Edmundas Gedgaudas. Seni fortepijonai (X)

Vartant dienoraštį, 1996 metų liepa

Krzysztofas Droba. Palanga, 1996. Autoriaus nuotrauka
Krzysztofas Droba. Palanga, 1996. Autoriaus nuotrauka

Po tvankios dienos kieme sėdime trise. Nora vėl įpila arbatos, o Krzysiaus (Krzysztofas Droba, lenkų muzikologas, liepos 25 d. švęsiantis 70-metį, –­ E. G.) improvizuojama šneka artėja prie kažko, kas šį vakarą taps svarbiausiu personažu arba pasakojimo primadona. Ir štai ji – Wanda Bacewicz. Taip, ketvirtoji toje šeimoje. „Nepanorėjusi likti brolių ir sesers šešėlyje?“ – įsiterpiu lyg tarp kitko nejučia suteikdamas atspirties tašką tolesniam pasakojimui. „O, właśnie!“ Dabar jau Wandeczkos (muzikės, eseistės, poetės...) tema plėtodamasi svinguoja tolyn, o aš žiūriu į temstant vis labiau švytinčius anemonus ir nelyg pasakojimo užliūliuotas darausi atviras į galvą atklystančioms netikėtoms mintims, nesaistomoms Krzysiaus svingo. „Tik nebandyk savųjų motyvų grūsti į žodžius“, – pataria šikšnosparnio virš kiemo nubrėžta aštriakampė figūra. „Ką, tik Krzysiui galima?“ Bet išmintingai pataręs nakties skrajūnas jau buvo dingęs gretimame Žvėryno kieme, tad aš vėl gaudau ir tuoj paleidžiu atklystančias mintis. Krzysius tą nujaučia? Gal ir taip, jo intuicija neišmatuojama. Suklūstu išgirdęs, kaip Wandeczka be skrupulų rikiuodavo artimųjų gyvenimus – net vaikai jai nepritarus negimdavę, jos globos išvengdavo nebent už Atlanto nusibeldęs Vytautas. „Ach, ten nasz Witek...“ Suprask – sesutės ranka ir šio kūrybos galiūnu tapusio kompozitoriaus gyvenimą būtų pakoregavusi, jei ne tie atstumai. Įgudusiais pirštais tarškindama mašinėlę perrašinėja artimųjų laiškus, savo nuožiūra juos koreguodama. Kai kurių originalų paskaityti Krzysius nėra gavęs ir negaus „...dopóki ta Megiera żyje“. O kai ją aptinka negandos, tada gimsta eilėraščiai, ir Krzysius jau eilėmis improvizuoja apie niūrias gyvenimo sutemas įterpdamas iškalbingų pauzių. Užbaigdamas staigiu mostu ranką nukreipia į dangų: „Lecz oto gwiazdka!“ Mudu su Nora, ta kryptim pasukę galvas, iš tiesų matom mirksint žvaigždę, o gardžiai nusijuokęs Krysius klausia, ar ne metas patraukti į Zakretą „na spacer“.

Nuo tilto stebime jau ilgėjančią naktį, atspindinčią Neries tėkmę, bet dar nesunkiai įžiūrime miško krante besi­darbuojančius bebrus. Upė šiuo paros metu atrodo vandeningesnė ir sraunesnė, o tiltas paaukštėjęs. Naktis pridengia galvon įsibrovusios (taip juk nutinka) melodijos banalybę, ranka rankon su ja veikia ir manieji nugarmėję metai. „Pas­kutinį sekmaaa-dienį...“ – girdėdavau vaikystės metais. Lenkijoje sakoma, jog tai nusižudėlių tango. Taip, Krzysius klausėsi ir lietuviškos plokštelės, Antanas Dvarionas dainavo neprasčiau už Mieczysławą Foggą, tad kodėl Aldona ir girdėti nenori apie šitokią savo dėdės veiklą? Krzysius pasakoja, kaip jai siūlė imtis išties gerų Paderewskio kūrinių fortepijonui, paliktų užmarščiai arba vidutinybių iniciatyvai, bet Alė, gal pasijutusi šių aplinkybių pažeminta, jo neišgirdo. O juk būtų patyrusi sensacingą sėkmę – ten viskas tarsi jai parašyta.

Neapšviestoje Zakreto alėjoje jaukiau nei ant tilto. Klausomės pernykštės vasaros Palangoje įspūdžių: apsistojęs Dvarionų viloje rytais prieš atsikeldamas girdėdavo Aldonos pratybas besimokant naują tekstą arba kokį ištisai skambinamą kūrinį. Iliustruodamas, kaip būdavo siekiama Beethoveno „Waldsteino“ sonatos gelmių, Krzysztofas miško tamsoje dainuoja švelniai bumbsinčią jos pradžią, kuriai bemat atliepia keturiais forte išrėktas trumputis atsakas. Vėl pradžia, vėl atsakas... (Ką galvoja bebrai ir pusė nubudusio Žvėryno?) Aldona gal ir nujautė, jog rytiniai jos eksperimentai gali kai kam įkvėpti spalvingų vaizdelių, o tada... Nekonkretindama aplinkybių, vieną dieną ji prakalbo apie tai, kad dirbdama varžosi atsitiktinių klausytojų ir kad iš tiesų kūrybinga pasijunta tik niekam jos negirdint. Užuominą supratęs Krzysius bemat susirado kambarį gatvelėje už kaimyninės Gudaičių vilos, tik šit langas pasitaikė į šiaurę, tad jo neužveriant pratybos girdėdavosi panašiai kaip ir anksčiau.

Sykį tarp Krzysztofo ir mūsų stojo „pietų pertrauka“. Gal aš kažko nežinojau arba, priešingai – pasirodžiau nutuokiąs dalykus, apie kuriuos būti informuotam man nederėjo. Kelias dienas Pušų gatvėje jo nematėme, kol vieną rytą energingai sučirškė senas skambutis prie buto durų, o jas atvėręs išvydau saulės apšviestą Aldoną, laikančią pilnutėlę kvapnių braškių lėkštę (koks kadras Algio Kunčiaus nuotraukai!). Šalia – lyg geras akompaniatorius solistės šypsniui atliepiantis Krzysztofas. Jai pasiūlius susėdome prie stalo kieme, kur bemat tęsėme pokalbį taip, tarsi jo temas gvildenome vakar vakare, o naktis ir gaivus rytas būtų pažėręs naujų minčių. Nė mažiausio randelio! Įkvėpimo pagauta Aldona retsykiais kildavo iki aukštojo „dvasinės chirurgijos“ pilotažo. Galvodama, jog niekas kitas šitaip nesugebėtų? Bet negi tai svarbu.

Ankstyvam Klaipėdos traukiniui pajudėjus duslūs ratų garsai – lyg šnekos pradžia. Atskiroje kupė išsyk jaukiau. Sumurmu apie ilgoką kelionę iki jūros, o manęs neišgirdęs Krzysztofas šypteli kažką prisiminęs. Turįs apie tai mu­dviem su Nora papasakoti, nes juk matom, kad jo priekinis dantis nulūžęs. Taip taip – tarp jo ir F. vakar vėl buvo įsiplieskęs ginčas, šįsyk dėl lenkų daromų kliūčių tą ar kitą lietuvį paskelbiant šventuoju. Bet kuo čia dėti lenkai? Bažnyčia juk visuotinė, negi F. tikėjimą stiprinant būtinas dar ir „Święty Szarunas“ arba „Święta Nomeda“? Ginčo įkarštyje griebė padžiūvusią duonos kriaukšlę, išdūmęs į prieškambarį įnirtingai kando, ir dantis neatlaikė. Dievo pirštas? Pilvuką vėl virpina juokas, o mes, pamiršę nepatogias medinių suolų atramas, jau klausomės, kaip F. prieš jam svarbų įvykį nusprendė pasimelsti bažnyčioje. Krzysiaus pasiūlyti Aušros vartai netiko, nes juose daug lenkų dvasios. Šventas Mikalojus! Abiem iki tos bažnyčios nuėjus Krzysiui nebuvo leista eiti vidun, tad jis lūkuriuodamas vaikštinėjo gatvele už šventoriaus mūro.

„Nejau Alė ėmėsi paskutinės Schuberto sonatos?“ – pagalvoju eidamas nuo vartelių vilos link. Na, jos tėvas sakydavo: „Kiekvienai daržovei savas metas.“ Vėl ir vėl skamba sonatos pradžia, o aš jaučiuosi lyg ragaudamas uždraustą vaisių. Garsams ilgėliau nutilus einu vidun, pasibeldęs ir išgirdęs Krzysiaus balsą praveriu duris – tai jis ten vienui vienas sėdi prie instrumento. Kai paklausiau, kodėl kažkada metė fortepijono studijas, išskėtė rankos plaštaką. Pažiūrėk! Ir ką? Nedidelė, proporcinga, tvirta, lanksti. Girdėjau virtuozų, išsiverčiančių gerokai pras­tesnėmis plaštakomis. Bet dabar Dievo malonės nebranginęs pianistas įninka dalytis šios mįslingos muzikos keliamomis mintimis, o aš klausausi, patyliukais jas dėliodamas prie savųjų. Regis, būtent tai ištvėrė tuos porą dešimtmečių ir tęsiasi toliau.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai