Gintaro Žilio nuotrauka
Gintaro Žilio nuotrauka

„Literatūros ir meno“ savaitraštyje pradėjau dirbti puse etato, o gal po pusmečio tapau ir redaktoriumi. Pagrindinė problema – redakcijoje pernelyg daug darbuotojų. Tai nuolat girdėjau LRS valdybos posėdžiuose ir Kultūros ministerijoje. Neva jeigu darbuotojų sumažėtų, tai pradėtume gyventi kaip inkstai taukuose. Teko darbuotojų mažinti, o tada mažėjo ir pinigų. Tie redaktoriavimo metai buvo nuolatinis klaidžiojimas Ministerijos ir Seimo koridoriais kaulijant lėšų, pas­kui kompiuterių, paskui vėl pinigų. Kas kartą pažadų buvo nemaža, bet naudos –­ dažniausiai nedaug. Prašai pinigų leidiniui, o tau ministras sako: o tu žinai, kad Klaipėdos teatro pamatai skyla? Baisu, suprantu, skyla, bet ne aš suskaldžiau. Gal nereikėjo vokiečiams statyti ant biriojo smėlio? Bendraudamas su valdžiažmogiais supratau, kad jų realybė nebūtinai yra arti manojo realybės suvokimo: vienas svarbus parlamentaras klausė, ar mūsų leidinyje išsispausdinęs rašytojas gali bent pusmetį iš to honoraro išgyventi? Kai atsakiau, kad negali, tai labai pasipiktino ir sakė, kad netvarka. O kai pasakiau, koks iš tikrųjų tas honoraras yra (arba jo iš viso nėra), tada, matyt, buvo tiek šokiruotas, kad pažadai padėti ėmė sklaidytis kaip iš arklio prakaito garai, ir jis, pasisukęs kažkur į šalį, staiga užsidarė savyje. Paskui ir visai išnyko, liko tik Seimo koridorius (ar kabinetas, dabar nepamenu).

Vienas ministras vos neparbloškė manęs iššokęs iš savojo kabineto, tada kelias akimirkas žiūrėjo į mane mirksėdamas ir netikėtai parodęs ranka į sukrautas dėžes pasakė: „Kompiuterių? Imkit, pasirinkit, čia sukrauta, imkit.“ O tada nurūko ministerijos koridoriumi, palikęs mane dvejojantį ir nustebusią savo sekretorę, kuriai įteikiau tik raštą, kad norim tapti VšĮ (taip buvo liepta ir to buvau atėjęs). Anot tos moters, kompiuteriai gal ir bus skirti redakcijoms, bet dar ne dabar. Išėjau su viltimi.
Vienas puskvailis (drąsiai tai sakau, nes toks buvo – vertinkite juos pagal jų darbus) Seimo komiteto narys pareiškė (taip ir pasakė): „Atsakingai jums, pone redaktoriau, pareiškiu, kad „Literatūrai ir menui“ finansavimo skirti negalima, nes čia spausdinami straipsniai yra abejotinos kokybės.“ Taip ir pasakė „straipsniai“, bet paprašius pasakyti, ką jis skaitė ir kurio teksto kokybė netenkina Išrinktojo Sūnaus, pavadinimo nesugebėjo prisiminti, tik nubėgęs kažkur atnešė mūsų leidinį ir parodė skiltyje „Replika“ išspausdintą Kęstučio Rastenio laiškelį, kuriame poetas poetiškai kažkuo piktinosi. Štai, pasakė parlamentaras. Čia jau neišlaikė net mano auksiniai nervai ir pirmą kartą ėmiau staugti, balsą pakėliau, maniau, kad apsaugą iškvies. Neiškvietė. Reikia pasakyti, jog finansavimo kokybei tai neturėjo jokios reikšmės.

Paskui buvo įkurtas Fondas. SRTRF. Kuriuo vieni džiaugėsi (nes pateko į fondo valdybą), o kiti – ne. Man nuo pat pradžių atrodė, kad tas fondas ydingas. Visaip priešinausi jo įkūrimui. Deja. Turim. Jau iš pirmojo pinigų skirstymo buvo matyti, kad yra taip, kaip ir tikėjausi: ekspertai nurodė „Litmeniui“ skirti metams 10 000 (dešimt tūkstančių) litų. Kai vieno numerio savikaina buvo 18 (aštuoniolika) tūkstančių tų pačių pinigų. Reikia pasakyt tiesą: fondas vis dėlto skyrė daugiau. Tačiau žmonių ir vėl reikėjo mažinti. Nors ir taip jau buvo beveik nykštukai.

Ėjo laikas, tie, kurie iš pradžių atsidūrė fondo valdyboj, jau nebebuvo ten, nes kadencija pasibaigė, atsirado nuostata, jog fondo valdybos nariai negali būti susiję su jokiu leidiniu, ir staiga jų leidiniai tapo nebefinansuotini. Ačiū Dievui, tada jau buvau nebe redaktorius, laisvai vaikštinėjau kaip atomas ar Brauno garstyčia. O kai po kelerių metų pamačiau kultūros leidinių Redaktorius su kastuvais Kudirkos aikštėje kasančius sniegą (taip bandė užsidirbt vieną kitą pinigą leidybai), supratau, kad gal ir daug kas kinta pasaulyje, tik nekinta kultūrinės spaudos finansavimas. Juk ir ubagams į delnus dažniausiai dedam tuos pačius centus, finansavimo sumų labai nedidinam.

Keista, kad dar gyvi.