Džojos Barysaitės nuotrauka
Džojos Barysaitės nuotrauka

Linkiu kūrybingo kelio iki šimtmečio! Ypatingas jausmas kas savaitę paimti į rankas naują „Litmenio“ (taip jį įpratome vadinti nuo pradžių pradžios...) numerį, vos ne taip pat kaip prieš kokius trisdešimt metų, ir pasidomėti, kaip jame atsispindi Lietuvos kultūrinio gyvenimo erdvės, literatūros ir visų kitų menų dirvonus vagojančių žmonių darbai. Daug vandens nutekėjo, kai ir man teko būti litmeniečiu, būti beveik nuo pat jo gimimo – nuo 1949-ųjų. Du dešimtmečius... Nusišypsojau supratęs, kad visi šiandien triūsiantys redakcijoje yra gimę vėliau už patį leidinį. Visi... Vėliau...

„Literatūra ir menas“ – bene vienintelis spaudos leidinys, nepakitusiu pavadinimu atėjęs iki mūsų dienų, kai visi kiti leidiniai, kurių anuomet buvo nemažai, užgeso, išnyko... Tai daug ką pasako. Savaitraštis kaip burlaivis garbingai atlaikė visas laiko audras ir pokyčius.

Prisiminti?.. Galima labai daug... Tam reikėtų didelio jaučio odos, o ne kelių balto popieriaus lapų.

 

* * *

Štai įnikęs į rankraštį orus žemaitis, pradėjęs bendradarbiauti dar būdamas studentu, o laikui bėgant tapęs labai ryškiu kultūros puoselėtoju, ne vienos knygos autoriumi, akademiku. Atpažinote? Taip, tai Jonas Lankutis. Už kito stalo jau kitos meno srities – muzikos –­ žinovas (o ir didelis mėgėjas palaipioti snieguotais kalnais), vėliau tapęs muzikos akademijos vadovu – Juozas Antanavičius. Už gretimo stalo – vėlgi atpažinsite – šviesaus atminimo teatro menui pasišventęs Saulius Macaitis. Greta dailės rašinius varto Eduardas Pranckūnas.

Toliau – poetas ir literatūros skyriaus vedėjas Eugenijus Matuzevičius su jam talkinusiu poetu Antanu Jonynu, galėjusiu skaityti tik Brailio raštą... Ir kaip nepaminėsi čia pat sėdinčio puikaus poeto Jono Strielkūno? Jį – mūsų su Matuzevičiumi pastangomis – po redakcijon atsiųstų posmų įtaigos pavyko atsivilioti sostinėn iš Panevėžio, kur jis kuro bazėje pilstė ne gaivias poezijos eilutes, o dvokiantį žibalą...

 

* * *

Stalai, stalai... Bet už jų ne vien žmonės su plunksna rankose. Čia ir redakciją aplankantys žmonės. Tai įvairių meno ir mokslo sričių veikėjai, daug prisidėję, kad savaitrašty, be neišvengiamos duoklės socializmo ideologijai, atsirastų ir gaivesnio dvelksmo, drąsesnių minčių. Regime tarp stalų judančius ar greta susėdusius straipsnių autorius, laikraščio bendradarbius, tuomet nelengvos, bet kilnios kultūrinės misijos dalyvius. Štai žinomas literatūrologas, knygos apie Vincą Kudirką autorius ir savaitraščio redakcinės kolegijos narys Julius Būtėnas. Štai naują rankraštį atnešusi literatūros tyrinėtoja Irena Kostkevičiūtė, literatūrologas Albertas Zalatorius. Ne vien literatus matome –­ štai istorikas Vladas Drėma, žilom garbanom pasipuošęs kompozitorius Konradas Kaveckas, operos dirigentas Jonas Aleksa, teatralas Juozas Rudzinskas, tapytojas Vytautas Mackevičius, kalbininkas Kazys Ulvydas... Nelengva visus ir pastebėti. Bet štai netikėtai išvystame labai pažįstamą veidą... Kas jis? Taip, tai Antanas Vienuolis, mūsų literatūros įžymybė. Jis ne straipsnį atnešė, o iš Anykščių Vilniun atvykęs nutarė aplankyti ir jo mėgstamo laikraščio redakciją.

O! – matote ir iškilųjį mūsų kalbos grandą – Juozą Balčikonį, kurio vizitą pats redaktorius ligi šiol atsimena. Eidamas į kabinetą, kalbininkas stabtelėjo, pažvelgė į užrašą, kabėjusį ant durų, ir, po pasisveikinimo prisėdęs, gana griežtai tarė: „Neteisingai save vadinate: jūs ne atsakingasis, o atsakomasis redaktorius...“ Ir jau kiek švelnesniu balsu pridūrė: „Tai jūs, regis, esate pats jauniausias redaktorius... Tad už nežinojimą atleistina...“

 

* * *

Štai dar vienas stalas. Už jo – savimi labai pasitikįs partinis pareigūnas – kultūros ir propagandos sekretorius ar kas nors žemesnis. O greta stalo stovi jūsų nuolankus tarnas, ne sykį ir ne du, dešimtis kartų specialiai iškviestas pasiaiškinti dėl vienos ar kitos publikacijos. Tarp tų nemalonių vizitų pažvelkim į šį: sėdi pareigūnas, šalia – litmenietis redaktorius, pareigūno rankose spalio švenčių data išleistas savaitraščio numeris. Jis gana draugiškai klausia: „Tai kaip atšventėm Spalio šventę?“ Sakau: „Normaliai...“ – „Noormaliai?..“ – jau pašaipiai pakartoja cekakistas. „Normaliai...“ – dar pakartoja ir pirštu beda į pirmame puslapyje išspausdintą dailininko piešinį. „Jums atrodo, kad tai normalu... – grasinančiai vožia redaktoriaus pusėn. – Kai visa liaudis džiaugsmingai švenčia savo iškiliąją šventę, „Literatūra ir menas“ iš jos pasišaipo. Na, argi ne taip?..“ O sumanėme ne pabodusiais pjautuvais ir kūjais ar šakotais herbais išreikšti šventės esmę, originaliau. Sutarėm, tegu dailininkas pavaizduoja, kaip statybų fone keltuvas-kranas išdidžiai, lyg laimėjimą, kelia gražų krovinį su reikiamu spalio šventės skaičiumi. „Ekskavatorius, kranas... Koks sunkus krovinys ta šventė, o gal ir visas tarybinis gyvenimas... Juk taip galime suprasti tokį paskvilinį piešinį?..“ –­ dar pridėjo partietis ir pagrasino papeikimu. Taigi buvo...

 

* * *

Savaitraštis buvo leidžiamas, kaip ir daugelis ano meto laikraščių („Tiesa“, „Pravda“, „Literaturnaja gazeta“ ir kt.), „paklodės“ dydžio formatu. Su redakcijoje dirbusiu išmaniu žurnalistu Povilu Pukiu sumanėme „Litmenį“ padaryti skaitytojui patogesnį, o išorinį vaizdą malonesnį. Nelengva buvo susitarti su spaustuvininkais, įkūnyti naujo formato puslapių dėlionę ir kt. Bet susitarėme. Šįkart partinis pareigūnas taikliai šovė papriekaištavęs, kas mus „įkvėpė“ pakeisti leidinio išvaizdą. Mes tikrai pasekėme prancūzų literatūros žurnalo „Littéraire français“ pavyzdžiu. Žinoma, teko išgirsti priekaištą, jog pasiduodame supuvusių Vakarų įtakai. Bet senas formatas negrąžintas.

 

* * *

Tik dabar, kai esame laisvi, kartais klystame įsivaizduodami, jog anuomet turėta kokia nors išganinga galimybė „Litmeny“ drąsiau rašyti. Taip dabar atrodo... O tada... Tada menas turėjo alsuoti po nelemtu marksistiniu socialistinio realizmo apklotu, kurį galima palyginti su černobyline nelaime. Galiu prisiminti vienoje iš kolektyvo sueigų linksmų plaučių litmeniečio papasakotą anekdotą, atspindintį tuometę mūsų įgulos būseną. Du jos nariai –­ žemaitis ir žydas –­ susiginčijo, kaip elgtis, ką galvoti, ko siekti, norėti, kai laivą taip supa, bloškia į prarajas? Žydas, esą, pasakęs, kad jaučiasi kaip su savo Sara: truputį myli, truputį bijo, truputį nori kitos... O žemaitis buvo ne toks filosofiškas. Jis tiesiai šviesiai pasakė: baisiai norisi vemti, bėgti, bet nėra kur...