Jay McInerney ir Tom Bissell. „Infinite Jest“: užsilinksminti negyvai

Davido Fosterio Wallace’o (1962–2008) 1000 puslapių distopinis romanas „Infinite Jest“ („Begalinis pokštas“; į lietuvių kalbą neišverstas) pirmą kartą išleistas prieš 20 metų, tapo bestseleriu ir yra laikomas amerikiečių postmodernios literatūros etalonu (taip pat priskiriamas isteriškajam realizmui bei metamodernizmui).

Humanitarinių mokslų dėstytojų šeimoje gimęs D. F. Wallace’as studijavo anglų literatūrą, kūrybinį rašymą ir filosofiją, taip pat dėstė. Didžiąją gyvenimo dalį kentėjo nuo depresijos ir įvairių priklausomybių. Nusižudė būdamas 46-erių. Jam gyvam esant pasirodė du romanai ir vienas apsakymų rinkinys.

 b_600_155_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-07-22_nr._3577-3578_Infinite-Jest.jpg

Skaitydamas naujausią Davido Fosterio Wallace’o romaną „Infinite Jest“ vis pagalvodavau apie septynmečio Seimuro Glaso „laišką“ namo iš stovyklos, 1965 m. išspausdintą žurnale „The New Yorker“ pavadinimu „Hap­worth 16, 1924“1. Jaučiau tą patį susižavėjimą, sumišusį su nekantrumu ir nepatiklumu (negi manot, kad Seimuro tėvai išties visą tą laišką būtų perskaitę?). Jau anksčiau žavėjausi Wallace’o apsakymų rinkiniu „Girl With Curious Hair“ ir, kiek mažiau, nesuvaldytu debiutiniu romanu „The Broom of the System“, kurio prisipažįstu nebaigęs. Jei Wallace’as būtų mažiau talentingas, būtume priversti jį nušauti – ar patys nusišauti – kažkur ties 480-tu „Infinite Jest“ puslapiu. Tiesą pasakius, vis dar gali tekti tai padaryti.

Ir varginančios, ir pribloškiančios knygos „Infinite Jest“ pasakojimas plė­tojamas netolimoje ateityje, konkrečiau –­ Suaugusiųjų sauskelnių „Depend“ metais, t. y. maždaug 18 metų nuo dabar. JAV tapusios Šiaurės Amerikos Tautų Organizacijos (ŠATO) dalimi ir sujungtos su Kanada bei Meksika; didžioji dalis Naujosios Anglijos šiaurės paversta kenksmingų atliekų sąvartynu ir įbrukta Kanadai. Separatistai, kurių dauguma sėdi neįgaliųjų vežimėliuose, klaidžioja neužterštomis valstijomis, vykdydami vis aršesnius terorizmo išpuolius, nes milžiniški ventiliatoriai palei šiaurės rytų sieną pučia atliekas į jų pusę. Prezidentas neseniai nužudytas, o jo dienotvarkė parduota didžiausią sumą pasiūliusiai korporacijai, apdovanojusiai visuomenę „Whopper“ mėsainių metais, „Tucks“ įklotų metais ir pan.

Visa tai gali atrodyti – ir kartais atrodo – pernelyg karikatūriška. Bet šie satyros griaučiai apvynioti keletu pamatuotų siužetinių linijų ir hiperrealistine kasdienybės detalių mase. Įspūdį galėčiau palyginti su išblizginta Kurto Vonneguto važiuokle, įvyniota į potūkstantinės kartos Émile’io Zola sluoksnius. Ankstesnė Wallace’o proza pristatė jį kaip literatūros postmodernistų (Johno Bartho, Roberto Cooverio) mokinį, flirtuojantį su metafikciniais tropais ir autoreferentiniais naratyvais. Nepaisant aukštojo mokslo įmantrybių ir apimties, lenkiančios net romaną „Gravity’s Rainbow“2, Wallace’as šįkart žaidžia atviromis kortomis, t. y. beveik realistiškai, rodos, siekdamas įtikinti mus savo vizijos autentiškumu paprasčiausiai prispausdamas visu sukauptų detalių svoriu. Tas svoris retkarčiais kone sutraiško siužetą: pavyzdžiui, 10 tirštų puslapių su dia­gramomis apie lovos išrinkimą.

Knygoje persidengia du mikrokosmai: Enfildo teniso akademija Bostone, įkurta pakvaišusio genijaus Džeimso O. Inkandenzos, kurio atletų bei akademikų klanas čia tebegyvena, ir Eneto rezidencija, kurioje reabilituojasi narkomanai bei alkoholikai. Romano pradžioje Džeimsas O., buvęs teniso talentas, optikos specialistas ir avangardinio kino kūrėjas, jau yra nusižudęs (įkišęs galvą į mikrobangų krosnelę). Liko trys jo sūnūs: Orinas, profesionalus futbolininkas, Halas, protiškai ir fiziškai apdovanotas 17-metis studentas, ir Mario –­ smarkiai deformuoto kūno ir truputį protiškai atsilikęs.

Pasakojimai apie akademijos kasdienybę, kaip ir apie keletą varžybų, tokie detalūs, jog atrodo vykstantys realiu laiku; Wallace’as taip pavyzdingai išmano beisbolo padavimus ir atmušimus, kad visa tai įveikę skaitytojai galiausiai bus pasirengę varžytis su profesionaliais žaidėjais.

Reabilitacijos metodai ir ritualai taip pat vaizduojami svaiginamai tiksliai. Šio pasakojimo centre – Donas Geitlis, buvęs vagis ir „Demerolio“ vartotojas, savotiškas lėtapėdis Leopoldas Bliumas Halo Inkandenzos Stivenui Dedalui. Wallace’o žinios apie vaistus ir priklausomybės psichologiją tiesiog enciklopedinės: jei ne gausios išnašos, tik labiausiai užkietėjusiems narkotikų ekspertams neprireiktų medicinos žinynų susigaudyti, kas ir kaip čia apsvaigęs.

Eneto rezidencijoje nuo kokaino priklausomybės reabilituojasi Džulė van Dain, anksčiau vaidinusi Inkandenzos kino juostoje. Tasai filmas taip užburdavęs žiūrovą, kad šis – kaip žymioji laboratorinė žiurkė, nudvėsusi iš bado, nes neatsitraukė nuo kokaino –­ pasijusdavo bejėgis ir abejingas viskam, išskyrus poreikiui toliau žiūrėti filmą.

Siužetinės linijos galiausiai susitinka, tačiau naratyvas juda labiau skersai nei į priekį, o skyriai kaitaliojami su beveik 400 išnašų, kai kurios iš jų dešimties puslapių ilgio. Kaip matyti iš pavadinimo (aliuzijos į „Hamleto“ Joriką), viena iš romane keliamų prob­lemų – mes, kaip tauta, prisijuoksim negyvai. Bekojis Kanados teroristas sako amerikiečiui kolegai: „Jūs visi klupinėjat tamsoje, šitoje leidimų sumaištyje. Be galo ieškodami laimės, kurioje galėsit pamiršti dalykus, tą laimę sukūrusius.“ Teroristas mėgina surasti Džulę, tikėdamasis aptikti originalią juostą, pavadintą „Pramoga“. Ji turinti tapti mirtinu gink­lu – įrankiu išpildyti amerikiečių troškimą užsilinksminti negyvai.

Visą šį pasakojimą įtaigų ir neretai malonų padaro Wallace’o stilisto, satyriko, imituotojo talentai bei erudicija, apimanti viską nuo nusikalstamo gatvės pasaulio iki aukštosios matematikos. Nors šiame romane yra daug neįdomių puslapių, jame mažai neįdomių sakinių. Be to, daugybė atkarpų tampa stulbinančiomis mini pramogomis, pavyzdžiui, esė apie videotelefonų etiketą ar peštynės tarp girtų kanadiečių separatistų ir krūvos besireabilituojančių narkomanų. Ne mažiau smagi 12 žingsnių programos versija, kurioje barzdoti diedai sėdi ratu apsikabinę pliušinius meškiukus, įkūnijančius jų vidinius kūdikius. „Ar gali papasakoti, ką jauti, Kevinai?“ – klausia grupės vadovas. „Jaučiu, koks mano Vidinis Kūdikis apleistas ir nelaimingas, Harvi“, – raudodamas atsako barzdotasis meškiuko globėjas.

Šiame ŠATO pasaulyje kiekvienas dalyvauja kokioje nors 12 žingsnių programoje. Tačiau satyrinė distancija neišlaikoma ilgose pasakojimo atkarpose apie Eneto rezidenciją ir Bostono A. A. draugiją (vienintelę įstaigą, autoriaus vertinamą rimtai ir net pagarbiai), –­ tai truputį prasilenkia su bend­ra visažinio hipsterio perspektyva. Ši įtampa taip ir neišsprendžiama. Tarsi Wallace’as pradėjo pasakoti apie Glasų šeimos vunderkindą, o paskui labiau susidomėjo niūriu anoniminių alkoholikų pasauliu bažnyčios rūsyje. Bet galų gale būtent atkaklios narkomano Dono Geitlio pastangos susigrąžinti kasdienius malonumus nustelbia atletinius, intelektualinius ir onanistinius Inkandenzų fejerverkus – ir paverčia šį romaną kai kuo daugiau nei nesibaigiančiu pokštu.

 

Jay McInerney

 1 Paskutinis J. D. Salingerio kūrinys, publikuotas jam gyvam esant.

2 Amerikiečių rašytojo Thomo Pynchono 1973 m. romanas, trinantis ribas tarp aukštosios ir žemosios kultūros, padorumo ir nešvankumo, mokslo ir metafizikos. Jame pasirodo apie 400 veikėjų, pinama daugybė siužetinių linijų.

„The New York Times“, 1996-03-03

 

Davidas Fosteris Wallace’as suvokė, kaip keblu rašyti prozą, kuri vienodai stipriai bylotų ir ateities kartoms, ir šiuolaikinei auditorijai. Esė, parašytoje dirbant prie „Infinite Jest“, jis užsimena apie „orakulišką įžvalgą“, būdingą tokiems autoriams kaip Donas DeLillis, kurio geriausi romanai į šiuolaikinį skaitytoją kreipiasi lyg dykumoje šūkaujantis pranašas, o ateičiai skiria šaltą seniai mirusio profesoriaus emerito analizę. Wallace’o manymu, rašytojai, stokojantys DeLillio įžvalgos galių ir užsiimantys „popkultūros žvaigždžių mėgdžiojimu“, „kompromituoja rimtą prozą, ištraukdami ją iš platoniškosios amžinybės, kur ji turėtų būti“. Tačiau „Infinite Jest“ neatrodo priklausanti platoniškajai amžinybei. (Kaip ir kitų manifestinių šūkių atveju, Wallace’as ne tiek iškelia vėliavą, kiek paslapčiom ją sudegina.) Mes dabar jau geru penkmečiu pergyvenom Wallace’o romane numatytą laiko schemą – Mėsainių metus ir Suaugusiųjų sauskelnių metus. Skaitant šiandien, intelektualiai farsinė laukinio korporatyvizmo vizija įtvirtina romaną pirmoje 10 dešimtmečio pusėje taip aiškiai ir simboliškai, kaip ten įsitvirtinę „Simpsonai“ ar grunge muzika. Tai tikrų tikriausiai to laiko romanas.

Tad kodėl „Infinite Jest“ vis dar toks transcendentiškai, įelektrintai gyvybingas? Teorija Nr. 1: šis romanas apie „pramogą“, paverstą visus pavergiančiu ir naikinančiu ginklu, yra pirmas didis romanas apie internetą. „Infinite Jest“ anksčiau už bet kokius Delfų medijų filosofus įspėjo apie klastingą masinių pramogų virusą. Virusiniai vaizdeliai, negalėjimas atsiplėšti nuo „Netflix“, kompiuterinių žaidimų maratono atbukintos smegenys, iškrypėliška pagunda savo kasdieniškiausias mintis skleisti feisbuke ar instagrame – Wallace’as kažkaip visa tai nujautė ir (kaip pats būtų sakęs) tai jam kėlė baisingus priepuolius.

Interviu Wallace’as aiškiai tvirtino, kad menas turi aukštesnį tikslą nei pramoga: „Literatūra pasakoja apie tai, ką reiškia būti žmogumi.“ Ir būtent tai yra Wallace’o kūrybos ir konkrečiai „Infinite Jest“ paslaptis: be galo smagi knyga, kuri šykšti skaitytojams esminių populiariosios literatūros teikiamų malonumų, tarkim, įtraukiančios siužetinės linijos, vyksmo atpažįstamame laike ir kokio nors keturgubų naratyvinių linijų išsprendimo. Kitaip tariant, „Infinite Jest“ gali nepakeliamai erzinti. Norint visiškai suprasti, ko siekė Wallace’as, knygą derėtų skaityti keliskart su talmudišku susitelkimu ir atsidavimu. Daliai Wallace’o gerbėjų to tikrai per daug. Tai, kad praėjus 20 metų mes vis dar nesutariame, ką šis romanas reiškia, kas juo norėta pasakyti, nors jame, rodos, pasakoma viskas apie viską, yra dar viena puiki analogija su internetu. Abu yra per dideli. Abiejuose visko per daug. Abu tave mielai priima. Abu tave atstumia.

Teorija Nr. 2: „Infinite Jest“ yra tikrai novatoriškas kalbos romanas. Net aukštos / žemos retorikos kaitaliojimo meistrai neišaukština taip panoramiškai ir nenužemina taip energingai, kaip Wallace’as – nei Joyce’as, nei Bellow, nei Amisas. Išgalvoti žodžiai, paturbinti žodžiai, žodžiai, randami tik medicinos žodynų išnašose, žodžiai, naudojami tik klasikinės retorikos kontekste, buitinės chemijos žodžiai, matematiniai žodžiai, filosofų žodžiai – Wallace’as perrausė Oksfordo žodyną ir drąsiai neologizavo, daiktavardino veiksmažodžius, veiksmažodino daiktavardžius, sukūrė net ne kalbos romaną, o naują leksikogafinę realybę.

Moksliukiškas žongliravimas žodžiais ar „akrobatinė pilotystė“ (Wallace’o frazė) gali būti išties tuščias užsiėmimas. Žodžiams įdarbinti reikia sakinių, ir šiuo atžvilgiu „Infinite Jest“ taip pat aplenkia bene kiekvieną XX a. romaną, išlaikydamas nuoseklią ir stulbinančią aprašymo meistrystę, pavyzdžiui, apibūdindamas saulėlydį kaip „ištinusį tobulą apskritimą su ilgais spinduliuojančiais šviesos peiliais (...). Jis kybojo ir virpėjo lyg nukristi besiruošiantis tąsus lašas.“ (Aprašinėdamas dangų ir orą Wallace’as apskritai yra nepralenkiamas, galbūt dėl to, kad užaugo centriniame Ilinojuje, tornadų pustomuose tyruose.) Nors nežinau, kokie Wallace’o dvasiniai polinkiai, manau, klaidinga laikyti jį kuo kitu nei religiniu rašytoju. Jo religija, kaip ir daugelio kitų, yra kalba. Dauguma religijų sudievina tik tam tikrus žodžius, o Wallace’as išaukštino juos visus.

Teorija Nr. 3: „Infinite Jest“ yra negailestingai prikaustantis charakterių romanas. Epizodiniai, vieno bruožo personažai čia ne blankesni už kitus ir staiposi lyg povai. Wallace’as ne šiaip įrašo personažą į paviršutinišką situaciją, jis tiesiog metafiziškai stengiasi pažvelgti į pasaulį jo akimis. Puikus pavyzdys – scena, kai nuo žolės priklausomas Kenas Erdedis abejoja, ar jam pasisekė susitarti dėl susitikimo su moterimi, turinčia 200 gramų „neįprastai geros“ marihuanos. 11 puslapių Erdedis neveikia nieko kito, tik prakaituoja ir laukia vis mažiau tikėtino šios moters atvykimo. Įtariu, kad nė vienas, kuriam teko kovoti su priklausomybe, negalės skaityti šio epizodo nesimuistydamas, nedusdamas ar neverkdamas. Nežinau kito literatūros kūrinio, kuris taip įtaigiai atkurtų narkotikų sugniaužtą sąmonę, drauge išlaikydamas empatišką skaidrumą.

Tai, ką daro Wallace’as, literatūros moksle vadinama laisvu netiesioginiu stiliumi, bet skaitydamas jauti, kad bejausmė meistrystė Wallace’ui nuobodi. Jis tarsi siekia fiziškai tapti savo personažais, dėl to taip dažnai ir taip vykusiai rašo mikroskopiškai priartintu trečiuoju asmeniu.

Teorija Nr. 4: Vienas didžiųjų Wallace’o pasiekimų – nenormaliai kruopštus pastabumas, detalių pasisavinimas ir užvaldymas. Skaitant daugumą didžiųjų rašytojų, realusis pasaulis pasirodo dar realesnis – todėl mes juos ir skaitome. Bet Wallace’as pasiekia kažką keisčiau: jis parengia skaitytoją tyrinėti realųjį pasaulį per jo prozos prizmę. Keleto rašytojų vardai yra tapę būdvardžiais: kafkiškas, orveliškas, dikensiškas – visi jie žymi nuotaiką, situaciją, miesto atmosferą. Volasiškumas nenusako išorės: tai kažkokia baimingumo, susivokimo ir jautrumo būsena. Kitaip sakant, Wallace’as nepavadino būsenos. Jis ją sukūrė.

 

Tom Bissell

 „The New York Times“, 2016-02-01

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

Komentarai  

 
+1 #1 Skirmantė 2016-08-23 12:10
Emilija Visockaitė šiais recenzijų vertimais duoda pavyzdžių, kaip rašyti sodresnes. Ir gerai, kad duoda. Nes tos lietuviškos ("Knygų preso") recenzijų simuliacijos jau nebepakeliamos.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_346_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-07-22_nr._3577-3578_2016-07-22_nr._3577-3578_virselis.jpg

2016-07-22 nr. 3577-3578

|
Grafitis Berlyne. manipuliacija.lt nuotraukaGrafitis Berlyne
viršeliai


Džojos Barysaitės nuotraukaVacys Reimeris. Likau kartu
„literatūrai ir menui“ – 70


Vitos Norvilienės nuotraukaGytis Norvilas. Laiko centrifuga, arba 70 vasarų
„literatūrai ir menui“ – 70


Gintaro Žilio nuotraukaGintaras Bleizgys. Linkiu cunamių ir uraganų
„literatūrai ir menui“ – 70


Gintaro Žilio nuotraukaAlvydas Šlepikas. Gyvi?
„literatūrai ir menui“ – 70


Gintaro Žilio nuotraukaVladas Braziūnas. Septyni iš dešimties
„literatūrai ir menui“ – 70


Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai