Magdalena Grochowska. Svetimas

Liepos 27 d. minėsime Jerzio Giedroyco (Jurgio Giedraičio) 110-ąsias gimimo metines. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (MELC) dar šią vasarą išleis solidžią Magdalenos Grochowskos knygą „Jerzy Giedroycas“. Tai išsami šio iškilaus Lietuvos kunigaikščių Giedraičių palikuonio biografija, jo Paryžiuje pusę amžiaus leisto įtakingo kultūros bei politikos mėnraščio „Kultura“ ir jo įsteigto bei vadovauto Literatūros instituto istorija.

Spausdiname knygos fragmentą.

 

Jerzis Giedroycas. Ugnės Žilytės piešinys
Jerzis Giedroycas. Ugnės Žilytės piešinys

Kai kuriose nuotraukose Jerzis Giedroycas laiko apglėbęs gelsvą katiną ar vieną iš kokerspanielių dinastijos – Blacką arba Faksą. Glosto žvilgsniu gyvūną, jo gestas švelnus.

„...visada malonu turėti ką nors šalia savęs“, – rašė Juliuszui Mieroszewskiui1.

Vienoje nuotraukoje jaunesnysis Jerzio brolis Henrykas Giedroycas familiariai uždėjęs ranką vyresniajam broliui ant peties. Bet nuotraukų, kuriose būtų galima įžvelgti J. Giedroyco artumą kitam žmogui, nėra.

1947 m. jo susirašinėjime su Zofija Hertz2 nemažai kalbama apie Romoje priglobtą kiemo šunį. Juodu sielojasi, kad globotinis nuolat spokso į lubas, kad įpėdino į kalkes, kad valkiojasi gatvėje... Prieš „Kulturos“ išvažiavimą į Pary­žių keturkojis prarado Zofijos malonę. „Chamą, nors ir medumi tepk, nieko iš to neišeis“, – rašo ji Giedroycui ir palieka šunį Romoje.

Blackas 7 dešimtmečio pradžioje suserga vėžiu. Giedroycas prašo Mieroszewskio nupirkti Londone sandalą negyjančiai šuns letenai. Tvarsto ją, o prieš pasivaikščiojimus užmauna folijos maišelį, bet šis trukdo šuniui bėgioti. „Baisus dalykas, kaip žmogus prisiriša prie tokio gyvūnėlio.“

Mieroszewskis siunčia žmoną į didžiausią specializuotą parduotuvę. „Kelis kartus išgyvenau tokias dramas, – atsako jis Giedroycui. – ...Puzius –­ mano paskutinis šuo. Antrai tokiai aferai jau neturiu jėgų.“

Nugaišus Blackui, netrukus vėžiu suserga Mieroszewskių taksas. Giedroycas rašo: „Mus labai nuliūdino žinia apie vargšo Puziaus operaciją. Kad tik ji būtų sėkminga! Nuolat mus informuokite. Tokių gyvūnėlių man gaila labiau nei žmonių.“

Jerzio vengimas bendrauti su žmonėmis Zofiją Hertz pribloškė dar tada, kai jis tarnavo kariuomenėje. Jis tiesiog sustingdavo, kai pro rašomąjį stalą eidavo mažai pažįstamas žmogus, – pasakojo ji.

– Jerziui nereikėjo žmonių artumo, nepasitikėdavo jais, – sakė H. Giedroycas. – Iš pradžių jis buvo paniręs į kovą už „Kulturos“ išlikimą, gyveno nuo numerio iki numerio. Kai padėtis stabilizavosi, galbūt suvokė, kad iš tikrųjų neturi nieko artimo. Aš iš pat pradžių pasakiau, kad noriu turėti savo gyvenimą, nes čia kolchozas, kuriame negalėjau rasti sau vietos. Galėjau būti arčiau Jerzio, bet jis nelabai leisdavo. Galiausiai, matyt, pamėgo tai, kad yra toks... kitoks.

Pasakoja Leopoldas Ungeras3:

– Mūsų santykiai su juo buvo labai atviri, nors niekada nesijautėme artimi. Jis neturėjo bičiulių, nes nenorėjo... Buvo vienišas, nes norėjo būti vienišas. Bijojo artumos.

Nes artuma gali būti skaudi?

Kentė migreną ir dantų skausmus, bet apie savo negalavimus niekam neatviravo. Kartą vaikščiojo su pašinu po nagu, kol pėda ištino kaip balionas. Kai buvo įtarta, kad serga vėžiu ir Aniela Mieczysławska4 susirūpinusi klausė jo apie sveikatą, atsakė, kad tai esąs „apskritai nuobodus dalykas“. Tarsi būtų apsibrėžęs aplink save liniją, kurios niekam nebuvo leista peržengti.

„Becassine mėgino megzti draugiškus pokalbius, kurių jai stinga, – rašė jis atostogavusiai Z. Hertz apie sekretorę Mariją Łamzaki, – bet gana greitai ją atšaldžiau.“

„Nedera prisirišti net prie gyvūnų“, – 1960 m. rašė laiške Bobkowskiui5. Savo santykius su žmonėmis dažnai apibūdindavo žodžiu „bjaurėjimasis“.

Kalėdų šventės būtų net ir malonios, jeigu galima būtų likti vienam su šunimi, – rašė Mieroszewskiui 1964 m. – Bet įvairių atsitiktinių žmonių šurmulyje tai yra dar viena corvée6.

Tad žmonės jam buvo kaip baudžiava. Varginanti pareiga. Rizika, kad įsibraus ir palies. Šventiniuose susitikimuose jis paprastai tylėdavo ir gurkšnodavo viskį.

Patirdavo depresijų, nuosmukių ir apatijų. Kartkartėmis jį kamuodavo stingdantis nuovargis nuo nesibaigiančių darbų verpeto redakcijoje ir savęs paties, nes – kaip prisipažindavo – su savimi ištverti sunkiausia... Bet neįstengė peržengti apsibrėžto rato. „Baisiai noriu kur nors atsigulti, bet nelabai esu apsisprendęs kur ir niekur man nesinori, – rašė Jeleńskiui7. – Vienam nesinori važiuoti, bet neturiu žmogaus, kurio buvimas šalia man nekeltų panikos.“

Žmonių armijai, kuri perėjo per jo kabinetą, demonstravo sfinkso veidą, oficialaus mandagumo kaukę, „šalto redakcijos polipo“ šarvus. „Bosas sėdėjo pasipūtęs ir sunkiai pramušamas“, – rašė dienoraštyje Anna Kowalska8 1967 m.

Tik praėjus 12 metų, redaktorius leido spausdinti interviu, kurį davė Aleksandrui Smolarui9 1975-aisiais. Taip pat nenorėjo, kad Barbara Toruńczyk10 paskelbtų jų 1981 m. įrašytus pokalbius.

Nes juose šiek tiek atsivėrė ir darėsi matomas.

Pasakoja Leopoldas Ungeras:

– Pirmiausia jis buvo drovus. Nekentė viešų kalbų. Kai kalbėdavo viešai, jo rankos virpėdavo. Nesutvardydavo jaudulio net tada, kai priiminėdavo svečius prie keturių akių. Oficialumas tikriausiai buvo jo būdas nuslėpti drovumą.

Aleksandras Smolaras pasakojo:

– Amerikiečių radijo stoties „Laisvoji Europa“ vadovų prašymu surengiau Miunchene iškilių emigrantų susitikimą. Atvažiavo Giedroycas, Herlingas11, ponia Lidija Ciołkoszowa, Jakubas Karpińskis, Waldemaras Kuczyńskis... Tada pastebėjau, kaip sunku buvo Giedroycui kalbėtis su keliasdešimčia žmonių.

– Man neatrodė, kad jis neprieinamas ar išpuikęs, tik užsiėmęs ir nedrąsus, – prisimena Andrzejus Walickis12. – Jeigu tema jo nedomindavo, jis užsisklęsdavo savo kiaute.

Poetas ir rašytojas Marianas Pankowskis, „Kulturos“ recenzentas ir jos pirmojo literatūrinio apdovanojimo 1954 m. laureatas, 6 dešimtmetyje važinėjo iš Briuselio į Mezon Lafitą13. Juodu su Giedroycu eidavo pasivaikščioti Sen Žermeno miško link, bet niekada nekalbėdavo apie asmeninius reikalus. Pankowskis pasakoja:

– Jis buvo jaunuoliškai drovus. Kalbantis įvairiomis temomis rausdavo... Maniau, kad turi kokių nors emocinių problemų, o juk suaugęs vyras. Aš pažįstu žmogaus sielą ir kūną. Mačiau jį beveik kaip žavų homoseksualų vaikiną ilgomis blakstienomis...

Neturiu nė mažiausio polinkio į homoseksualumą, – rašė jis Bobkowskiui, – veikiau atvirkščiai, nors vox populi mano kitaip.

* * *

Laikė save Oblomovo tipo žmogumi. Žinomas XIX a. antros pusės rusų romano personažas yra tingus, vis besivartantis nuo šono ant šono, kuriantis ambicingus planus, bet jų neįgyvendinantis... Redaktorius prisipažindavo, kad, norėdamas įveikti polinkį į stingulį, drausmina save didžiausiais reikalavimais.

Kariuomenėje keldavosi pusvalandžiu anksčiau iki signalo ir skusdavosi; nenusiskutęs jaustųsi susmukęs.

Šviesa jo kabinete neužgesdavo anksčiau kaip antrą valandą nakties.

– Dirbdavo taip, tarsi jame būtų įtempta styga, – pasakojo Herlingas-Grudzińskis, – kurios negalima atpalaiduoti, nes iš naujo įtempti bus sunku.

Kiekvieną išorinę kovą pradėdavo „dvikova su priešu, slypinčiu jame pačiame, konfrontacija su tamsiąja, gniaužiama savo asmenybės puse“, – tokį jį mato Andrzejus Stanisławas Kowalczykas14.

Laiške Vincenzui15 Giedroycas rašė: „Kadangi nežinau, kiek ilgai galėsiu tempti, vienintelė išeitis yra siekimas suspėti iš savęs išspausti kuo daugiausia. Tai gresia rimtais padariniais: išdžiūvimu – nežinau, kaip tai apibrėžti kitaip, bet turiu rimtų nuogąstavimų, kad jau esu išdžiūvęs.“

(...)

*

(...)

− Prie žmonių jis neprisirišdavo, − sako Teresa Torańska16. – Kruopščiai pasirinko juos pagal tai, ar jie naudingi reikalui, tai jam buvo esminis kriterijus. Mane pritrenkė, kai pamačiau jo kabinete ant rašomojo stalo šuns Piotrusio ir Mieroszewskio nuotrauką. Jokių kitų nuotraukų nebuvo.

Kiekvienam iš savo kaimenėlės – kaip vadindavo „Kulturos“ grupę – jis skirdavo vaidmenį. „Mano naujas įgijimas“, −­ taip pasakė apie Jeanne Hersch17, pridūręs, kad ji „gali būti naudinga“. Apie Witoldą Jedlickį18: „Vaikinas teisingai vystosi ir... turėsime iš jo daug džiaugsmo.“

Be jokių ceremonijų daro mišrainę iš Gombrowicziaus „Dienoraščio“: čia nukerpa, ten sujungia, nes literatūra ir rašytojas jam yra instrumentai. Gomb­rowiczius protestuoja: sukapotas dienoraštis sudaro įspūdį, lyg jo autoriui būtų pasimaišęs protas. Neišmuštas iš vėžių redaktorius jam nurodinėja: parašyti groteską „Stalinas – Gombrowicziaus požiūris“, tegu „Dienoraštyje“ užsipuola Iwaszkiewiczių19... Bet Gombrowiczius nesileidžia stumdomas lyg ant šachmatų lentos: „Tegu tai padaro kas kitas.“

Aleksandrą Watą irgi stumia į politinės publicistikos pusę. Watas įsižeidęs atsako, kad laiko save poetu.
Kai 7 dešimtmečio pradžioje nutrūksta santykiai su Jeleńskiu, redaktorius rašo Mieroszewskiui, kad reikia diskretiškai šalinti Koto20 siejimą su „Kultura“.

Perskaitęs Zygmunto Hertzo straipsnelį apie jo pokalbį su kažkuo iš Lenkijos, leidžia sau laiške Londoniečiui21 niekinamai jį pakomentuoti: „Straipsnelis naivus, nes vargu ar Zygmuntas ką nors išmano apie tuos reikalus.“ Hertzus charakterizuoja kaip „labai prisirišusius ir pasiaukojusius techninius bendradarbius“, nors juk pastebi, kad jų vaidmuo „Kulturoje“ šimtus kartų reikšmingesnis.

− Man buvo nemalonu tai, kad jis pripažino Józefą Czapskį22 nereikalingu „reikalui“, nes Czapskis jau nerašė, neveikė, sutelkė dėmesį į tapybą... – sako Ewa Bieńkowska. – Tas Giedroyco utilitarizmas buvo begėdiškas, bet jis jautė, kad jam nėra ko gėdytis, nes nieko nedaro dėl savęs.
Pasakoja Marekas Nowakowskis:

− Prisimenu jo susierzinimo kupiną pastabą... Jacekas Krawczykas, Literatūros instituto darbuotojas, vaikščiojo aukštyn pas Czapskį ir skaitė jam. Giedroycas sakė: „Zosia, Krawczykas ten ilgai sėdi, o paskui būna pavargęs ir neproduktyvus.“ Pajutau dilgtelėjimą, o tuo pat metu ir nuostabą dėl jo susikoncentravimo tik vienam tikslui. Tie žodžiai buvo truputį... nežmoniški. Bet turint omenyje Giedroyco tikslą – logiški ir pagrįsti.

Kalba Andrejus Nakovas, bulgarų ir lenkų kilmės prancūzų meno istorikas, 7 dešimtmetyje „Kulturos“ autorius:

− Galiu įsivaizduoti, kad jis žeisdavo žmones. Buvo intelektinės armijos vadas, išimtinai suvokiantis savo tikslus, aš jį lyginčiau su de Gaulle’iu. Generolas žino, kad norint nugalėti reikia aukų.
Paskutiniame interviu jis sakė: „Aš –­­ kaip tai apibūdinus – tam tikra prasme esu panašus į vorą. Turiu tą savo voratinklį ir iš tų, kuriuos juo pagaunu, išgeriu kraują. Tai reiškia, kad aš tuos žmones tiesiog išnaudoju, formuoju, bet taip pat mokausi, o jie turi įtakos mano pažiūrų ir vertinimų formavimuisi.“

Barbara Toruńczyk knygos „Pokalbiai Mezon Lafite 1981“ („Rozmowy w Maisons-Laffitte 1981“, 2006) įžangoje apie Giedroycą rašo: „Jo glausti, greitu painiu brūkšniu štrichuojami žmonių portretai atrodo groteskiškai... Jie išduoda visišką išsilaisvinimą iš sentimentų ir jausminių ryšių. (...) Prisipažįstu, aš irgi norėjau parodyti, kaip jis per akimirksnius, trumpus lyg gyvatės ataka, puola su špaga, kad taikliai smeigtų ir tuoj pat, sutrikęs, santūriai atsitrauktų. Tais durtiniais kirčiais paprastai baigdavo kiekvieną, net ir artimiausių bičiulių, portretą. Mėgau mintį, kad jam reikėjo ne parodyti tulžingumą ar kandumą; veikiau užmaskuoti jaudinimąsi.“

Nemažą tų pokalbių fragmentą 1981 m. liepą išspausdino pogrindinis leidinys „Res Publica“. Autorė tada buvo JAV. Ji pasakoja:

− Girdėjau, kad tas interviu jį sutriuškino, ir tai manęs nenustebino. Giedroycas pirmą kartą konfrontavo su pačiu savimi. Pažvelgė į veidrodį.

Ką išvydo? Tulžį? Vaidingumą? Abejingą niekšą? Kaip bereikalingas raštinės išlaidas traktuojamus artimiausius bend­radarbius?

Z. Hertz tą vasarą buvo išvykusi gydytis. Rugpjūčio pabaigoje redaktorius parašė jai B. Toruńczyk interviu inspiruotą laišką – savo nuoširdumu nepaprastą sąžinės ataskaitą.

Siunčiu Tau tą nelaimingą „Res Publica“ numerį. (...) tai nerimą keliantis simptomas, susijęs ir su Tavimi, ir su manimi. O būtent pernelyg abu užsidarėme, pakanka to, kad viską suderiname ar aptariame tarp savęs, netekdami kontaktų su kitais žmonėmis. Tai man labai primena mūsų bendradarbiavimo Palestinoje pabaigą ir itališką laikotarpį. Šimteriopą. (...) kitiems skiriame per mažai dėmesio.

Toliau jis rašė, kad kalbėjosi su viena bendradarbe.

(...) susidariau įspūdį, kad jai skaudžiausi su ambicijomis susiję reikalai. Su ja nesikalbama, iš esmės ji traktuojama kaip oras. Beje, matau tai pagal save. Palieku jai lapelius, ko prašau, pvz., man nekyla mintis pasikalbėti. Privalome apie tai pamąstyti...

− Su mumis, bendradarbiais, elgdavosi nepaprastai galantiškai. „Pone Leszekai, jeigu turėtumėt valandėlę laiko...“ −­ pasakoja Leszekas Czarneckis, dirbęs Literatūros institute nuo 1983 m. – Buvo tiek absorbuotas savo vizijos, kad privalėjo išlaikyti atstumą nuo žmonių, nes kitaip paskęstų smulkmenose ir nepasiektų tiks­lo. Taip pat niekam nežadėjo, kad paims jį ant kelių ir vaidins Sigmundą Freudą. Kaip Andersas23 – įsakinėjo, o kariai turėjo vykdyti įsakymus.

Julia Juryś, vertėja ir daugiametė „Kulturos“ techninė redaktorė, parašė: „Per dvylika darbo „Kulturoje“ metų su Giedroycu apsikeitėme gal apie dešimčia banalių ir nereikšmingų sakinių. Neturėjo man jokios įtakos, niekuo nesudomino, nieko neišmokė ir niekuo nepraturtino. Tik jo laiškų skaitymas mane sudomino... Vis dėlto žmogus, gyvas žmogus, bet neturėjo dovanos patraukti ir formuoti žmonių.“

Iškalbinga ir tai, kad daugiau nei ketvirtį amžiaus bendradarbiavęs Londonietis Giedroyco Lafite niekada neaplankė.

Nes gyveno – kaip jis aiškino – „iš rankos į burną“, be paliovos vydamasis svarą. Neturėjo nesuplyšusių batų. Neturėjo su kuo palikti Puziaus. Žmona negaus atostogų. Moka kreditą. Ir taip toliau.

Giedroyco spaudžiamas po Puziaus mirties deklaruoja, kad pirmus trisdešimt svarų panaudos savaitgaliui Pary­žiuje. Bet dabar jo savaitgaliai vėl užimti: su žmona perrašinėja straipsnį, „Kroniką“, pašnekesį... Žiema sunki, jis negali rizikuoti peršalti. Traukiniai vėluoja. Turi apsilankyti pas dantistą. Skauda akį. Ir taip toliau. (...)

Kornėjaus gatvėje, kur turėjo kambarį su židiniu, redaktorius mėgdavo gulinėti ant sofos su knyga ir stebėti šokančias liepsnas.

Mėgo peilius, durklus ir kardus, kabindavo juos ant savo kambario sienų.

Mėgo laistyti darželį. Lesinti baltą gaidį, kuris kas rytą belsdavo snapu į kabineto lango stiklą. Kieme įrenginėjo „bufetus“ strazdams, varnėnams ir karveliams, varnėnus vaišindavo margarinu.

Visada turėdavo paruoštą dubenėlį sausainių šuniui. Kartą šuo įkando jam į ranką. Herlingas-Grudzińskis, tvarstydamas žaizdą, pasakė:

– Toliau taip negalima, reikia jį užmigdyti!

„Giedroycas pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, lyg būčiau pasiūlęs jam nužudyti artimą žmogų“, – prisiminė rašytojas.

Mėgo lietuviškus koldūnus. Vesternus, detektyvus. Rūkyti lovoje (pradegindavo skylutes patalynėje, kartą smilko čiužinys).

Nors nekęsdavo vulgarių žodžių, kartais jam patikdavo prasčiokiškas sąmojis.

Štai virtuvėje sėdi Marekas Hłasko24. Jis pagiringas, snūsteli. Giedroycas skaito popiečio paštą. Staiga bjaurėdamasis sako:

– Baisu, kaip ta Londono emigracija nesugeba veikti išvien.

Nubudęs Hłasko:

– Bybį jiems į šikną, pone redaktoriau...

Visi apmirė. O Giedroycą ištiko juoko priepuolis.

Jis kvatodavo, ir kaukė nukrisdavo.

Bet ar gyvenimas – ne politika, o tik gyvenimas – pajėgdavo jį supurtyti, sukelti jo susižavėjimą, neviltį, euforiją?

Kartais grįždavo prie prieškario išgyvenimų. Būdamas Varnoje skendo. Aprašė tas minutes

Mieczysławskai: „Banga neša mane į jūrą ir esu visiškai bejėgis. Tai labai bjaurus jausmas. Bet po to seka tokia euforijos akimirka, kokios niekada nei iki to, nei po to nepatyriau.“

 

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila

 

1 Juliuszas Mieroszewskis (1906–1976) –­ politinis rašytojas, pagrindinis mėnraščio „Kultura“ publicistas.
2 Zofija Hertz (1910–2003) – viena „Kulturos“ steigėjų, artima Giedroyco bendradarbė.
3 Leopoldas Ungeras (1922–2011) – žurnalistas ir publicistas, nuolatinis „Kulturos“ bendradarbis.
4 Aniela Mieczysławska – lenkų emigracijos veikėja, bendradarbiavo su „Kultura“.
5 Andrzejus Bobkowskis (1913–1961) –­­­
prozininkas, eseistas, „Kulturos“ bendradarbis nuo pirmo leidinio numerio.
6 Lažas, baudžiava. (Pranc. k.)
7 Konstantas Jeleńskis (1922–1987) – lenkų eseistas, literatūros kritikas, „Kulturos“ bendradarbis.
8 Ana Kowalska (1903–1969) – rašytoja, novelistė.
9 Aleksandras Smolaras (g. 1940) – publicistas, žurnalo „Aneks“ įkūrėjas ir vyr. redaktorius.
10 Barbara Toruńczyk (g. 1946) – rašytoja, publicistė, žurnalo „Zeszyty Literackie“ įkūrėja ir vyr. redaktorė.
11 Gustawas Herling-Grudzińskis (1919–2000) –­ rašytojas, eseistas, literatūros kritikas.
12 Andrzejus Walickis (g. 1930) – profesorius, filosofas, idėjų istorikas, daugybės knygų autorius.
13 Paryžiaus priemiestis, kur veikė Giedroyco vadovaujamas Literatūros institutas ir „Kulturos“ redakcija.
14 Andrzejus Stanisławas Kowalczykas (g. 1957) –­ literatūros istorikas, eseistas.
15 Stanisławas Vincenzas (1888–1971) –­ prozininkas, eseistas, „Kulturos“ bendradarbis.
16 Teresa Torańska (1944–2013) – rašytoja, žurnalistė.
17 Jeanne Hersch (1910–2000) – filosofė.
18 Witoldas Jedlickis (1929–1995) – publicistas, „Kulturos“ bendradarbis.
19 Jarosławas Iwaszkiewiczius (1894–1960) –­ rašytojas, poetas.
20 Vardo Konstantas santrumpa, turimas omenyje Konstantas Jeleńskis.
21 Londonietis – Juliuszo Mieroszewskio slapyvardis.
22 Józefas Czapskis (1896–1993) – dailininkas, rašytojas, „Kulturos“ bendradarbis.
23 Władysławas Andersas (1892–1970), generolas, Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas 1944–1945 metais.
24 Marekas Hłasko (1934–1969) – rašytojas, kino scenaristas.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai