Gintarė Adomaitytė. Mirusios draugystės prisiminimai

Šalį, apie kurią dabar tiek kalbama, tiek rašoma, pažįstu vien iš knygų. Savaime aišku: diskusijų tik išklausau, nebandau kategoriškai įsiterpti. Tačiau kas dieną girdėdama apie Ang­liją (Didžiąją Britaniją, Jungtinę Karalystę) pajutau: pasiilgau Sue Towsend knygų. „Karalienė ir aš“ – štai tekstas, kurį būtinai kaip nors kur nors susirasiu, kai tik baigsiu rašyti šią apžvalgą, draugiškai patarsiu atrasti jį ir kitiems.

Kol kas remdamasi vien atmintimi ir internetu primenu: knyga, išleista 1992 m. (liet. 1995), pasakoja apie įvykius Karalystėje, kuri pernakt netikėtai tampa respublika, ir apie karališkąją šeimą, ne kokią sumanytą, bet būtent valdančiąją, – veikėjų vardai kuo tikriausi. Ponia Vindsor ir jos artimiausieji priversti gyventi kaip visi piliečiai: municipaliniame būste be lengvatų, be malonių, be privilegijų, gaudami kuklią socialinę paramą. O karalystę kamuoja bėdos: svaras krenta kaip niekada, skolos auga... Kas belieka naujajam premjerui ir jo tėvynei? Tik tapti Japonijos imperijos dalimi.

Knyga ironiška, juokinga, gal kiek graudi – tiesą sakant, ne apie karalius, princus ir princeses joje pasakojama, arba ne tik apie juos. Pasakojama apie tai, kaip ir kuo gyvena tikroji to meto Anglija.

Vis dėlto rašytoją S. Towsend pasaulyje labiausiai išgarsino ne „Karalienė ir aš“, bet naivumu, atvirumu trykštantys Adriano Moulo dienoraščiai, pasakojantys paauglystės kančias.

Būna, kad pasakojimus apie knygas pradedu primindama to ar kito klasiko rašytojo jubiliejų. Kad S. Towsend šie metai jubiliejiniai – nežinojau, kol nepasikapsčiau internete. Ji gimė 1946 m., mirė 2014-aisiais. Gyvenimas buvo lyg ir pasakiškas: mergina, dirbusi degalinėje, ilgainiui užkopė ant aukščiausių Londono scenų kuo tikriausia prasme: ji – ne tik romanistė. Ir dramaturgė.

b_200_290_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-07-08_nr._3575_1._Maalouf_Pasiklyde.jpg

Amin Maalouf. „Pasiklydę“. Iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė. – V.: „Žara“, 2016.

Lyg ir „ne mano“ knyga – taip atrodė vieną šeštadienio rytą Ignalinos bibliotekoje, kai varčiau tuos „Pasiklydusius“. Patrauklesnių naujienų tą kartą, deja, neradau. Tuomet atrodė –­ deja. Dabar sakyčiau – laimei. Ko gero, jei bibliotekoje būčiau raususis ilgiau ir kruopščiau, juk būčiau radusi ką nors kito. Šią knygą parsinešiau tik todėl, kad pasikliauju jos vertėja – Stase Banionyte. Savaime aišku: tekstas nebus prastas, o barjerą „ne mano“ kaip nors įveiksiu. Skubotai įsivaizdavau, kad skaitysiu knygą apie emigrantą, ieškantį sau vietos Paryžiuje.

Nutiko kitaip. Protagonistas Adamas jei ir mini Paryžių, tai tik geruoju. Ten jo, dėstytojo, darbas, ten jo tema –­ Romos imperija, Atila. Ir mylima moteris – argentinietė Doloresa – ten. Jiedu – jau tikri prancūzai, prabylantys ispaniškai ar arabiškai nebent intymią, aistringą minutę.

Vangiai, nenoriai, beveik tingiai jis vyksta į Levantą atsisveikinti su merdinčiu jaunystės draugu, kadaise idealistu, vėliau – klastingu karjeristu. Draugas dar merdi, draugystė jau senokai mirusi.

Levantas – sąlyginis vietovardis. Autorius Aminas Malufas (lietuviškai tariama taip) gimęs Beirute (Libanas), tad skaitydama jo knygą norom nenorom apie tą tolimą šalį ir mąsčiau. Jei tik įmanoma mąstyti apie tai, ką „pažįsti“ vien iš žemėlapių, užsienio žinių, keliautojų dienoraščių publikacijų.

Kas kita – jautri knyga, iš tiesų atskleidžianti tolimo mums krašto alsavimą. Vienas puslapis sentimentalus, kitas publicistinis, trečias pakvipęs Rytų erotikos aromatais, o ketvirtajame tyko beveik patosas...

Na, ir kas? Eklektika ilgainiui susivienija ir susiderina, traukia skaityti toliau.

Kaip bežvelgtum – Lietuvai ir jos vyresnei kartai pasakojimas artimas. Po ketvirčio amžiaus Levante susitinka studijų draugai. Emigravusiems atrodo: karas buvo toks baisus, kad neišvykti tiesiog negalėjo. Šalyje likusieji draudžia ištarti žodį „karas“. Jiems tai –­ tik įvykiai, tik grupių kovos, tik tarpusavio pasiaiškinimai. Išvykėliams jų šalis –­ gėdinga, jie nenori minėti jos tikrojo vardo. Ištvėrusiems „įvykius“ – jau ramus ir saugus kraštas. Labiausiai rūpimas klausimas: kas būtų Levantui, jei iš jo išvyktų absoliučiai visi?

Keista ar ne, kai mes Lietuvoje diskutuojame apie karą ir pokarį, apie Armiją Krajovą, apie emigravusius sovietų metais ir dabar – mūsų intonacijos panašios, beveik tokios pat, kaip tų nepažįstamųjų Levante.

Levantas ir jo paklydę gyventojai turi su kuo giminiuotis Lietuvoje. Visų pirma – su Unės Kaunaitės knyga „Žmonės iš Alkapės“. Ko gero, ir su Tomo Kavaliausko „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“. Kad ir kiek U. Kaunaitė tvirtintų, jog rašydama omenyje turėjusi ne Lietuvą, vis tiek skaitydami visų pirma įvykius ir personažus lyginame su savo šalimi. Kas bendra su T. Kavaliausko romanu? Gal teologiniai disputai? Dievoieška? Kad ne. Ir prancūzų rašytojo, ir lietuvio knygų puslapiuose esama duobių. Lyg ir neišbalansuota, lyg ir pertempta, lyg naivu. O skaityti traukia. Tartum važiuotum senuoju, nesutvarkytu plentu vien todėl, kad jis už autostradą gerokai įdomesnis.

b_200_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-07-08_nr._3575_2._Averett_Kameronas_ir_mergaites.jpg

Edward Averett. „Kameronas ir mergaitės“. Iš anglų kalbos vertė Vida Bėkštienė. – V.: „Gelmės“, 2016.

Vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų – po Žaliakalnį vaikštinėjanti ir su savimi viena pati besikalbanti moteris. Man vyresnieji pasakojo, kad jos keistumas – karo ar pokario pasekmė. Tą moterį prisimenu dažnokai, kai tik išgirstu žmogų, tartum su savimi kalbantį mobiliuoju. Niekas ir dėmesio nekreipia.

Į šios knygos naratorių paauglį Kameroną visi artimieji dėmesį kreipia. Ir jis kalbasi pats su savimi dėl šizofrenijos, dėl jį aplankančių balsų. Jų daugoka. Yra Kitas Vaikinas, verčiantis elgtis pašėlusiai, pavojingai. Yra ir Profesorius, skatinantis abejoti viskuo. Bet svarbiausia, svarbiausia... Kameroną kalbina Mergaitė, tampanti jam viena vienintele, lauktąja. Štai kodėl jis atsisako gerti vaistus. Tabletės malšins balsus, Mergaitė atsitrauks – nelyg mirs.

Šios knygos autorius – psichologas. Jis pasakoja ligos istoriją tartum ir paprastais žodžiais, nė nemanydamas jos romantizuoti, perkelti į sąlyginį lygmenį, suteikti personažui pranašo ar genijaus misijos. Sirgti yra sunku – nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio.

Kamerono tėvas niekaip negali patikėti diagnoze: Kaip gali Kamerono amžiaus vaikas būti šizofrenikas? Jis dar negyvena taip ilgai, kad išprotėtų nuo gyvenimo. (p. 9) Mama išsigandusi, ašarota. Kameronas teigia: Atrodė, kad ji žino mano ligos priežastį. Mama galvoja, kad tai – jos kaltė. Gal dėl to taip persekioja mane. (p. 10) O vyresnioji sesuo Betė? Ji –­ visada brolio pusėje. Sakyčiau, iš piršto laužta, bet... Tikrai retas atvejis, bet aš tvirtinu: būna, juk būna. Pažįstu vieną seserį, galinčią narsiai kautis dėl brolio su nuožmiu pasauliu.

Ši knyga – trečioji „Gelmių“ leidyklos „Paribio istorijų“ serijoje. Nudžiugau išgirdusi, kad ją noriai įsigijo kai kurios Lietuvos bibliotekos. Tarp begalės skaitalo paaugliams turi būti bent šiek tiek skaitymo.

b_200_316_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-07-08_nr._3575_3._1465563585_cdbka-nuveike-keitez1.png

Susan Coolidge. „Ką nuveikė Keitė“. Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas. – V.: „Alma littera“, 2015.

Knyga, atkeliavusi pas mus iš senovės. Klasika, dvelkianti XIX amžiumi, jo įpročiais, manieromis. Laimei, ne skaitalas. Skaitymas – jei tik praėjusiems laikams esi atlaidus. Knygoje plevėsuoja skrybėlaičių kaspinai, plakasi ilgi mezginiuoti sijonai, plevena netikros garbanos – net mažametėms mergaitėms ant popieriukų nakčiai vyniojami plaukai. Štai kodėl Klaveros sumanytoje pasakoje princesė yra tiesiais plaukais – tai tikras iššūkis.

Klavera šešių vaikų šeimoje – antroji. Svarbiausia yra vyriausioji – Keitė, išdaigų sumanytoja. Mama mirusi, tėvas –­ gydytojas – per dienas dirba. Namus griežta ranka tvarko teta Izė: į svetainę vaikams net kojos kelti negalima, tik pamanyk – tai nusikalstama. Tačiau galima savarankiškai eiti į netoliese esantį miškelį, galima kopti į pašiūrės palėpę net ne kopėčiomis, o aukštu stulpu, į kurį įkalti strypai.
Išdaigų, pokštų, žaidimų, pramanų sklidina knyga nelauktai netikėtai tartum lūžta: ir joje aprašyta ligos istorija. Keitė nepaiso tetos draudimo išbandyti naujas, prastai pritvirtintas sūpuokles ir... atgula net ketveriems metams. Ilgainiui ji negalią ima suvokti lyg bausmę ar atlygį: tą nelemtą dieną nustūmė nuo laiptų jaunesnę sesutę Elzę, o kiek „nuodėmių“ būta per visą jos neilgą gyvenimą...

Tu iškovojai namuose tą vietą, kurią, jei pameni, aš sakiau, invalidas turi stengtis išsikovoti – tapti visiems „namų siela“ (p. 215), –­ taip samprotauja Keitės idealas. Tai –­ teta Helena, taip pat invalidė nuo jaunumės. Skirtumas vienas: Keitė pakyla ir žengia, Helenai niekada nepavyks.

Invalidė rašau vien todėl, kad ir knygoje vengiama žodžio „negalia“. Matyt, pateisinama: juk seni, labai seni laikai, tai ir žodžiai – senoviški.

Su klasike rašytoja Susana Coolidge (1835–1905) gal ir diskutuočiau. Nesuvokiama, kodėl ligota, nepaeinanti, skausmus kenčianti mergaitė įkalinama antro aukšto kambaryje. Kyla noras šūktelėti taip garsiai, kad net XIX amžius išgirstų: apgyvendinkite vargšą vaiką brangiojoje pirmo aukšto svetainėje –­ kiemas arčiau...

Praeitis manęs neišgirs. Belieka įsiklausyti man. Ir lengvai atsidusti: laimei, gyvenu dabar – prašom į mano svetainę visi – garbaniai ir tiesiaplaukiai.

Belieka priminti: knyga „Ką nuveikė Keitė“ sulaukė tęsinių, ne kartą buvo ekranizuota. Lietuvoje pirmą kartą pasirodė 1999 m., šis leidimas – jau antras.

Gaila, kad Eglės Kuckaitės smagios iliustracijos atspindi vaikystę, jos šėlsmą. Tik XIX amžiaus dvasios jose nėra.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai