Vida Girininkienė. Krokuvoje paskui Vytauto galvą

Pirmoji nesėkmė

Kelionei į Krokuvą šių metų balandį pasirengiau labai gerai. Savas miestas – teko ne kartą čia pabuvoti ir net ilgėliau pagyventi. Savaitės pakaks ir Vytautui, ir archyvams, ir dėl įvairių priežasčių neaplankytam Tado Kosciuškos kalnui, juolab kad gyvensiu architektų rajone – Zwierzyniece (Žvėryne), o ten per mišką jis visai netoli. Pirmiausia gerai nufotografuosiu Žalgirio paminklą Jano Mateikos aikštėje, kur ant žirgo puikuojasi karalius Jogaila, o priekyje stovi ant kalavijo pasirėmęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Prie Vytauto kojų žuvęs Ordino magistras Ulrichas von Jungingenas. Šis Ordino pralaimėjimas, kaip žinia, sustabdė tolesnį priešo veržimąsi į Lietuvą ir leido susigrąžinti Žemaitiją. Taigi palieku pagrindinius daiktus stoties saugojimo kameroje ir skuodžiu į J. Mateikos aikštę. Iš kažkur išnyra nuo pagrindinio maršruto Vavelio link nuklydusi karieta, dailus važnyčiotojas mosteli ranka, aš irgi: vežkit pas Vytautą, sakau. Jis nustemba, tad turiu paaiškinti – link Griunvaldo, vėlgi nieko, pas Jogailą –­­ rikteliu. O, pas Jogailą galima, sėskit, pavešiu už tris. Už tris nereikia, dėkui, ateisiu į Rotušės aikštę, iki... Taip ir nesupratau, ar į Mateikos aikštę, ar į Vavelį, kur ilsisi karalius Jogaila, jis būtų mane vežęs. Ir tokia keista nuojauta, kad pradžia ne kažin kokia, net Griunvaldo nežino... Ir tikrai, pasukusi už kampo jau iš tolo matau, jog visas paminklas apstatytas pastoliais, nufotografuoti nepavyks – pirmoji rimta nesėkmė. Ir ko aš čia įsivėliau, galvoju, juk mintinai žinau – paminklas pastatytas 1910 m., atidengtas liepos 15 d., minint Žalgirio mūšio pergalės 500-ąsias metines. Skulptorius mūsiškis – Antanas Vivulskis. Paminklas sugriautas vokiečiams užėmus Krokuvą 1939 metais. Iš jo pavyko išsaugoti tik Vytauto galvą ir kelias ginklų detales, visa kita buvo sulydyta. Paminklas po karo atstatytas, kartais nurodoma jį atstačiusio Krokuvos skulptoriaus Mariano Konieczno pavardė... Ir kas gi čia neaišku? Tačiau būtent tas nenuorama suvalkietis Skirgaila ir sukėlė iš pradžių paprastą smalsumą, paskui nuostabą, o galiausiai pabudino ir profesinį išdidumą imti ir išsiaiškinti. Juolab kad kolega Raimondas Daniliauskas rado, jog to meto Z. Skirgailos portretas saugomas Varšuvoje. Mat, pasak amžininkų, Skirgaila pozavo Vivulskiui kuriant Vytautą Paryžiuje 1910 metais. Reikia tik sulyginti portretą ir nuotraukas su originalu. Ir man tuomet visai neužklydo mintis, kad Vytauto galvos originalai yra du, kad jie skirtingi, nes yra du skulptoriai, ir kad Vivulskio Vytauto reiks gerai paieškoti.

Zigmanto Skirgailos portretas. 1906 m. Dail. Witoldas Wojtkiewiczius. Varšuvos nacionalinis muziejus
Zigmanto Skirgailos portretas. 1906 m. Dail. Witoldas Wojtkiewiczius. Varšuvos nacionalinis muziejus

Antano Vivulskio projektas

Skuodžiu į netoliese esančią J. Mateikos dailės akademiją, domiuosi ten studijavusiu Petru Rimša, kuris 1903 m. Pary­žiuje susipažino su A. Vivulskiu, su juo kartu mokėsi Pa­ryžiaus aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (École Nationale Supérieure des Beaux-Arts), susidraugavo ir net gyveno tame pačiame name. Finansinių nepriteklių blaškomas 1904 m. P. Rimša persikėlė į Lenkijos Meką – Krokuvą, įstojo į Dailės akademiją, o netrukus ir į lietuvių draugiją „Rūta“, kurioje jau sukinėjosi Adomas Varnas, Adalbertas Staneika, Ignas Šlapelis, Kazimieras Ulianskis, Juozas Albinas Herbačiauskas, Sofija Kymantaitė ir Krokuvos konservatorijos studentas Zygmuntas Skirgiełło, taip anuomet buvo rašoma jo pavardė. Apie A. Varno ir Z. Skirgailos draugystę jau buvo rašyta („Literatūra ir menas“, 2016 04 08, Nr. 14). Nuo fortepijono nesitraukiantis muzikas trukdė Varnui ir kitiems kartu gyvenusiems dailininkams, o suvalkiečiui iš Naudžių kaimo, smuikavusiam nuo vaikystės, muzika tiko. Apsigyveno viename dviejų kambarių bute ir susidraugavo. Kartais net „surėžiame kokį šokį ar lietuvių liaudies dainą: aš smuiku, o Zigmas fortepijonu“, – po daugelio metų prisimins P. Rimša. 1906 m. Z. Skirgaila baigė Konservatorijos vargonų klasę ir tais pačiais metais įstojo į Paryžiaus „Schola cantorum“ mokytis kompozicijos ir skambinti fortepijonu. Ten gyveno su I. Šlapeliu, susipažino su Miku Petrausku, kiek vėliau ir su A. Vivulskiu. A. Vivulskis 1908 m. jau buvo baigęs skulptūros studijas. Jis pažinojo ir bendravo su Adomo Mickevičiaus sūnumi Vladislovu, jautusiu nostalgiją tėvo gimtinei ir Lietuvai. O Vivulskis visur prisistatydavo lietuviu. V. Mickevičius jį supažindino su muziku virtuozu ir kompozitoriumi Ignacu Janu Paderewskiu, vienu iš lenkų tautinio judėjimo lyderių. A. Vivulskis, apsirgęs džiova, kurį laiką gydėsi jo viloje Šveicarijoje, kur buvusi oranžerija tapo skulptoriaus dirbtuve. Paderewskiui patiko Vivulskio darbai, idėjos, suprantama ir talentinga asmenybė, tad Vivulskis 1908 m. gavo pasiūlymą sukurti Žalgirio mūšio 500 metų sukakčiai paminklą. Krokuva tuomet priklausė Aust­rijos imperijai. Mecenatas Paryžiaus pakraštyje išsinuomojo ir jam įrengė erdvią dirbtuvę. A. Vivulskis pasikvietė tos pačios meno mokyklos absolventus –­ vilnietį bendrakursį Boleslovą Balzukevičių ir skulptorių Pranciškų Ksaverą Bleiką (Black). A. Vivulskio manymu, centrine figūra, kaip ir J. Mateikos paveiksle, turėjo būti Vytautas. Bet užsakovui ir kitiems tai netiko – turėjo būti Jogaila. Skulptoriaus užsispyrimu pozuoti Vytauto Didžiojo skulptūrai turėjo tik lietuvis ir ši misija buvo pasiūlyta Z. Skirgailai. Ir šis vėliau pasakos Rimšai, kad pozavo ne kartą apvilktas šarvais, kad turėjęs žiūrėti į žuvusį kryžiuočių vadą rūsčiai, paniekinamai. Tačiau tas rūstumas nepavyko, ir Vytautas ne visiems patiko. Apskritai dėl Vivulskio Lenkijoje kilo ginčų ir protestų: „Kodėl kažin koks mažai prie Vyslos žinomas vilniukas projektuos paminklą Krokuvai, kurioje netrūksta garsių menininkų?“ Tačiau Paderewskis turėjo liaudišką atsakymą: „Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.“ Beje, paminklas tuo metu vadintas ne „Žalgiriu“, o „Jogaila“, šį pavadinimą ir dabar galima užtikti informaciniuose leidiniuose lenkų kalba.

Vytauto modelis Paryžiaus dirbtuvėje. Iš N. Lukšionytės-Tolvaišienės knygos „Antanas Vivulskis. Tradicijų ir modernumo dermė“
Vytauto modelis Paryžiaus dirbtuvėje. Iš N. Lukšionytės-Tolvaišienės knygos „Antanas Vivulskis. Tradicijų ir modernumo dermė“

Krokuvos dailės akademijoje

Lekiu į netoli paminklo esančią Krokuvos dailės akademiją, blaškausi ilguose siauruose koridoriuose, kažkas padeda surasti archyvą, prašau duomenų apie minėtus dailininkus. Nieko neturi, viską vokiečiai išvežė, liko tik studijų liudijimų knyga. Ten yra nepasirašytas įrašas, kad Varnas Rikkersas Adamas iš Joniškio 1911–1912 m. pusmetį studijavo pas prof. Wojciechą Weisą. To nežinojau, tačiau greitai nustatau, kad 1903–1904 m. čia studijavo Varšuvos dailės mokyklą baigęs Witoldas Wojtkiewiczius (1879–1909), tas pats, kuris 1906 m. aliejumi nutapė puikų Z. Skirgailos portretą, saugomą Varšuvos tautiniame muziejuje. „Ta pati kompanija“, –­­ nusijuokiu ir kitą dieną tęsiu paieškas Dailės akademijos muziejuje.

Muziejininkė Małgorzata Sokołowska apie Vivulskį žino, o apie Skirgailą –­ ne. Netrukus suprantu, kad nesusikalbame. „Žalgirio“ autoriumi ji laiko skulptorių M. Konieczną. To laikotarpio ikonografijų, studentų stojamųjų darbų (A. Varno stojamasis darbas buvo Z. Skirgailos portretas) jie neturi, tačiau, man besisukiojant, džiugiai informuoja, kad dabartinio paminklo skulptorius profesorius M. Koniecznas sutinka mane priimti savo dirbtuvėje. Pasiūlymas netikėtas, bauginantis, tam nesirengiau. Skulptorius puikiai kalba rusiškai, skambinu, tariuosi dėl laiko. „Kaip rasiu jūsų dirbtuvę?“ –­ klausiu. „Ogi labai paprastai. Pamatysite Mateiką ir spauskite mygtuką.“ Ir vėl J. Mateika... Reikia spėti aplankyti jo kapą-koplytėlę senosiose Rakovicų kapinėse.

Pas skulptorių profesorių Marianą Konieczną

Kitą dieną sutartu laiku aš jau nuo Vyslos į kalną kylančioje Ukrytos gatvelėje. Namų numerių ten nelabai suprasi, matau – į mane jau žiūri J. Mateika su palete rankose, tad ir skambinu į tas duris. Išeina jaunatviškas, nenusakomo amžiaus vyras (nors skulptoriui jau per aštuoniasdešimt), išleidžia žurnalistus, įleidžia mane. Buvusio Krokuvos dailės akademijos rektoriaus, profesoriaus dirbtuvė-galerija didelė, erdvi, pilna realizuotų ir nerealizuotų darbų maketų. Skulptūrų pilnas ir bendras dirbtuvės bei netoliese esančio gyvenamojo namo kiemas. O galerijoje išdidžiai į tolį žvelgia penkių metrų aukščio Vytautas. Niekų klausinėti nenoriu, pokalbiui nepasirengusi, bet vis dėlto: atkurtas ar sukurtas Žalgirio paminklas? Ir tada sužinau, kad šio paminklo atkūrimas buvo ilgas ir sudėtingas procesas. Diskusijoms „už“ ir „prieš“ užgesinti naujas tiltas per Vyslą buvo pavadintas „Žalgiriu“, bet tai nepadėjo, vėl diskutuota, kad Vivulskis mažai žinomas, kad jo paminklas buvęs be veido, kad tai labiau architekto, o ne skulptoriaus darbas (Vivulskis iš tiesų buvo ir skulptorius, ir architektas), kad rekonstruoti neverta, bet jei visuomenė labai nori, tai tegul pastato kur nors nuošalyje, bet ne Krokuvos aikštėje... Be visokių kalbų buvo ir objektyvių sunkinančių aplinkybių: mažai dokumentų ir nuotraukų. Bet netrukus prof. Viktorui Zinui pavyko sužinoti, kad ilgiausiai iš pamink­lo kūrėjų trijulės gyvenusio P. K. Bleiko dirbtuvėje netoli Paryžiaus išliko A. Vivulskio „Žalgirio“ modelis. Jo duktė Irena Bleik, ketinusi tėvui statyti paminklą, sutiko šį modelį parduoti už 3 tūkst. dolerių. M. Koniecznas Bleiko dirbtuvėje rado pageltusių brėžinių, kuriuose buvo nurodytas paminklo skulptūrų aukštis ir plotis, juos skulptoriaus duktė irgi pridėjo prie modelio. Krokuvos prezidentas Jerzis Pękała padengė visas išlaidas. „Tačiau juk viena matyti nedidelį modelį prie sienos, o visai kas kitą projektuoti paminklą didelėje aikštėje, kur medžiai ir dangus sudaro foną. Skulptūras, iš kurių padarytas paminklas, padariau panašias, bet tik aukštesnes, platesnes, šiek tiek pakeičiau arklio išvaizdą, pakėliau Jogailos balno kilpą“, –­­ prisimins skulptorius. Pozuotojų jis neturėjo. Bet tai dar ne viskas. Nugarinėje postamento dalyje iš pradžių stovėjo nusimetančio pančius valstiečio figūra. „Pamink­lo užpakalyj raižosi valstietis. Jo rankos išplėstos, krutinė ištempta. Jis džiaugiasi pasiliuosavęs iš kryžiuočių jungo. Tai Grunvaldo laimėjimų simbolas“, – 1910 m. liepos 30 d. rašė „Lietuvos žinių“ korespondentas Rapolas Rasikas. Paties Vivulskio iniciatyva 1912 m. ši figūra buvo pakeista taikų darbą simbolizuojančiu artoju. M. Koniecznas sugrąžino geležinius pančius nusitraukiančio valstiečio figūrą. Ir Vytautas tikrai jau kitas. Apie ankstesnįjį R. Rasikas rašė: „Vytautas su paniekinimu žiūri į karo auką. Ant jo rūstaus veido nematyt apgalėtojo džiaugsmo, bet aiškiai atspindi gylus užsimąstymas. Kryžiuočių sumušimas tai tik dalelė jo planų. Ateityj jam reikės dar ne vienus panašius kryžiuočius sumušti, kad atsiekus savo tikslą – galingos, nuo nieko neprigulmingos Lietuvos.“ Dabar Vytautas žemyn nežiūri, jo, kaip ir Jogailos, drąsus žvilgsnis nukreiptas priekin. Pasak skulptoriaus, buvo ginčų dėl sukurto paminklo lokalizacijos, norėta jį apsukti į kitą pusę. „Mano koncepcijoje paminklas simbolizuoja Vladislavo Jogailos grįžimą iš Grunvaldo. Karalius nugalėtojas stovi prieš sostinės vartus. Juk kaip tik prieš paminklą yra Florijono vartai, turime išsaugoti tiksliai loginę ir istorinę eigą“, –­ gynė buvusio paminklo vietą M. Koniecznas. Po daugybės svarstymų, pasitarimų, televizijų laidų nutarta „atstatyti taip, kaip buvo, nes buvo gerai“. M. Koniecznas prisimena 1976 m. spalio 16 d.: „Atsimenu lyg šiandien, kai Vladislavą Jogailą ant cokolio sumontavo galingas sraigtasparnis; tą sceną per televiziją stebėjo milijonai lenkų. Dar vykstant šiai operacijai įpuolė pas mane į studiją žurnalistas iš Varšuvos ir paleido prieš akimirką įrašytą pokalbį su dvidešimtmečiu jaunuoliu. Į žurnalisto klausimą, ką jis galvoja apie šį įvykį, jaunuolis atsakė, kad yra laimingas ir susijaudinęs matydamas sugrįžtantį karalių į savo vietą, pasakys apie tai savo vaikams, o rojuje – anūkams. Neįtikėtina? Tačiau praktiškai patikrinta, kad tie, kurie buvo panašaus amžiaus 1910 metais, daug kartų pokalbiuose su artimaisiais ir oficialiuose pasisakymuose atsimindavo tas pakylėtas minutes.“

„Namų dangčiai (stogai) pilni žiūrėtojų; iš kiekvieno lango kyšo bent po kelias galvas, tvoros, medžiai tartum spiečiumi aplipę. Tam tyčia parengtos sėdynės tirštai apsėstos publikos. Galicijos maršalka Badeni po kalbos mosteli ranka ir nukrenta dangalas. Šauksmai, plojimai“, – rašė 1910 m. liepą R. Rasikas. „Baigdamas kalbą Paderevskis pabučiavo paminklo autorių Vivulskį ir pasakė atiduodąs paminklą savo tautai ir pavedąs Krokuvos miesto globai“, –­ papildė to meto „Vilties“ korespondentas kun. Juozas Tumas.

„Šis paminklas be abejo didelis darbas, didelė atsakomybė ir didelis stresas“, – vis kartojo skulptorius M. Koniecznas.

„Tai kaip teisingai įvardinti šio paminklo autorių? – klausiu. – Ir lietuvių, ir lenkų informacinėje literatūroje nurodyta klaidingai.“ – „Sukurtas skulptoriaus Mariano Konieczno pagal Antano Vivulskio projektą“, – trumpai atsako profesorius. Ir dar priduria, kad Vytauto galva yra Krokuvos miesto istorijos muziejuje.

Vytauto galva Oskaro Schindlerio fabrike. Žalgirio mūšio paminklo detalė. 1910 m. Skulpt. Antanas Vivulskis
Vytauto galva Oskaro Schindlerio fabrike. Žalgirio mūšio paminklo detalė. 1910 m. Skulpt. Antanas Vivulskis

Oskaro Schindlerio fabrike

Kitos dienos ryte aš vėl Dailės akademijos muziejuje. Prašau padėti, nes liko tik dvi dienos, kaip aš ką rasiu, jei šis muziejus turi gausybę filialų ir skyrių. M. Sokołowska rengia parodą, paprašo ateiti vėliau. Žinau, kad esu įkyri, nemandagi, bet kito pasirinkimo neturiu. Aplankau balandžių ir panelių numylėtą Mickevičių, užeinu į Šv. Marijos baziliką, pasėdžiu ir atgal į Akademiją. „Vytauto galva yra Oskaro Schindlerio fabriko ekspozicijoje“, – sako Małgorzata, užrašo ten dirbančio asmens, kuris man gali padėti, telefoną ir priduria, kad muziejus dirba kasdien iki aštuonių valandų vakaro. Kažkas pataria, kaip ten nuvykti, tad sėdu į tramvajų, o šis – tik į tą pusę. Pertvarkomą pramoninį kvartalą reikia apeiti. Tai jau keli kilometrai, o kai pasiekiu muziejų, jis jau uždarytas: antradieniais dirba tik iki keturių. Radusi tiesesnį kelią parsirandu atgal, dienos nebėra, o dar ir netikrumas, kas ir kaip. Kitą dieną nuo pat ankstyvo ryto aš vėl kelyje.

Oskaras Schindleris – vokietis, nacių partijos karininkas, verslininkas, karo metais prie nuosavos emalio indų gamyklos įkūrė žydų stovyklą. Už savo pinigus jiems pirko maistą, drabužius, mokėjo didžiulius kyšius, kad vokiečiai neuždarytų fabriko, gaminusio karinės reikšmės įrenginius, nors gamykla neišleido nė vieno tinkamo ginklo. Karo pabaigoje, kai žydai buvo siunčiami į Aušvicą, jis sugebėjo evakuoti į Čekiją maždaug 1098 žydus, iš kurių nė vienas nežuvo. Pasaulio tautų teisuolis. Po karo fabrikas buvo perstatytas, jame įsikūrė įvairios įstaigos. 2005 m. fabrikas tapo miesto nuosavybe. 2007 m. po ilgų diskusijų buvo nuspręsta jame įsteigti dvi kultūros institucijas. Buvusiame fabriko administraciniame pastate nutarta realizuoti Krokuvos miesto istorijos muziejaus projektą-parodą „Krokuva okupacijos laikotarpiu 1939–1945 metais“.

Vaizdingesnio muziejaus nesu mačiusi. Daugybė filmuotos medžiagos, garso efektų, atkurtų įstaigų, kovotojų slėptuvių, dujų kamerų. Ir viskas juda, veikia, groja, rėkia pro langus ir iš garsiakalbių. O dar žmonių srautai, grupė po grupės, praeiti sunku, net Ermitaže ar Luvre tokio spiečiaus nemačiau. Tikrai įdomu: apžiūrinėju, keliauju iš vieno aukšto į kitą, tikiuosi lengvai tą galvą surasti. Bet nerandu. Vėl einu, tik jau greičiau, tais pačiais keliais, lendu pro ekskursijas, bet Vytauto nėra. Kažkodėl vis patenku į dujų kamerą, už kurios netoli išėjimas į kitą gatvės pusę. Prasiveržiu prie įėjimo, ieškau naujojo pažįstamo, kur ta Vytauto galva, kur? Šis mane supažindina su vieno skyriaus darbuotoju, kuris nieko konk­retaus apie šį paminklą nežino, o istorikas šiandien nedirba, taigi mane palydi. Vėl kylame aukštyn žemyn, pro administraciją patenkame į siaurą koridorių, vedantį į didesnes patalpas. „Štai, – sako, – Vytautas.“ Ne iš karto jį pamatau, žiūriu į didelį stendą su 1939 m. lapkričio 30 d. griaunamo paminklo vaizdu. O Vytauto galva gi apačioje, ant žemės, stiklinėje dėžėje. Be jokio užrašo ar teksto. Tiesiog įdėta. Manau, kad ir kiti tą galvą vargiai pastebi, o jei ir pastebi, tai vargu ar susieja su Žalgirio paminklu, juolab su Vytautu ar A. Vivulskiu. Nežinau, kaip reaguoti, viskas susimaišo ir staiga pasipila ašaros. Viskas kaip ir logiška: karas nieko nesigaili, bet ir viskas žeidžia. Praeina grupelės, klausia: „Ponia, jums negera?“ Ne, viskas gerai. Nueinu į didesnę patalpą ir jau nebesusitvardau. Žmonės užjaučia, juk žiūriu į vežamus mirti žydus... Paskui susivokiu, kad reikia dirbti, grįžtu ir šimtą kartų fotografuoju, nes nėra nei tinkamo apšvietimo, nei erdvės, gal kas išeis, o tada pro dujų kamerą su niekuo neatsisveikinusi išeinu.

Vytauto galva, galutinio maketo skulptūros dalis. 1976 m. Skulpt. Marianas Koniecznas. Vidos Girininkienės nuotraukos
Vytauto galva, galutinio maketo skulptūros dalis. 1976 m. Skulpt. Marianas Koniecznas. Vidos Girininkienės nuotraukos

Vilties visuomet yra

Varšuvoje viskas daug paprasčiau. Nacionaliniame muziejuje greitai suradau ką reikia, sutariau gauti W. Wojtkiewi­cziaus nutapyto Z. Skirgailos portreto kopiją su leidimu jį publikuoti. Muziejuje ilgai stoviu prie J. Mateikos „Žalgirio mūšio“, randu daugybę siužetinių linijų, kurių nepastebėjau paveikslui būnant Vilniuje. Čia pasiseka – nusiperku suvenyrinių magnetukų ir knygų skirtukų su J. Mateikos Vytautu. Daugybė mokinukų ir darželinukų, susėdę ant grindų, klausosi mokytojų ir įdėmiai stebi paveikslus. Jaunos gražios mokytojos su pintais krepšeliais man primena Édouardo Manet paveikslus. Daugelio dalykų negaliu paaiškinti. Kodėl lietuvių delegacija 1910 m. atsisakė dalyvauti paminklo atidengimo iškilmėse, jei jo skulptorius laikė save lietuviu? Ar šiuo atveju pateisinami „blogi santykiai“? Kun. J. Tumas pradžioje gana piktai rašęs apie šį paminklą, 1910 m. rugpjūčio 12 d. „Viltyje“ teigė: „Per visas Kriokuvo iškilmes lietuvių neužgauliota, o Lietuva netik nežeminta, bet net lyg pirmon vieton buvo statoma. Visos didžiosios gatvės, sakysime, kuriomis daugiausia vaikščiota, buvo išpuoštos ne lenkų tautiškomis spalvomis: raudona ir balta, bet neva lietuvių: mėlyna ir balta. Nežinau, kaip ten iš tikrųjų yra. Taip kitąkart tvirtino Fryburgo lietuviai studentai, ginčydamiesi su lenkais. Prof. Piekosinskis tada nusprendė, jog lenkų ir lietuvių tautinės spalvos vienodos – raudona ir balta.“ Atsiverčiau Eduardo Piurko išverstus A. Mickevičiaus „Lenkų piligrimų raištus“ (2006, lietuvių kalba): „Ir atlygino jiems Dievas, nes didžioji tauta, Lietuva, susivienijo su Lenkija, kaip vyras su žmona, dvi sielos viename kūne. Nors niekad anksčiau tokios tautų sąjungos nėra buvę. Bet vėliau bus.“ Adomas daug ką išpranašavo... Aplankiau A.Vivulskio ir B. Balzukevičiaus kapus Vilniaus Rasose. Lietuvos dailės muziejuje Linas Gedminas parodė A. Vivulskio kurtus Žalgirio mūšio paminklo modelius. Lyg ir viską patikrinau. Paskambinau profesoriui M. Koniecznui, padėkojau už paramą ir informaciją ir pažadėjau atsiųsti atspausdintą straipsnį. Jo nuomonės klausti neišdrįsau.

Nesu menotyrininkė, šia prasme paminklų neanalizuosiu. Tačiau ir 1910 m., ir 1976 m. gerokai didesnė buvo istorinė šių paminklų reikšmė. Jie liudijo laisvą valstybę ir Jogaila su Vytautu tai įprasmino. Manau, šiandien, liepos 15 d., Žalgirio mūšio paminklas jau yra nusikratęs restauratorių marškinių. Ar tebeguli Vytauto galva ant Schindlerio fabriko grindų, negaliu patikrinti. Vilties yra, kad ją kas nors pakels. Vilties visuomet yra...

 

N. Lukšionytė-Tolvaišienė. „Antanas Vivulskis. Tradicijų ir modernumo dermė“. –­ V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002.

A. Urbanczyk. „Pomnik Grunwaldzki w Krakowie“. – Kraków: Wydawnictwo Literackie,1974.

J. Rimantas. „Petras Rimša pasakoja“. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964.

J. Skrobot. „Kształty pamięci. Rzecz o Marianie Koniecznym“. – Kraków: „Promotor“, 2009.

K. Jakubowski. „Kraków na starych widokówkach“. – Warszawa, 2015.

A. Marszałek, M. Bednarek. „Fabryka Emalia Oskara Schindlera“. – Kraków: Muzeum historyczne miasta Krakowa, 2011.

Komentarai  

 
+2 #1 Raimondas 2016-07-21 09:56
Rimtas straipsnis, tokio lygio straipsniai turėtų būti spausdinami labiau skaitančiosios auditorijos puslapiuose.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai