Graham Greene. „Kelionės su teta“. Iš anglų kalbos vertė Ona Daukšienė. – V.: „Sofoklis“, 2016.

 

b_200_302_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-07-08_nr._3575_kelione-su-tetule-1.jpg

Grahamas Greene’as (1904–1991) –­­ anglų literatūros klasikas, kurio asmeninė biografija ne ką pilkesnė už knygas, o vieši pasisakymai dažnai pakvipdavo subtiliu anglišku humoru. Rašytojas niekada neslėpė, kad paties gyvenime netrūksta nuotykių, šie dažnai ir tapdavę medžiaga kūriniams. Iš gyvenimo ėmęs siužetus, jis nevengė dviprasmiškų temų, todėl knygos neretai yra lydiniai: filosofiškai politiškos ir pan. Jose svarbi ir religija, ir politika – visas socialinis fonas, kuriame tarpsta ir sprendimus priima personažas. Šiame fone ir kalbama apie atskiro žmogaus moralę. Visai nepolitkorektiškai.

Ne išimtis ir gegužę pasirodžiusi knyga „Kelionės su teta“. XX a. politinis fonas ir tonas čia taip pat svarbūs. Fonas užduoda toną, bet netampa visuma, nes vienus ar kitus sprendimus priima veikėjas. Norisi perprasti motyvus, šiuo atveju – dviejų skirtingų gyvenimo būdų susidūrimą ir tapimą vieniu. Nors nuolat koreliuoja, tačiau kartu ir aiškiai skiriasi vertybės: jos nesusilydo ir nepradingsta postmodernizmo vakuume, kaip įprasta dabartinėje literatūroje. Bet ką aš kalbu, čiagi – literatūros klasika, ekranizuota vos pasirodžiusi, o Greene’as matė labai daug. Iš šioje knygoje nagrinėjamų vertybių, mano galva, jam svarbiausia buvo gyvenimas ir gyvybė. Bet argi tai turėtų kelti nuostabą, žinant, kad rašytojas gyveno tarpsnyje, kai pasaulį krėtė du pasauliniai karai?

Tai knyga apie senatvę ir mirtį, todėl neretai joje daug gyvybės ir skubėjimo. Skamba paradoksaliai? Bet kurgi gali būti daugiau gyvybės negu šalia mirties? Daugiau skubėjimo gyventi negu senatvėje? Tik tada aiškiai stukteli mintis, jog laikas yra tik čia ir dabar, o kiekviena diena – dovana. Dingteli beveik be jokios budistinės išminties, o iš paprasto patyrimo, kad laikas senka.

Pagrindiniai knygos personažai – du. Kiekvienas jų, iki susipažindami ir tapdami itin artimų pasaulėžiūrų, gyveno savičiau, nei įprastai renkasi gyventi žmonės. Henris Palingas – ką tik į pensiją išėjęs banko tarnautojas, visą gyvenimą kursavęs maršrutu darbas–namai, todėl, be jurginų ir kelių kaimynų, nieko artimo neturi. Jis ir tampa pasakotoju, vertintoju.

Kita herojė – teta Augusta, kurios Henris nematė beveik visą gyvenimą. Gana ekscentriška moteris, kurios gyvenimas ant lagaminų – vienas didelis nuotykis. Jiedu susitinka per Henrio motinos laidotuves – šį epizodą itin komišku vadino daugelis anglų literatūros kritikų, kai 1970-aisiais romanas buvo išleistas.

Teta įtraukia sūnėną į pasaulį, kuriame gausu nusikaltimų, rizikos, slaptųjų tarnybų, meilės, aistros ir kelionių. Romane svarstoma, kas geriau: intensyvi ir akiplėšiška aistra gyventi, suvokiant, kad kasdiena gali būti paskutinė, ar stabilus, ramus, rutininis gyvenimas. Augusta –­­ siužeto variklis ir jungtis. Charakteris atskleidžiamas per jos pasakojimus Henriui. Ji mėgsta prisiminti savo gyvenimo vyrus. Sutikti žmonės tapo svertais, koregavusiais josios bei Henrio likimą. Pasakojimai įsiterpia nejučia, lyg pa(si)aiškinimai, išplaukdami iš kasdienybės detalės ir gerokai koreguodami Henrio suvokimą, o skaitytojui atverdami politinį foną.

Romanas bemaž detektyvinis. Sakau „bemaž“, nes jame daug intrigos, daug paslapties, tačiau ne tokios, kokia įpras­ta detektyvo žanrui. Vatsono čia nėra. Tad veikiau tai pramoginė literatūra su detektyvo elementais.

Nors temos sudėtingos ir iš pirmo žvilgsnio slegiančios, tačiau nuolat prasiveržia subtilus Greene’o humoras. Jis pats sakėsi knygą rašęs savo malonumui. Būtent malonumų čia yra labai daug. Senatvė esti tik šalia, nes, pasak Augustos: Amžius, Henri, mūsų jausmus ne kažin kiek keičia – jų nesunaikina. (p. 16) Tai visiška priešingybė Henriui: Jeigu skaitytojui atrodau kiek nepaslanki asmenybė, jis turėtų atsižvelgti į ilgą mano ikipensinės karjeros poveikį. Mano teta, kaip dar sužinosiu, niekada apskritai nebuvo niekieno veikiama ir nė neketino aiškinti daugiau, negu jau buvo pasakiusi. (p. 17) Viskas prasideda nuo kontrasto, o baigiasi... irgi nenuspėjamu ir visiškai kardinaliu Henrio virsmu. Panašu, kad jiedu su Augusta susikeičia vietomis.

Kelionės – puikus būdas pažinti žmogų. Tolimas kelias legendomis apipintu Rytų ekspresu leidžia pažinti savastį ir apsvarstyti namų sąvoką. Šiuo traukiniu troško keliauti bemaž kiekvienas, tačiau kišenė leido tik turtuoliams, valdovams ar kino žvaigždėms. Šiuo traukiniu, sakoma, važiavo Elžbieta II, Monako princesė Grace, Honoré de Balzacas, Vladimiras Nabokovas, Marlena Dietrich ir daugelis kitų. Jis pateko ir į kino ekranus bei knygų puslapius kaip nusikaltimų vieta.

Tiesa, šiame romane vaizduojamas Rytų ekspresas kiek išsivadėjęs, belikusi vien legenda apie išskirtinę prabangą, nors ir vykstama pirmuoju belgų inžinieriaus sukurtu maršrutu iš Paryžiaus į Stambulą. XX amžius ritasi į pabaigą. Keičiantis pasauliui, jungtimi tarp praeities ir dabarties lieka žmonės. Per tetą Augustą brėžiamos svarbiausios teminės ašys: senatvė ir gyvenimo būdas, vertybės ir gyvenimo nuotykis, kelionė, prisiminimai ir gyvenimo šansai, šeima ir identitetas, tėvystės rūpesčiai ir lūkesčiai. Jungtimis tampa ir poezijos posmai, literatūra.

Po paprasta romano struktūra slepiasi sudėtingos istorijos, pasirinkimai, o po personažų ironija – spalvingi išgyvenimai. Tokių kūrinių labai reikia pasauliui, kamuojamam jaunystės kulto ir besileidžiančiam į kaktą botuliną. Knygoje nesyk kartojama, kad gyveni, kol myli, ir, čiuopiant nuolat tirpstantį laiką, šie žodžiai įgauna dar svaresnę reikšmę.