Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

– Ar nenuostabu: šiandien suvalgiau puskepalį duonos, –­ prausdamasis kalba Paulius Liszkė prie šalto čiaupo.

Liszkė neseniai sugrįžo iš karo nelaisvės. O mes, bėgliai, gyvename per karą subombarduoto fabriko prausykloje. Kanalizacijos tinklas daug kur sunaikintas, vanduo geriamas tik virintas, o prausiamasi tik šaltu.

Šiame pramoniniame pietų Vokietijos mieste daugelis namų liko be sienų ar be stogų. Tad neišvengiamai iš dalies išlikusio mašinų fabriko talpioje prausykloje apsigyvenęs būrys naujų darbininkų: penkios šeimos ir trys viengungiai, paklodėmis atsitvėrę vieni nuo kitų. Vokiečiai, latvių šeima ir mes, lietuviai.

Priglaudė mus fabrikas. Kasdienė mūsų veikla vieša: naudojam du bend­rus stalus, bendrą dujinę viryklę, suo­lus, kėdes, langus, smalsumą ir ginčus. Net viltį, kad ilgainiui bus pastatyti barakai ar atsiras normali pastogė.

Paulius Liszkė šneka moterims, be­sistebinčioms jo pastorėjusiu juosmeniu:

– Prieš karą svėriau 180 svarų, nelaisvėje 98, dabar jau priaugau 36 svarus. Darau pažangą.

Atsigaunu. Nenoriu būti sudžiūvęs jogas.

Jo blyškiame veide aiškiai bylojo bado patirtis, ypač ryški jam pirmą kartą čia netikėtai pasirodžius: sunykęs, nedrąsus, nekalbus, atėjęs vieną vakarą į mūsų bendrą būstą. Jo plaukai – lyg ką tik nukirstas avižų laukas. Tarp dvie­jų įdubusių akių, apskritų kaip prinokusios vyšnios, brovėsi didoka nosis, tarsi jo išvaizdos pagrindas.

Gavo lovą pačiame gale, prie dujinės viryklės. Tuo dėjosi patenkintas ar nekreipė dėmesio. Nepretenzingas vyras, žinantis, kad ši diena nėra rytojus, o rytojus slepia daug netikėtumų. Atrodo, tikėjo savo laiminga žvaigžde. Kai mes jo, pirmą vakarą sugrįžusio iš darbo liedinių valymo ceche, paklausėme: „Na, kaip patinka?“, jis nusišypsojo ir atsakė gerokai drąsesniu balsu negu vakar:

– Kad ir kaip čia dirbti būtų sunku ir triukšminga, man nesvarbu. Aš jaučiu didelį skirtumą tarp darbo čia ir ten, už Uralo, nelaisvėje. Čia nėra spygliuotų vielų... Nėra to davai, davai... Šalia nestovi kareivis su šautuvu ir nesekioja kiekvieno tavo žingsnio.

Jo atsakymas mums patiko, nes tai buvo tvirti žodžiai apie laisvę, jos neminint. Treji metai rusų nelaisvėje šį vyriškį pakeitė. Kiekvienas judesys, kiekvienas mostas dvelkė patirties drėblumu. Kaip stovi sugriūti ant čiužinio, užmigti kietu miegu ir užknarkti griausmingai. Tai Uralo tolumos ir nelaisvės padarinys... Kūnas jau buvo įpratęs dribti: sėsdavo visu svoriu, lyg ketintų prikalti suolą prie grindų. Ten išmoko pirštų galiukais rankioti duonos ar bulvių trupinius ir pasimėgaudamas juos kimšti į burną tarsi kokius skanėstus, išmoko džiaugtis merdinčia šviesele ir tamsia kerte, kur tampa nematomas. Pirmosiomis dienomis čia ilgas valandas savo kampe nepratarė žodžio, spoksojo sustingusiu žvilgsniu į didelius langus, pro kuriuos brovėsi rudeninė tamsa ir keli fabriko žibintai.

Bet buvo aišku, kad šis jo susimąstymas turėjo to paties sunkumo, traukiančio prie žemės. Buvimas ten susendino keturiasdešimtmetį vyrą, tačiau nesunaikino tikėjimo ateitimi. Vėl buvo savaip tyliai laimingas, nes laisvas. Ir su savaisiais aplinkui. Nesunaikino nė sąmojo.

Kai šiek tiek atkuto, pastebiu, kad jo esama gražaus vyriškio. Net ir trumpai nukapoti plaukai negadina veido. Jis man truputį panašus į antikinės Romos centurioną. Solidi, į priekį (laimėjimus) besiveržianti nosis. Bet dabar jis tebesėdi savo kertėje. Tokį sėdėjimą kartais vadinu pasivertimu niekuo. Jei anksčiau jis tūnodavo, tai dabar sėdi tikrąja šio žodžio prasme, savo pavargusią ranką užkėlęs ant stalo ir ja parėmęs kaktą. Kitoje rankoje laiko cigaretę ir pūsčioja dūmus į uždarų langų pusę. Toks jo poilsis po 10 valandų elektrinių kaltų džeržgesio ir geležies dulkių liejyklos skyriuje.

Neseniai vieną vakarą sugrįžo iš čia surasto dėdės gimtadienio vaišių. Nebuvo įkaušęs, bet taip prikimštu pilvu, kad net pakeliui diržas buvo trūkęs. Dėdės svečiams jis išvirė puodą kleckų, iškepė pyragą. Tą vakarą, tik kelias valandas pailsinęs skilvį, jis jau stovėjo prie dujų liepsnos ir savo katiliuke maišė kažkokią liurą nieko geresnio šį vakarą neturėdamas. Paskui godžiai valgė.

Esu pastebėjęs, kad ėdrūs žmonės, kai alkani, yra patys nelaimingiausi gyvūnai pasaulyje. Aš jo nesmerkiu. Juk prieš karą buvo atletiškas. Jam reikia atsigauti.

Atkuto ir iškalba. Anksčiau visiems atsakydavo tik „taip“ ar „ne“. Kadangi priklausė nuo kitų, visad tekdavo linkčioti galva iš mandagumo, lyg būtų privalu su viskuo sutikti. Linkčioti galva nemėgo. Žiūrėti pašnekovui į akis – taip. Man patiko toks santūrumas. Priimti iš ko nors gėrį, pasakyti vienintelį „ačiū“ ir tylėti yra gražu ir išmintinga. Tylėjime yra daugiau išminties negu vaidybiškoje padėkos tiradoje.

O kartą jis ir išsipasakojo. Tai buvo vakaras, kai antrukart sugrįžo iš dėdės vaišių Bucbache dar kartą užtvindęs savo skilvį paspirginta sriuba. Jis atsisėdo ant to paties suolo, nuo kurio mūsų dukrelė Kūčių vakarą nukrito, bet nesusižeidė. Po to pritraukėme suolą prie „haremo“ pusės, kur lygesnės betoninės grindys. Haremu vadinome kelių viengungių moterų pusę. Dabar tarp sienos ir stalo buvo platesnis praėjimas, savotiška gatvė. Joje ir įtvirtinome suo­lą, ant kurio dažnai sėdi teta Greta iš Berlyno su savaitraščio romanu. Čia su gerokai suluošinta lėle žaidžia ir mūsų mažylė.

Ir mano herojus Liszkė atsisėdo tą vakarą kaip išminčius, padėjęs abi plaštakas ant kelių, atstatęs plačią krūtinę. Linksmai spindėjo juodos vyšninės akys. Aš stebėjausi jo pasikeitimu. Prieš tai visiems iškilmingai pranešė, kad jam perša neseną moteriškę, kuri šiame suniokotame mieste turi kepyklą. Viskas būtų idealu, jeigu ne viena kliūtis: moters vyras lig šiol yra įstrigęs rusų nelaisvėje. Ji nežinanti, kur ir ar sugrįšiąs. Liszkė argumentuoja:

– O netikėtai pasirodęs jos vyras griebs mane už pakarpos ir išmes lauk... Todėl reikia palaukti. Po metų manęs niekas nepažins. Užsivilksiu naują kostiumą. Batai blizgės, plaukai – irgi. Tad, manau, dažna šio miesto matrona domėsis manimi. Dar pamatysime.

Petras Lincevičius. Tapybos darbo „Lietinga diena“ eskizas (grafitinis pieštukas, popierius, 32 x 23, 2016)
Petras Lincevičius. Tapybos darbo „Lietinga diena“ eskizas (grafitinis pieštukas, popierius, 32 x 23, 2016)

Jis jau visai kitas žmogus. Jau plepa su būsto moterimis jausdamas savo vyriškumą ir įgytą gyvenimo patirtį. Jo reikšmė ateityje bus dar didesnė – ši mintis jį stumia į priekį. Jis atsigauna ir stambėja, pilvo raumenys pamažėle apsitraukia riebalais, išvirstančiais lauk, kai prausiasi. O praustis šaltu vandeniu mėgsta dažnai. Taip, taip – atkuntantis vyras. O juk neseniai buvo visiškas niekas. Taip, taip – dabar galima ir kitiems papasakoti, kaip ten, toje nelaisvėje buvo:

– Karui baigiantis tūkstančiais pasidavėm sovietams. Mūsų divizija atsidūrė didžiulėje karo belaisvių stovykloje, aptvertoje grioviais ir spygliuotomis vielomis. Ilgais žiemos vakarais niūrioje patalpoje degdavo tik maža 25 žvakių lemputė. Prie Uralo, Krasnogorske, dirbdavome įvairiausius darbus, žiemą –­­ miškuose, fabrikuose, vasarą – kolūkiuose. Mano barake vargo ir žymus Šlėzvigo-Holšteino tapytojas Ernstas Segenkindas. Jam šovė į galvą mintis nutapyti Stalino atvaizdą. Mes pasistengėm iš dirbtuvių nukniaukti raudonų aliejinių dažų, kai kurių spalvų jis ir pats turėjo, bet raudona turėjo būti pagrindinė. Ant rėmų ištempė čiužinio maišą. Ir prasidėjo lėtas tapymas laisvu metu pagal uniformuoto Josifo atvaizdą laikraštyje. Kad ir menkos priemonės, bet Stalinas atrodė įspūdingai. Raudonos spalvos pergalė. Patiko ir sargybiniams. Kai kurie prisiartinę net atiduodavo pagarbą. Gandai apie šį stalininį „šedevrą“ pasklido po visą rajoną.

Atsigėręs Gretos paruoštos giros Liszkė pasakojo toliau:

– Kai į mūsų baraką sykį užsuko garsus rajono partietis su blizgančiais medaliais ir išvydo ant sienos raudonuojantį vado portretą, sustingo iš nuostabos. Kelias minutes spoksojo. Jam patiko neapsakomai. Į jo klausimą, kas nutapė, atsakėme: tas gabus belaisvis, bet iš tiesų prisidėjo visas kolektyvas. O tai juk magiškas žodis bolševikui – kolektyvas. Ir šis komisaras reagavo plačiu rusišku mostu: visi buvome dvi dienas atleisti nuo darbo paupyje prie sielių. Atseit, dvidienė šventė. Visi dėkojome dailininkui.

Belaisviams perauklėti buvo įrengta speciali propagandinė biblioteka. Buvo raginama skaityti, nors vakarais žibėdavo tik vargana lemputė aukštai paluby. Todėl skaitymą imta propaguoti vasarą, kai daugiau šviesos. Ir aš ėmiau domėtis tomis knygomis, išverstomis į vokiečių kalbą. Paėmiau vieną, antrą, trečią ir įsitikinau, kad melas kartojasi. Darosi nepakenčiamas. Tose knygose buvo giriamasi, kad raudonarmiečiai prie Kursko su nedideliu būriu pralaužė visos vokiečių divizijos linijas. To mums užteko. Tarp mūsų buvo vyrų, dalyvavusių tame mūšyje. Jie pripažino, kad bolševikų autoriai šį sykį parašė tiesą, tik ją reikia suprasti atvirkščiai.

Liszkė ir kiti metė skaitymą. Knygos lentynose apdulkėjo. Tai pastebėjo kažkoks vyresnysis politrukas. Dėl šitokio nesidomėjimo sovietinėmis knygomis apkaltino barako belaisvius fašizmo dvasia ir už bausmę padidino darbo normą. Tai buvo smūgis ir šiaip jau nusilpusiems kaliniams.
– Tačiau mes sugalvojom pasitaisyti prižiūrėtojų akyse.

Vėl visi įniko iš bibliotekos imti knygas. Ir jis pats vasarą pavargęs darbo metu atsisėda kur pagriovyje, ištraukia iš užančio knygelę apie Stalino gyvenimą ar jo garsiuosius „Leninizmo klausimus“ ir net nemirkčiodamas skaito apsimesdamas, kad labai įdomu. Sargybos kareivis įtūžęs prieina, griebia iš rankų, bet pamatęs ryškų Stalino vardą viršelyje tuoj atsileidžia ir sako: „Buk, germanskaja buk... Stalin...“ – „Da, da. Ja, ja. Buk... Stalin“, – atsako gudruolis ir gavęs ją atgal varto lapus. O sargybinis sako: „Tai naudingas skaitymas, bet neužmiršk, fricai, darbo...“ Ir patenkintas nueina: „Buk, buk, buk... Stalinskaja buk...“

Tą vakarą pasakojimo pakako. Supratome, kad savo gudrumu Liszkė paveikė bolševikus išleisti jį iš nelaisvės gerokai anksčiau nei kitus jo likimo bendražygius. Perkėlė jį į rajono sostinę. Paskui leido grįžti į Rytų Vokietiją. Ir štai jis vargais negalais atsidūrė čia.