Gintaras Bleizgys. Linkiu cunamių ir uraganų

Gintaro Žilio nuotrauka
Gintaro Žilio nuotrauka

Dabar jau neatsimenu, kas ir kokia proga atnešė gabaliuką pūdyto ryklio. Bet, matyt, proga buvo. Mėginome valgyti.

Mums buvo paaiškinta, kad ryklio dalis, iš kurios išpjautas gabalas žuvienos, yra labai nuodinga, o pūdant nuodai išeiną lauk ir valgyti galima.

Galima?

Supuvusios žuvies kvapas toks, kad sunku ir aprašyti. Pradarius stiklainį, kuriame saugiai nuo aplinkos izoliuotas gulėjo puvėsis, rietė ne tik nosį, bet ir skrandį. Buvome jauni ir kvaili, tiksliau –­ pašėlę, todėl stengėmės neišsigąsti ir ragauti. Ne, neteisingai sakau: vieni buvome jauni, o kiti nebuvo tokie jauni, bet dar buvo šiapus.

Ko mes ragavome – argi pūdyto ryklio?

Na, jo taip pat, bet visų pirma – gyvenimo, kuris ėjo ir bėgo tokiu greičiu, kaip pūva ryklys.

Savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiuoju redaktoriumi dirbau nuo 1997-ųjų liepos iki 2001-ųjų vasario. Sudėtingu laiku. Buvau dar labai jaunas ir ne visai supratau, kas vyksta. Didžiulis virsmas – kai gyventi taip, kaip gyveno daugybę metų iki tol, savaitraštis nebegali. O kaip gyventi?

Nežinau, ar kuris po manęs dirbęs vyriausiuoju redaktoriumi atsakė į šį klausimą. Aš nežinau atsakymo iki šiol. Iš jaunatviško drąsumo ir rykliškumo tuomet iš darbo atleidau beveik pusę redakcijos darbuotojų. Tuo nesididžiuoju ir puikiai suprantu žmonių nuoskaudas. Bet nebuvo kitos išeities.

Buvo? Daug ką galėjome daryti kitaip?

Darėme.

Mano darbo savaitraštyje laikotarpiu redakcija iš Universiteto gatvės persikraustė į Z. Sierakausko gatvę. Daug baldų, popierių, įrangos. Ačiū visiems be atlygio padėjusiems šį veiksmą atlikti. Ačiū visiems to laiko „Literatūros ir meno“ bendradarbiams, rašiusiems į laikraštį „už ačiū“. Honorarų nebuvo iš ko mokėti...

Taip negalima gyventi. Taip, kaip kultūrinė spauda gyveno tais laikais ir kaip ji gyvena dabar. Nelyg koks ryklio gabalas, uždarytas skurdo stiklainyje. Šalies bendrasis vidaus produktas kasmet auga, gyvenimo lygis kyla – tik kultūrinės spaudos darbuotojai to nejunta. Finansavimas šiai spaudai toli gražu nedidėja. Toli gražu nesiekia net skurdo ribos. Ar įmanoma šitaip gyventi? Ar įmanoma iš šitokio gyvenimo prisidėti prie mūsų kultūros puoselėjimo?

Ar tinka jubiliejaus proga kalbėti tokius dalykus?

Manau, labiausiai tinka kalbėti apie gyvenimą ir išgyvenimą. Manau, jubiliejaus proga tinka linkėti daug, ilgo, galingo, pripildyto šėlsmu ir pasiutimu gyvenimo. Linkiu riaumoti, o ne stenėti, reikalauti, o ne pataikauti, linkiu cunamių ir uraganų, o ne cacų lialių. O jeigu nepavyktų, tai daug geriau yra garbingas charakiris negu prisitaikymas prie aplinkybių, negu bet kokio plauko nelaisvė. Mes nežinome, kas bus rytoj, ir šitas nežinojimas man yra gražiausia (didingiausia?) žmogaus gyvenimo dalis. Visiems ir kiekvienam redakcijos darbuotojui, bendradarbiui, skaitytojui linkiu atrasti tai, kas įdomu, kas veža, neša ir gena į priekį. Visa kita – tik pelai, kuriuos vėjai nuneš (jau nunešė) į nebūties tolumas.

b_250_346_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-07-22_nr._3577-3578_2016-07-22_nr._3577-3578_virselis.jpg

2016-07-22 nr. 3577-3578

|
Grafitis Berlyne. manipuliacija.lt nuotraukaGrafitis Berlyne
viršeliai


Džojos Barysaitės nuotraukaVacys Reimeris. Likau kartu
„literatūrai ir menui“ – 70


Vitos Norvilienės nuotraukaGytis Norvilas. Laiko centrifuga, arba 70 vasarų
„literatūrai ir menui“ – 70


Gintaro Žilio nuotraukaGintaras Bleizgys. Linkiu cunamių ir uraganų
„literatūrai ir menui“ – 70


Gintaro Žilio nuotraukaAlvydas Šlepikas. Gyvi?
„literatūrai ir menui“ – 70


Gintaro Žilio nuotraukaVladas Braziūnas. Septyni iš dešimties
„literatūrai ir menui“ – 70


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai