Kalin Terzijski. Nevermore

Kalinas Terzijskis (g. 1970 m. Sofijoje, Bulgarijoje) baigė psichiatriją, dirbo Sofijos psichiatrinėje ligoninėje, kartu rašė gyvenimo būdo žurnalams ir laikraščiams. Nuo 2000 m. gyvena vien iš kūrybos: rašo scenarijus televizijai ir radijui, išleido kelias apsakymų ir tris poezijos knygas, keturis romanus (pagal romaną „Alkoholis“, 2010, pastatytas spektaklis). 2006 m. drauge su keliais rašytojais įkūrė literatūrinį klubą „Literatūra Diktatūra“, 2010 m. kartu su pagrindiniais bulgarų scenaristais įsteigė Bulgarijos televizijos scenaristų sąjungą, taip pat yra Bulgarijos rašytojų asociacijos steigėjas. 2011 m. gavo Europos Sąjungos literatūros premiją už apsakymų knygą „Ar kas nors jus myli?“. Autorius atsisako įsigalėjusios sterilios, abejingos, atsiribojusio pasakojimo tonacijos, siekia grąžinti teigiamo patoso intonaciją (panašią į Bukowskio, Jerofejevo), jo novelės kupinos jausmo, niuansų, žmogiškumo. Būdamas psichiatras, rašytojas meistriškai atskleidžia menkiausius jausmų, emocijų, minties krustelėjimus. Baisiausius, sukrečiančius dalykus, reiškinius jam pavyksta papasakoti lengvai, ironiškai.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
 

Penktadienis, 22:38

Jį prižadino nenumaldomas ūžesys galvoje, smaugė gerklę. Prieš akis keistam šoky šmėseliavo violetinės dėmės, strikinėjo kažkokie auksu žybsintys mašalai ir pleveno nemalonus, tamsraudonis šydas. Ši būsena visada trunka keturias valandas išgėrus pirmą konjako butelį. Pažįstamas šleikštulys ir širdies plakimas užlieja viršutinę, pažįstamas sustingimas ir silpnumas kausto apatinę kūno dalį.

Kilstelėjo galvą ir aklinoje tamsoje netikėtai iškilęs kietas daiktas sẽnai, konjako sklidinai galvai pastojo kelią. Susidūrimas įvyko taip staiga, kad net kibirkštys iš akių pažiro. Gelia visą galvą, kaktą ir pakaušį. Keista, anapus vokų išplaukia senelio laidotuvių prisiminimas. Lyja, duobkasiai svaido purvo gurgulus, šie barbena į karsto dangtį, senelė rauda romiai ir monotoniškai, per liemenį prilaikoma vienos iš jo tetų. Paveikslas itin ryškus, suteikia kažkokios ramybės.

Jis vėl kilstelėjo galvą, šįsyk apdairiau. Galva nesidaužė, veikiau lengvai trinktelėjo į kažką kietą lyg akmuo, turbūt tai ir buvo akmuo. Jį apniko baimė. Neįveikiama karščio banga nusirito per kojas į veidą, prakaitas išpylė smilkinius, slėpsnas, nugarą. Šaltas prakaitas –­ per sukaitusį kūną. Dingtelėjo klaiki mintis: jis tįso pakibęs ore ir bando atsistoti ant žemės. Daužo galvą į kietą, kvailą žemę, o ši plyti viršum jo.

 

11:25

Virpuliai pilve, virpuliai giliai skrandyje, jaučia neaiškų purtulį rankose. Velniop rankas, reikia patikrinti, dreba jos ar ne. Kaip nuostabu nugyventi parą be alkoholio. Džiaugsmas suplūsta į krūtinę. Kažkas sukyla stemplėje. Tai spazmas, o ne džiaugsmas, tačiau malonus. Išdidus viršų paėmusios valios spazmas. Docentas stvėrė riešą ir pasitikrino pulsą. 78 – puiku. Pasičiupinėjo kaktą – jokio prakaito. Nužvelgė šalia sėdinčią susigūžusią moterį ir pagalvojo, kad pasaulyje nėra nieko nelaimingesnio už susigūžusią, prie psichiatro kabineto kiūtančią moterį. Paskui jam smilktelėjo, kad nėra nieko didingesnio ir išdidesnio už jį, plieninės valios žmogų, kuris jau visą parą negeria! Ir, nepaisant to, nesivolioja ant žemės, nespardo koja oro, nekandžioja aplinkinių. Jis tik šiek tiek sudirgęs, bet tai natūralu.

Nervingas, nebylus ir nevalingas juokas supurtė docento veidą: „Na ir kvailystė, tikra kvailystė. Esu truputį įsitempęs... Normalu... Gydytojo akivaizdoje turiu išlaikyti pusiausvyrą. Štai, aš išlaikau pusiausvyrą, esu šiek tiek nuvargęs žmogus ir tu man iš viso nerūpi, daktare. Atėjau su tavimi pasimatyti tik todėl, kad esi man simpatiškas. Aš negeriu. Gal ir gėriau, bet tik todėl, kad ir alkoholis man atrodė simpatiškas. Ir apskritai... Kaip jaučiatės, kokia jūsų savijauta, daktare? Nekaip atrodote. Verčiau jau meskite rūkyti, esate jaunas, patausokite savo motorėlį. O aš tai puikiai jaučiuosi, jokio abstinencijos sindromo. Juk abstinencija pasireiškia alkoholikams? Ė, apie kokią abstinenciją tuomet kalbame?! Ar tik ne jums pačiam bus abstinencija? Na, štai ir vėl susidirginau. Privalau išlikti visiškai ramus ir išlaikyti pusiausvyrą, leisti daktarui uždavinėti klausimus, o pats atsakinėti šaltai ir mandagiai. Nurysiu vieną diazepamo, dėl viso pikto.“

Docentas susiėmė už galvos, kelis kartus lėtai įkvėpė ir iškvėpė, pasimatavo pulsą – 85. Nereikia mąstyti, mąstymas sužadina nervus, smegenys žudo kūną.

Duryse išdygo gydytojas, sulenkė pirštą it kablį ir pakvietė docentą įeiti į kabinetą. Šis lėtai atsistojo, pasistengė atrodyti kaip žmogus, kviečiamas skaityti lingvistikos paskaitų į Bostono universitetą. Bet netikėtai svirtelėjo, tuo ir baigėsi jo panašumas į paskaitų skaitovą Bostono universitete. Prakeiktas vestibulinis aparatas, prakeiktos smegenys, prakeiktas daktaras, kuris pastebi net menkiausią svirtelėjimą. Docentas įėjo į kabinetą ir atsisėdo ant kanapos, ši buvo apgailėtina; viskas kabinete atrodė apgailėtinai, o ant sienos kabėjo apgailėtinas nugeltęs ir išklibęs paveikslas. Docento kakta šiek tiek suprakaitavo, bet tai normalu, vasara vis dėlto.

 

13:20

– Du butelius konjako ir pakelį „Šipkos“, – tarė docentas, pasistengė pasakyti tokiu balsu, kokiu pasakytų žmogus, konjaką perkantis svečiams. Didelei kompanijai blaivininkų, kurie į žemas taureles įsivarvina po porą lašelių.

Apžiūra praėjo puikiai. Gydytojas neliepė rodomuoju pirštu liesti nosies galiuko, tiesiam ir basam stovėti žeminančiomis pozomis: kairės kojos pirštais liesti dešinę pėdą. Jis kalbėjo telefonu su kažkokia moterimi, trumpai parė­kė ant jos, o paskui atsainiai paklausė docento, ar dar geria ir kada paskutinį kartą gėrė.

– Nuo praėjusio penktadienio – nė lašo, išeina, kad jau penkias dienas, –­ pamelavo docentas ir pažvelgė gydytojui į akis, kaip daro kiekvienas, kai iškyla reikalas įtikinamai sumeluoti.

– Bravo, – tarė gydytojas ir išrašė jam dar vieną tegretolo, parduodamo ir laisvai, receptą, ir nepaprastai džiaugsmingai pareiškė: – Tai didelis pasiekimas. Labai džiaugiuosi, tai – didelis pasiekimas.

Docentas apsiramino:

– Daktare, tikiuosi, neabejojote? –­ ir išėjo žingsniu žmogaus, kurį vis dėlto kada nors pakvies į Bostoną skaityti paskaitų.

Pasimatavo pulsą – ramus ir tolygus, kvėpavimas – lėtas. Viskas glūdi žmogaus smegenyse, psichikoje. Smegenys palaiko kūną, smegenys neleidžia jam sugriūti. Štai kūnui atsiranda poreikis pasivaišinti, valia rėkia trypia nepatenkinta – metas pasimaitinti.

– Du butelius konjako ir pakelį „Šipkos“.

 

13:27

Bulvare priešais dispanserį vyko kasimo darbai. Griovyje – trys metrai žemiau gatvės lygio, – darbininkai klampojo po gelsvą žemę. Jie nekasė, o rėmėsi į kastuvus nudūrę žvilgsnius žemyn. Vienas ekskavatorius leido dūmus, burzgė ir visus erzino. Ekskavatoriaus vairuotojas riebiai nusikeikė, išjungė variklį ir iškopė stačiu grioviu. Pasileido kažkur be tikslo spjaudydamasis į šalis. Didžiuliai eternito vamzdžiai tįsojo griovyje.

Docentas kilstelėjo galvą į dangų ir siurbtelėjo iš butelio didelį gurkšnį skysčio, šiaip, lyg tarp kitko, tiesiog stoviniuodamas sau ant griovio krašto. Ant kaktos nulašėjo lašas, keistas ir nenatūralus, tarsi kas nors būtų spjovęs. Tada ėmė lašnoti, ant gelsvos žemės lašai virto didelėmis, tamsiomis dėmėmis. Pakvipo maloniai, drėgna žeme. „Reikia kur nors pasislėpti ir gurkšnoti toliau, o lietus lai barbena į stogą man virš galvos“, – tarė sau docentas.

Darbininkai susirinko rakandus ir tingiai nupėdino į savo tvankų, prasmirdusį, šviesiai mėlyną furgoną, bent jau taip jų slėptuvę įsivaizdavo docentas, nors jokio furgono aplink nesimatė. Eternito vamzdžiai patamsėjo nuo stambių lietaus lašų, vamzdžiai tįsojo griovyje – tamsiai mėlyni ant gelsvos žemės. „Štai kur atsisėsiu ir gersiu, pasislėpęs nuo to kvailo lietaus, kurio lašai barbens į stogą virš mano galvos. Ir konjakas atpalaiduos mano sustingusias kojas ir atgaivins mintis apie kvapnias kalnų pievas ir jaunas dvidešimtmetes merginas, besimaudančias kalnų rasoje“, – svaičiojo sau docentas.

 

13:58

Lauke maloniai pritemo, kai kurios mašinos važiavo su įjungtais žibintais. Docentas vis kyštelėdavo galvą iš vamzdžio ir pažvelgdavo į tas šviesas. Jos bolavo viršuje ir jam atrodė keista, kad jis – apačioje, o jos – viršuje, bet apskritai paėmus viskas juk puiku: gydytojo apžiūra praėjo gerai, konjakas šiltokas, bet geras, kišenėj yra degtukų ir cigarečių ir viskas klostosi kuo puikiausiai. Keista ir malonu. Docentas nušliaužė giliau į vamzdžio ertmę, ten buvo šilčiau ir tamsiau. Pro vamzdžio skylę buvo matyti nedidukas lopinėlis dangaus – tuopa su gelsvai žaliais virpuliuojančiais lapais, kurie skaisčiai mėlyno dangaus fone iš tikrųjų visai nevirpa. Docentas siurbtelėjo didelį gurkšnį konjako ir šyptelėjo pagalvojęs apie nuostabius dalykus, kurių jam yra gyvenime atsitikę. Skystis nugurgeno stemple, švelniai nudegino skrandį, sukilo rūgštys, bet tai nebuvo nemalonus jausmas. Docentas vėl pažvelgė į tuopą su virpančiai nevirpančiais gelsvai žaliais lapais. Visa, kas tūnojo jo viduje, o ir išorėje, prisipildė grožio. Docentas atsirėmė nugara į vamzdžio šoną ir ėmė lėtai mataruoti galvą. Trumpai kirpti plaukai maloniai šokčiojo ant pakaušio. Užsimanė miego.

 

22:50

Maždaug penkias minutes docentas šliaužė, bet anga į išorinį pasaulį vis nesirodė. Apniktas siaubingos nuojautos, pritrūko kvapo. Uždegė degtuką ir pažvelgė į laikrodį – 22:55. Išmiegojo bemaž devynias valandas.

Jo keliai, alkūnės, visas kūnas tirtėjo purtomas konvulsijų, sukeltų klaiko – ant violetinio žirgo šuoliuojančio šauklio, užpuolančio šiek tiek anksčiau už paniką. Docentas atsisėdo ir užsidegė cigaretę. Maždaug dvi minutes giliai kvėpavo, stengėsi mąstyti blaiviai. Cha, blaiviai! Jautėsi kaip mazgotė, jis nebevaldė padėties, iš burnos trenkė alkoholio tvaikas. „Ak, kokia bėda mane ištiko. Bet greičiausiai reikalas tas, kad... na taip! Tiesiog miegodamas apsiverčiau į priešingą pusę. Taigi nušliaužiau ne ta kryptimi.“

Docentas minutę patupėjo, apsiramino, išsimasažavo kelius ir alkūnes ir pasišovė šliaužti atgalios. Pradėjo šliaužti.

Šliaužė šešias, aštuonias, paskui dar dešimt minučių. Tamsa jį spaudė, mygė! Kur?! Vamzdžiu pirmyn? O ar turėjo kitą pasirinkimą? Ne.

Mechaniškai, nesąmoningai, it koks pamišėlis docentas šliaužė pirmyn. Prakaitavo, pūškavo, protarpiais sustenėdavo. Galiausiai atsisėdo. Suklykė. Mintyse. Šiurpu klykti aklinoj tamsoj ir visiškoj vienatvėj. „Maždaug... – susimąstė jis, – dviejų trijų metrų gylyje po žeme.“ Tamsoje prieš akis regėjo tik raudonus ratilus.

„Išeina, mane gyvą užmūrijo, na ir nutik gi tu man šitaip! Oi, oi, oi, mama, mama, mamyte.“

Docentas pradėjo rankomis, kojomis, nugara, šlaunimis, nosimi, pilvu daužyti vamzdžio lubas. Dabar vamzdis nebeatrodė toks erdvus. Jis iki paklaikimo susitraukė. Tapo ankštas it karstas. „Ankštesnis ir už grabą“, – dingtelėjo docentui. Į galvą staiga šovė mintis: ir kaip žmonės nejaučia klaustrofobijos vilkėdami siaurus, varžančius drabužius? Juk su tokiais drabužiais klaikiai ankšta!

Docentas ėmė taršyti ant kaklo užrištą kaklaraištį, pagaliau suplėšė, užvyniojo ant kumščio ir ėmė daužyti lubas, bet jau ramiau, metodiškiau. „Mano paskutinio prieglobsčio stogas“, –­ smilktelėjo jam.

Absurdiška ramybė ir veiksmo monotoniškumas docentui įvarė dar didesnį paklaikimą. „Ką gi aš darau, Viešpatie, juk aš užmūrytas?! Manęs gi niekas neišgirs.“

Kažkoks daiktas atsikišo vidinėje švar­ko kišenėje. Docentas apčiupinėjo – apvalus. Kyšt ranką – ir net nudiegė kūną iš malonumo. Nuteistojo mirti, gavusio paskutinę cigaretę, malonumo. Gyvo užmūryto, gavusio paskutinį konjako gurkšnį, malonumo. Daug konjako gurkšnių – visą butelį.

 

22:56

„Taupyk degtukus, kvaily.“

 

22:59

„...Butelis tuštėja, velniai rautų, alkoholis padeda... Dabar esu ramesnis... Gyvenimą prašvilpiau kvailai... Gailiuosi dėl dukters, gailiuosi... Bet, gerai pagalvojus, nereikalingas aš jai... Ir ką gi padariau su tuo savo, och, och, och... kvailu gyvenimu, kvailai nugyventu gyvenimu...“

 

23:07

„Reikia palikti nors dešimt degtukų ir bent šimtą penkiasdešimt gramų konjako. Nieku gyvu nepasiduoti. Šliaušiu, pasitiksiu mirtį šliauždamas. Aš mėgstu šliaužti. Aš esu sraigė. Mėgstu šliaužimą, man patinka šliaužioti ir gerti. Nepaprastai patinka gerti ir šliaužti.“ Ir docentas ėmė šliaužti lėtai ir atkakliai, kažką murmėdamas sau po nosimi, stenėdamas ramiai ir monotoniškai, tas jo stenėjimas priminė japonišką žvejų dainelę.
Šliaužė maždaug dvi valandas.

 

Šeštadienis, 01:12

„Manpatinkašliaužtimanpatinkašliaužtimanpatinkašliaužti.“

Šliaužė dar maždaug pusvalandį ir sustojo. „Oi, mama, mama, mamyte...“

Gurkštelėjo konjako, žarijos suliepsnojo skrandyje, stemplėje, širdyje. Pirmą kartą per daugybę metų docentas užsimanė atsigerti vandens.

Vandenė-ė-ė-ėlio!

 

01:30

„Žiurkės. Nenaudėlės žiurkės. Gąsdina mane mirtinai. Et... Visai jos manęs negąsdina. Aš mirštu, gyvas užmūrytas, o bijau kažkokių žiurkpalaikių...

Keista, kad žmogus, žinodamas, kad šiaip ar taip mirs, bijo visokių kvailų dalykų... ir daro visokius beprasmius dalykus... Kodėl prausiasi... jei vis tiek numirs? Kam kerpasi nagus? Kam krečia kvailystes? Kodėl bijo gyvačių ir bedarbystės? Juk vis tiek teks mirti. Po velnių! Man patinka tik šliaužti. Gerti ir šliaužti!“

 

01:35

„Mirsiu.“

 

01:40

„Šliaužti sekasi šauniai, aš esu nepaprastai šaunus, visa, ką kitados esu daręs, pavykdavo šauniai. Sykį išgelbėjau skęstantį žmogų. Buvau jaunas, o jis, tas žmogus, skendo, aš jį sugriebiau ir šitaip nuplaukiau beveik puskilometrį ir išgelbėjau jam gyvybę. Aš plaukiau šauniai. Taip, taip, taip. Ir dabar galiu ką nors išgelbėti. Man tereikia lašelio konjako ir žmogaus, kuris mane mylėtų. Nieko kito man nereikia. O dar man reikia šliaužti.“

 

02:30

„Daugiau nebešliaušiu.“

 

04:32

„Šliaužiu toliau, nieko kito man nelieka, privalau ką nors daryti. Kas čia taip keistai viršuje griaudžia? Vajeeee... Tai – tramvajus. Mama, mama, mamyte. Kurgi čia tas tramvajus? Trijų metrų aukštyje... Visai netoli. Ne, tai ne kas kita... Taip, tai bus Levskio paminklas. Turiu šliaužti pirmyn.“

 

05:50

„Mano keliai sužaloti iki kaulų. Jau seniausiai nubrozdinti iki pliko kaulo. Kokia gi bus kita sužalojimo fazė? Iki kaulų smegenų. Mano keliai nubrozdinti iki kaulų smegenų. Aš toliau šliaužiu. Dabar lengva. Vamzdis leidžiasi žemyn. Judu link... galbūt Podujanės mikrorajono. Galbūt pasimirsiu Podujanėje. Aš ten gimiau...“

 

05:59

„...arba link Orlandovcų! Nežinau! Šliaušiu ir ramiai sau lauksiu mirties.“

 

07:31

„Šviesos taškelis tamsoje... Aure, šviesa... Girdžiu triukšmą... Cha! Cha, cha, cha! Tolumoje regiu pasaulį... Gelsvą žemę... Vamzdis pasibaigė... Išorinis pasaulis stovi kaip stovėjęs... Cha! Kaip džiugu... Kaip džiugu... Cha... Norisi verkti... Man gaila savęs... Gaila savo gyvenimo... Cha... Aš išgelbėtas... Kaip džiugu... Gelsvos žemės skardis... Reikia lįsti iš čia lauk... Bet kam iš čia lįsti? Reikia lįsti iš čia lauk... Bet kam iš čia lįsti?.. Reikia...“

 

07:33

Stotelėje juodai apsitaisiusios susikūprinusios bobutės laukė tramvajaus. Taip, Orlandovcai... Kapinės... Docentas iššliaužė iš griovio, lėtai prislinko ir klestelėjo ant suolelio stotelės paviljone. Bobutės nužvelgė jį. Docentas kyštelėjo ranką kišenėn ir ištraukė butelį. Jame teliūskavo keli gurkšniai rudo skysčio. Kilstelėjo butelį ir išgėrė. Tada įtraukė sprandą į švarko apykaklę ir pasibruko rankas po pažastimis. Nes buvo darganotas rytas.

 

Iš bulgarų kalbos vertė Laima Masytė

Калин Терзийски. „Има ли кой да ви обича?“ –­ Пловдив: „Жанет 45“, 2009.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai