Rūta Birštonaitė. Žuvininkystės padariniai poetiniam kinui

Kažin, ar galvodami apie nacionalinį kinematografą dažnai susimąstome, kad 6–7 dešimtmečiais Lietuvos dokumentinio kino režisieriui buvo gan įprasta nusidanginti filmuoti silkių ekspedicijos. Juk, ko gero, nuo 1965-ųjų, kai Robertas Verba sukūrė „Senį ir žemę“, lietuvių dokumentika mums tapo neatsiejama nuo žemiškos, sėslios savimonės. Tačiau vos dešimčia metų anksčiau mūsų poetinio kino klodas tebeglūdėjo ne kur kitur, o bastūniškų marinistinių apybraižų gelmėse.

Filmo „Jūros liga“ kadrai
Filmo „Jūros liga“ kadrai

Turbūt stropiausiai šią stichiją išnaršė režisierius Georgijus Chnkojanas. Karo metais buvęs fronto operatoriumi, o nuo 1954-ųjų dirbęs Lietuvos kino studijoje, jis susuko ne vieną filmą apie pramoninę žvejybą. Nenuostabu, kad 1970 m. šis žuvų ūkio metraštininkas buvo paskirtas vadovauti Žuvininkystės pramonės ministerijos Kino skyriui Maskvoje. Nežinau, kas režisierių pastūmėjo šio žanro link: gal neišsiteko sėslioje lietuviškoje aplinkoje, o gal stūmė nuo karo laikų išlikęs didvyriškas polėkis – Chnkojano biografijoje pasakojama, kad trokšdamas nufilmuoti svarbius kadrus jis sykį savo noru perėjo minų lauką.

Šviečiamieji, auklėjamieji, gamybiniai, reklaminiai filmai, žinia, nė iš tolo neprilygsta poetiškajam aukso fondui. Šių juostų prigimtis išties paradoksali –­ juk būtent tokių filmų visada pridaroma gausiausiai, tačiau ypatingos išliekamosios vertės jie neturi. Kita vertus, tokio tikslo paprastai juk ir nesiekiama. Tai –­ užmarščiai pasmerkti trumpalaikiai kūrinėliai, kuriuos po daugel metų pažiūrės nebent koks atsitiktinis smalsuolis, o ir anuomet didelių tokio žanro gerbėjų veikiausiai nebuvo. Todėl šie filmai man visad atrodo savaip kuklūs –­ tai kas, kad pakiliuose garso takeliuose aidi fanfaros, o nuobodžiaujantį žiūrovą mėgina užhipnotizuoti įtaigus balsas už kadro.

Chnkojanas, nenusižengdamas žanro tradicijoms, nesistengė prigalvoti įmantrių siužetų ir savuosius filmus kūrė daugmaž pagal tą patį modelį. Štai iš Kaliningrado ar Murmansko uosto išplaukia koks nors „žvejybinis refrižeratorinis traleris“ ieškoti žuvų sambūrių. Įterpiama panoraminių vaizdų, paro­domas žemėlapis su numatytu laivo maršrutu. Probėgšmais įpinama viena kita geografinė detalė apie vulkaninės kilmės salas ar koks nors istorinis štrichas. Būtinai nusileidžiama į Afriką plaukiančio laivo mašinų skyrių –­ čia tvyro 60 laipsnių karštis. Ypač išsamiai nušviečiamos žvejybos metodika ir naujovės – nuo laivo, kuris sykiu yra konservų gamykla („Gamykla okeane“, 1963), iki žūklės „maišeliniu būdu“, kurio Lietuvos jūreiviai išmokė Ganos žvejus („Atlanto atogrąžose“, 1962).

Kiek laisvesnis šio modelio atžvilgiu yra filmas „Atlanto atogrąžose“. Pasiekęs Afriką, laivas „Zigmas Angarietis“ kurį laiką net pamirštamas, kamera susižavi raumeningais juodaodžiais ir kokosų giraitėmis. Viename efektingiausių epizodų Ganos žvejai krauna šaldytą žuvį iš triumų užsimaukšlinę žiemines kepures, apsivilkę vatinukus ir traukdami papirosų dūmą.

Na, o meniniu požiūriu, ko gero, stipriausias yra filmas „Atlante“ (1954), skirtas lietuvių pirmajai silkių žvejojimo ekspedicijai Atlante. Laivui neaptikus laimikio, tarytum prabunda frontininko polėkis, ir Chnkojanas neria į pasakojimą, kaip į mūšio tirštumą: „Žvejybinės žvalgybos viršininkas davė nurodymą ieškoti naujų silkių susibūrimo vietų.“ Pasirodo laivai žvalgai, įsisiautėja audros („Pasislėpti nėra kur. Žemė – už penkių šimtų mylių.“). Net ir atradus silkes nedorėles, apsimestinai tingiu žvilgsniu nulydimas šalimais praskrendantis karinis lėktuvas: „O kokio laimikio ieško šis amerikiečių bombonešis?“

Filmuose Chnkojanas būtinai išsirenka vieną lyg ir svarbesnį personažą, praneša jo vardą ar pavardę. Tačiau vėliau tasai personažas šmėkšteli filme gal dar kokį sykį ir suvis pradingsta. Nors ir nuolat regime kanoninius nugairintus žvejų veidus, jūreivius tapybiškomis pozomis poilsio valandėlę su knyga ar prie domino staliuko, vis dėlto pagrindinė Chnkojano apybraižų herojė – žuvis. Viename filmų skelbia balsas už kadro: „Sardinė verta, kad dėl jos pasinertum į tamsiąsias okeano gelmes.“ Sprendžiant iš to, kad šitoks epizodas atsikartoja kone kiekviename filme, režisierius ypač mėgo kulminacinę akimirką, kai žuvų laimikis iš tinklų virste išvirsta ant ką tik kruopščiai numazgoto ir laimikiui parengto denio.

b_600_461_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-07-01_nr._3574_Verba_Juros_liga2.jpg

O jei būtent milžiniški žuvų kiekiai kvadratiniame kilometre, žuvų ūkiai ir plaukiojančios konservų gamyklos kaip tik ir sujudino lietuvių poetinės dokumentikos klodą? Marinistiniai siužetai, jūrinių kelionių avantiūros –­ tai, žinoma, universalūs, romantiškai patrauklūs siužetai. Vis dėlto ar nebuvo jie pernelyg svetimi, tolimi, lyg primesti lietuvių kino kultūrai, o svarbiausia –­ pernelyg aptekę romantinėmis klišėmis, visais tais jūriniais vaizdeliais ir užkadrinio pasakotojo poetizmais, pavyzdžiui, „sūrios dykumos“, „sidabrinis žuvų srautas“ ar „tviskantys tinklai“? Ar nenutiko taip, kad savitą poetinį dokumentinį kiną išnirti paskatino bodėjimasis šia jūrų poe­tika ir patetika?

Vis dėlto nėra visai taip – juk ne kas kitas, o būtent R. Verba savotiškai sutaikė vandenį ir žemę. Jam pačiam jūra turėjo būti turbūt itin jautri biografijos dalis. Kaip žinome, režisieriaus tėvas Julijonas Verba tarnavo nepriklausomos Lietuvos (o 1948 m. emigravo į Ameriką) laivyne. Kai Verbos filme „Jūros liga“ (1977) ant tilto stovi savo mintyse panirusi moteris, o pro šalį eina Neptūnas su svita, kaip neprisiminsi jūreivių šventės iš linksmosios Chnkojano apybraižos „Atlanto atogrąžose“: čia kirtus pusiaują Neptūnui dovanų įteikiamas „Palangos“ trauktinės butelis. Verbai savojo filmo tinklu pavyko pagauti gerokai daugiau nei vien namiškių ilgesį ar neapibrėžtą jūrininkų būseną, kurią Chnkojano „Atlante“ užkadrinis balsas apibūdina trafaretine fraze: „Verčia susimąstyti nepažįstamos šalys.“ Jaudinantis Verbos filmo laimikis – tolimojo plaukiojimo kapitono ir jo žmonos noras būti kartu ir neviltis supratus, kad tas buvimas tapo nebepakeliamas, o vienintelė išeitis tėra, vyro žodžiais tariant, „laukti ir tikėtis“.

Šie kapitono žodžiai mus sugrąžina prie gerokai ankstesnio Verbos filmo „Laukimas“ (1966), kurio protagonistė ir pasakotoja – pagal paskyrimą Rusnėje dirbanti gydytoja, lyg užburta karalaitė žvelgianti pro aukštus menės langus į apledėjusią salą. Filme kaip ir nėra tiesioginės jūrinės tematikos, ir tai, ko laukiama, ar tas, kurio laukiama, nebūtinai susiję su jūra. Tačiau būtent čia, Rusnėje, tame nuolat užliejamame krašte, vienumos ir laukimo prisodrintas vanduo susigeria į žemę, atplūsta į veikėjos likimą ir – į lietuvių poetinį dokumentinį kiną.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai