Šiuolaikiniai serialai jau išsivadavo iš visų ribų ir savo pačių praeities, sietos su klasikine televizija (taigi primityvumu, naivumu, šabloniškumu). Lietuvą ne taip seniai pasiekusi „Netflix“ – šiuolaikinė internetinė televizija – pagaliau leidžia serialus vartoti legaliai ir be saiko (arba užsiimti binge watching1). Taigi galima visiškai pasinerti į nepertraukiamą serialo pasaulį, susitapatinti su veikėjais ir persisunkti jų emocijomis. O serialų norma tampa nuoseklus veikėjų charakterių vystymas ir gili transformacija. Pridėkime dažnėjančius kinematografinius eksperimentus ir gausime paprastą išvadą: serialai tiesiog tapo geresni už populiarųjį kiną.

Taip pristatomos visos OITNB veikėjos, kurių centre visada privilegijuotoji Piper
Taip pristatomos visos OITNB veikėjos, kurių centre visada privilegijuotoji Piper

Nežinau, kas šiuo metu darosi Pietų Afrikos Respublikoje, bet mano aplinkoje serialus žiūri visi. Todėl ėmus juos aptarinėti galima išgelbėti pačius nuobodžiausius pasimatymus. Ėmus kalbėti apie kiną – atvirkščiai, viską sugadinti.

Esant tokiai ekstremaliai serialofilijai ir kokybiškų serialų skaičiui agresyviai didėjant, pastaruosius metus kaip niekad gniaužiau ir ribojau jų žiūrėjimą, bandydama palikti erdvės pačiam gyvenimui. Tačiau vieną kitą einamąją seriją ar sezoną peržiūriu. Taigi peržiūrėjau ir ketvirtąjį OITNB sezoną.

OITNB – tai serialo „Orange is the new black“ akronimas. Juo ir pasinaudosiu, nes lietuviškai „Oranžinė –­ tai nauja juoda“ skamba keistokai. Tiesą sakant, vien jau lietuviško žodžio „oranžinė“ rašyba man kelia kažkokį ypatingą nejaukumą.

Kad ir kaip ten būtų, nuo pat serialo ištakų nebuvau didelė jo gerbėja ir netgi kreivai žiūrėjau į jį labai mėgstančiuosius. Keletą kartų netgi buvau suvis serialą metusi, nes OITNB nėra tų transformacijų ir to eksperimento, kurį ką tik aukštinau. Žinoma, vien jau komedijos žanras, kuris čia derinamas su drama, apriboja serialo galimybes būti tikrai reikšmingam. Po dramatiškų scenų visada pamatysime scenelių, kuriose veikėjų grupė tiesiog sėdi (ar stovi) ir skaldo juokus. Ir tie juokai, juokaujami dėl juokų, yra ne tokie jau juokingi tokiems iš prigimties niūriems žmonėms kaip aš (vienintelė išimtis kol kas – genialus australų serialas „Please like me“). Be to, pasakodamas apie amerikietiško moterų kalėjimo realybę OITNB niekada nepasiekia, pavyzdžiui, serialo „Rectify“ lygio, kuriame aptariami sudėtingi su nusikaltimu ir įkalinimu susiję psichologiniai fenomenai (kaltė, izoliacija...). Nepasiekia ne todėl, kad necituoja filosofų, o todėl, kad bijo lėtumo. Visos OITNB istorijos ir situacijos prasideda ir pasibaigia greitai, todėl yra ne tiek pasakojamos, kiek šaržuojamos.

Tačiau būtent šviežiausiame sezone OITNB įvyksta kai kas įdomaus. Serialas akivaizdžiai tampa labiau dramatiškas negu komiškas ir jame atsiveria neįprastai stipri socialinių problemų plotmė. Žinoma, nuo pat pradžių serialas buvo šiek tiek feministinis (galų gale tai moterų kalėjimas, beveik visi veikėjai yra moterys, o dar ir aprengtos vienodais kalėjimo drabužiais ar ilgais naktiniais), šiek tiek atviresnis įvairioms rasėms, homoseksualumui ir net translytiškumui negu daugelis kitų serialų (kurie gan formaliai palaiko politkorektiškumą įterpdami po vieną juodaodį ir po vieną homoseksualų asmenį, kuriuos reikalui esant nušauna ar kitaip numarina). Apskritai imdamiesi socialinių temų ir filmai, ir serialai apsiriboja tik kuria nors viena iš jų. Todėl čia OITNB juos lenkia visa galva, kadangi, nors ir paskubom, nors ir pagreitintai, bando peržvelgti kone visas socialines neteisybes.

Lolly
Lolly

Man, kaip psichologei, įdomiausia ir netikėčiausia OITNB tema yra psichikos sveikatos sutrikimų (de)kriminalizavimas. Šią temą visų pirma atspindi Lolly, patiriančios paranoidinės schizofrenijos simptomus, istorija. Smagu jau tai, kad ši veikėja apskritai yra seriale ir netgi kaip svarbus personažas, turintis prasmingą poveikį kitiems (be to, jos psichozė netampa serialą konstruojančia perspektyva kaip, pavyzdžiui, seriale „Mr. Robot“ ir nemažoje dalyje filmų, vaizduojančių psichikos sutrikimus). Taikliai atskleistas Lolly kelias iki kalėjimo: iš mielos žurnalistės, progresuojant simptomams ir nesant pagalbos, ji greitai tampa bename, tada įvyksta lemtingas susidūrimas su policija, o neįprastas jos elgesys palaikomas pasipriešinimu ir grėsme visuomenei. Taigi Lolly įkalinimas akivaizdžiai demonst­ruoja didelę pagalbos sistemos spragą, o gal ir visą bedugnę. Tiesa, Lolly seriale beveik visada susiaurinama iki savo sutrikimo, kurio simptomai labai šabloniški (kad ir pats nenuovokiausias suprastų – ji girdi balsus, taigi serga). Deja, būtent jai tenka ir kalėjimo žudikės vaidmuo. Na, ji nužudo samdomą žudiką, kuris pats tuo metu žudo... Tai gal ir nieko tokio? Tačiau taip patvirtinamas stereotipas, esą žmogus, turintis psichikos sveikatos problemų, bus labiau linkęs žudyti. Taigi vienas žingsnis pirmyn, kitas atgal.

Gerokai toliau žengta formuojant raidos sutrikimą turinčios Suzzane vaidmenį. Kalėjimo pasaulyje ji turi daug integralesnę vietą nei Lolly, dalyvauja beveik visuose svarbiuose kalėjimo gyvenimo įvykiuose. Beje, naujajame OITNB sezone šiek tiek atsiribojama nuo patekimo kalėjiman istorijų jas keičiant kitais flashbackais – vaizduojančiais lemtingus posūkius veikėjų charakterio raidoje. Tačiau Suzzane patekimo istorija pernelyg svarbi, kad jos neišvystume. Čia vėlgi nedviprasmiškai atskleidžiamas Suzzane nekaltumas ir sistemos nepajėgumas atskirti, liaudiškai sakant, pelų nuo grūdų –­­ susivokti, kas ir už ką yra baudžiami. Daug Suzzane istorijoje neparodyta, bet numanoma: pavyzdžiui, tai, kad dėl įpras­tinių socialinių normų neatitinkančio elgesio, žemesnio intelekto koeficiento, sunkiai valdomų emocijų visuomenė ją mato kaip pavojingesnę, nepatikimesnę ir vertą izoliuoti. Ir visuomenei nesvarbu, kur izoliuoti – kalėjimas tiks. Beje, kalėjime, lygiai taip pat kaip ir laisvėje, ji tuoj susiranda sau vietą, tampa svarbi kitiems. Revoliucingas OITNB žingsnis, peržengiantis visuomenės tabu, yra suteikta erdvė Suzzane atpažinti ir tyrinėti savo seksualumą. Galų gale ji tampa tokia svarbi ir miela veikėja (nors realiai dauguma OITNB žiūrovų sutikę ją gatvėje iš tolo aplenktų), kad per visą sezoną turbūt nėra jautresnės vietos negu ta, kurioje sužvėrėjęs sargybinis bando išprovokuoti Suzzane nekontroliuojamas emocijas ją žemindamas ir versdamas trenkti kitai kalinei.

Paradoksalu, bet artėdamas prie tikrųjų socialinių problemų, serialas žengia gilyn į užminuotą zoną. Juk jeigu naratyve iš viso neegzistuoja pažeidžiamos grupės – bent jau apsisaugoji, kad nepadarysi klaidų jas vaizduodamas. Jeigu vis dėlto vaizduoji – visada bus galima įžvelgti trūkumų. Pavyzdžiui, OITNB daug vietos skiriama rasizmo temai: net mažiausiai išsilavinusios juodaodės gali cituoti Obamą ir be vargo įžvelgti smulkiausias diskriminacijos apraiškas. Tačiau dalis žiūrovų vis tiek mato rasinę nelygybę pačioje serialo struktūroje. Štai kad ir neonacių judėjimą kalėjime sukursčiusi Piper (baltaodė aukštesnės socialinės klasės atstovė) galų gale vis tiek lieka miela ir nekalta. Ir ne jai skirta kalėjime žūti. Ir ne jai skirta būti išprievartautai. Tai atspindi į mūsų galvas įsiėdusius stereotipus. Gerai bent tiek, kad kitų / kitokios istorijos tampa vis stipresnės ir beveik paskandina privilegijuotos Piper istoriją.

Bet įtampa išlieka serialo atgarsiuose. Atrodo, iš esmės neįmanoma sukurti serialo taip, kad visos socialinės grupės jaustųsi saugiai. Ypač jei sąmoningai ir pabrėžtinai siekiama tą padaryti. Beje, nesuklyskite: tai tikrai nereiškia, kad galima nejausti atsakomybės už formuojamus stereotipus. Tiesiog gyvenimas yra sudėtingas. Visiškai nejausti atsakomybės visuomenei gali tik lietuviško popkino kūrėjai – gal net ne piktybiškai, tiesiog dėl bendro moralinio nebrandumo (o ką daugiau daryti valstybėje, kur įstatymus ir švietimą valdo krikščioniškos viduramžių dogmos, – taip ir knieti paaugliškai spjaudytis).

Suzanne
Suzanne

Grįždama prie OITNB, kartoju: viskas yra labai sudėtinga. Seriale kalinės vaizduojamos kaip nelemtai susiklosčiusių aplinkybių ir socialinių problemų aukos, išryškinama kalinių-prižiūrėtojų galios nelygybė ir iš to savaime kylanti neteisybė, pažeminimas, išnaudojimas (prisiminkite Stanfordo eksperimentą2). Pridėkime dar kalėjimo, kaip korporacijos, vaizdinį, ir galima visai susigraudinti. Čia nėra kitų pusių, teismų ir advokatų. Jau minėjau, kad dėmesio neskiriama ir kaltei bei atsakomybei. Žiaurumas, kai jis nėra pateisinamas socialinėmis neteisybėmis, yra pateikiamas komiškai. Todėl iš vienos pusės lyg ir keldamas prasmingus klausimus apie kalėjimo reikšmę ir pačią visuomenę, OITNB viso labo šaržuoja, žaidžia ir pats tarsi korporacija renka sau žiūrovus, kuriuos šitos temos aitrina. Žinoma, nei čia labai gerai, nei čia labai blogai. Bet įdomu.

Nes būtent serialai dabar turi visą galią. Kaip jie paklos, taip mes išmiegosim.

 

1 Lietuviškai galėtume išversti kaip „žiūrėjimo priepuolį“. Terminas nurodo į analogiją su priklausomybėmis („binge drinking“) ir bulimijai būdingą nekontroliuojamą persivalgymą („binge eating“).

2 1971 m. Philipas Zimbardo įvykdė nelabai etišką, tačiau vieną reikšmingiausių psichologinių eksperimentų. Jame dalyvavę 24 eiliniai studentai, neturintys kriminalinės praeities, buvo atsitiktinai suskirstyti į kalinius ir prižiūrėtojus ir apgyvendinti kalėjimą simuliuojančiame rūsyje. Eksperimentas buvo nutrauktas nepraėjus savaitei, nes gavusieji prižiūrėtojų vaidmenis, uniformą ir galią pradėjo piktnaudžiauti valdžia, žeminti ir kankinti tariamus kalinius. Trečdalio jų elgesį tyrėjai apibūdino kaip sadistišką. Pagrindinė eksperimento pamoka ta, kad mūsų elgesį aplinkybės lemia stipriau nei asmenybė ar vertybės. Blogis yra banalus, kaip sakė Hannah Arendt.