žuko meno galerijos fasadiniu logotipu. T. Pac-Pomarnackio dvare prieš metus liaudžiai yra atverta, kaip supratau, stacionarinė dailininko Žuko kūrinių kolekcija, o neseniai į ją lyg brangus inkliuzas įsukta taip pat Žuko nuosavybė –­ Rembrandto 24 faksimiliniai piešiniai. Tas kuklaus nebaigto piešinio kelių salių įsukimas konfrontuoja su, sakyčiau, nekuklia Žuko aliejaus, mineralų, koliažų, glazūros, keramikos ekspozicija. Bet neišrankūs turistai probėgšmais viską suvartos, tuo labiau Alantos verslo mokykloje reziduojantys santariečiai ar šiaip vasaros savaitgalių nuomininkai.

Meninę dienos programą uždarė Beno Šarkos monospektaklis „Kiaurai“, sukurtas pagal Šekspyro „Karalių Lyrą“. Manau, lygiai taip pat galima būtų pasakyti – pagal „Makbetą“ ar „Otelą“. Arba pagal „Santarą-Šviesą“ - intelektualo transą su dalgiu ant peties... Laisvasis šaulys Šarka tapo nepriklausomos kūrybos simboliu ir kviečiamas pasirodyti mūsų versliojoje kultūroje it koks muziejinis eksponatas.

O trečią dieną mūsų individuali grupelė nutarė susikurti pati. Emigravom iš konferencijos į Dubingius, aplankėm neseniai atrastus ir gražiai uždengtus Radvilų kaulus bei K. Pempės projektuotą, dar statomą stabilią ir drauge trapią bažnyčią. Ant piliakalnio prie paminklinės plytos pasijutome tikrais santariečiais –­ čia buvo geriau nei 2016-ųjų „Santaroje“. Adamkaus paliestas kamertonas vėl dzingtelėjo, ratas apsisuko, ir mes laimingi grįžome kas sau.

P. S. Išklausiau vėliau ir neakivaizdinį referatą apie trečią konferencijos dieną: ką gi spaudžia toji niekadėja spauda, kurios kloakoje kaip „Maximoje“. Taip, žiniasklaida savo požeminiais kanalais smagiai nuleidinėja gazą ir nešvarumus. O ką gi spaudžia „Santara“? Per tris karštas visais atžvilgiais pasaulyje dienas tik pirmąją keliom frazėm buvo užsiminta apie neatsakingą britų poelgį, apie tą ir aną už lango. Vėliau visi ramiai susidėję rankeles sėdėjome prie podiumo, ant kurio buvo demonstruojamos intelektualų mados. Taip sakant, veidu į Lietuvą.

Komentarai  

 
+2 #1 VDU studentas 2016-07-09 21:11
All you need is love :)
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai