Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Grigorijus Čchartišvilis: „Gyvename rusų valstybėje Nr. 6“

Gegužės 20 d. Grigorijui Čchartišviliui, kuris labiau žinomas kaip Borisas Akuninas, suėjo 60 metų

 

Grigorijus Čchartišvilis. Ugnės Žilytės piešinys
Grigorijus Čchartišvilis. Ugnės Žilytės piešinys

Kokia jūsų dabartinė padėtis – gyvenate emigracijoje ar ne?

Velniai žino. Pats nesuprantu. Interneto laikais fizinė gyvenimo vieta tavęs negali apibūdinti. Internetas kuria egzistavimo Rusijoje būseną, nors, bijau, tai tik iliuzija. Tikiuosi, Rusijoje ne viskas taip beviltiška, kaip matyti per mano feisbuko langelį.

Kas dabar pirmame plane – beletristika ar istorija?

Žinoma, istorija. Šitas darbas mane užvaldė. Ne tiek rašymo procesas, kiek skaitymo ir apgalvojimo. Pačiam nuostabu, kiek nauja atrandu, nors esu istorikas, turintis universiteto diplomą. Žinoma, kokia ten tarybiniais laikais buvo istorija...

Kas nulėmė tekstų ir autorių pasirinkimą rašant „Boriso Akunino bibliotekos projektą „Rusijos valstybės istorija“?

Du faktoriai: naudingumas ir patrauklumas. Netgi jei autorius man neįdomus ar aš nesutinku su juo. Štai dabar, pavyzdžiui, problema: Gumiliovas į vieną dalį netelpa. O jei dalysiu į dvi dalis, tai niekas nepirks, bus per brangu. Gaila. Nesu Gumiliovo gerbėjas, bet jis puikiai įaitrina mintis.

Rusijos istorija jums – judėjimas ar daugybė užbaigtų epochų, ne evoliucija, o šuolių, mutacijų seka?

Evoliucija. Spiralinė, su dažnomis nuošliaužomis į archaiką, bet evoliucija.

Kiek istorija paaiškina nūdieną? Ar galima teigti, kad SSRS istorija, lyginant su carinės Rusijos, tai „kitos šalies“ istorija?

Pagal mano apskaičiavimus, gyvename rusų valstybėje Nr. 6. Penktąja valstybe buvo SSRS. Ketvirtąja –­­ karinė imperija nuo Petro Didžiojo iki 1917 metų. Trečiąja – Maskvos karalystė XVII amžiuje. Antrąja –­ Moskovija nuo XV amžiaus iki Maišto (Смута). Pirmąja – Senoji Rusia. Visos jos – skirtingos valstybės. Matyt, greitai išvysim ir septintosios modifikacijos Rusiją, nes dabartinė, gimusi 1991-aisiais, akivaizdžiai negyvybinga.

Nikolajus Polevojus, kadaise prieš­taraudamas Karamzinui, parašė „Rusų liaudies istoriją“ (ne valdžios ir valstybinių įstaigų istoriją) – šiandien tai būtų įmanoma ir produktyvu?

Liaudies istorija, jeigu kalbame ne apie etnografiją, – tai propagandinės spekuliacijos. „Liaudis“ atskirai nuo valstybinės formos yra tas pats, kas ir pusė litro be butelio. Išsipils ir susigers į žemę.

Trys „Istorijos“ tomai atvedė skaitytoją į septintąjį šimtmetį. Koks pasakojimo tempas bus toliau?

Dabar rašau ketvirtą tomą, nuo Maišto iki Petro. Baisiai įdomus laikas, ypač amžiaus pradžia: valstybės griūties procesas ir kitos valstybės statyba ant griuvėsių. Toliau visas tomas bus skirtas Petrui. Paskui apie likusį XVIII amžių. Tada pirmieji imperiniai bandymai – nuo karų su Napoleonu iki Krymo. XIX a. antrosios pusės reformos ir kontrreformos. Revoliucijos išvakarės. Ir viskas. Metraštis mano baigtas.

Ar bus paliestas „ukrainiečių klausimas“? Ar atsižvelgsite į ukrainiečių istorikų (pvz., M. Gruševskio) koncepciją?

Žinoma, dalyje apie Aleksejaus Michailovičiaus karaliavimą būtent tai ir rašysiu. Tačiau niekieno koncepcijų aš neliečiu. Manęs nedomina svarstymai, man svarbūs tik faktai. Apskritai noriu dirbti tik su pirminiais šaltiniais, o istorikų darbus skaitau užmerkęs vieną akį, kad neapsikrėsčiau svetima logika.

Kas yra „praeities pamokos“ ir ar jos iš viso egzistuoja?

Egzistuoja ir turi didelę reikšmę. Kiekvieną kandidatą į parlamentą ir kiekvieną stambų valdininką priversčiau laikyti istorijos egzaminą. 90 proc. mūsų problemų kyla dėl to, kad politikai nežino istorijos. Nūdienė Rusija –­ tai šakelė medžio, kuriam mažiausiai pusė tūkstančio metų (skaičiuojant nuo Ivano III). Kol neišnarpliosi, iš kur auga šaknys, nieko nesuprasi ir visada klysi: ant epušės auginsi apelsinus.

Ar galim išskirti keletą bendrinių apibūdinimų, nusakančių Rusijos istorinio vystymosi specifiką?

Manau, rusiško valstybingumo ašis, pradedant nuo XV amžiaus – ištikimybė „ordos“ modeliui. Tai koncentruota centralizacija su „didžiojo chano“ sakralizacija; valdymas ne pagal visiems vieną Įstatymą, o pagal chano nurodymus; pačios valstybės idėjos sakralizacija, valstybės, kurioje visi gyventojai yra Valstybės tarnai (bet ne atvirkščiai); asmeninių privilegijų, o ne asmeninių teisių sistema, ir dar kažkiek ne tokių svarbių magistralinių principų. Kadangi niekas niekada rimtai nemėgino pakeisti šito modelio pagrindo, visi liberalizacijos bandymai likdavo kosmetinio remonto lygio ir inicijuodavo tiktai naują „ordą“.

Ar įmanomas (ir ar reikalingas) šiandien dar vienas naujas Švietimas ir kas tai galėtų būti, nuo ko pradėti?

Man atrodo, prieš apšviečiant plačiąją visuomenę, galvojantysis sluoksnis privalo pats apsišviesti. Pirmiausia –­ išsiaiškinti, kas mūsų valstybėje yra ne taip ir ką su visu tuo daryti.

Koks rusų istorijos periodas jums įdomiausias?

Tas, kuriuo dabar užsiimu. XVII amžius. Paskui bus XVIII amžius. Ir taip toliau.

Ar bus parašyta Fandorinų šeimos istorija (būtent kaip istorija)?

Ne. O kam gi? Ten reikia dar vienos knygelės, ir viskas. Pareiga skaitytojui bus atlikta – ir sudie, Erastai Petrovičiau, ačiū jums už viską.

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Colta.ru, 2016-05-20

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai