Monika Šlančauskaitė. Laisvės vis dar gali netekti dėl sienos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

1961 m. Berlynas buvo padalytas siena. 1989-aisiais atėjo metas permainoms, ir ta siena griuvo. Kas iš jos liko dabar? Keletas labai keistų fragmentų, kuriuos neabejingi žmonės pavertė gyvąja istorija. Ir tai apie šį miestą gali papasakoti gerokai daugiau nei sausų faktų prigriozdinti istorijos vadovėliai.

Fragmentas numeris vienas

Dar tais gūdžiais padalyto Berlyno laikas politiniai Rytų ir Vakarų žaidimėliai nedidelį lopinėlį prie sienos pavertė niekieno žeme. Jei į tą lopinėlį koją įkelti būtų pabandęs Vakarų Vokietijos kareivis, gyvenimą būtų baigęs kulkų nubučiuotas. O rytiečiai... jiems tiesiog buvo patogi vieta mėtyti bykus. Juk neterši jais šviesiosios komunizmo pusės. 1983 m. Vakarų pusėje atsirado vienas emigrantas, vardu Osmanas Kalinas. Sugalvojo jis dirvonuojantį pasienį paversti sodu. Pastatė prie sienos namelį medyje. Sodo ir namelio nesunaikino nei tuomečiai režimai, nei tuos režimus ir sieną nuvertusios permainos. Nesunaikino net su tomis permainomis išaugęs noras išspausti kuo daugiau pinigėlių iš bet kurio žemės lopinėlio. Nesunaikino, nes berlyniečiai išėjo protestuoti. Tūkstančiai žmonių stojo ginti vieno žmogaus. Ir dar kartą apgynė savo pačių laisvę. Jei tikėtume vietinių pasakojimais, tai šalia stovinčios mokyklos moksleiviai vis dar mėgaujasi Osmano sodo vaisiais. O praeinantys žiopliai arba alternatyvių ekskursijų dalyviai vis dar gali pasigrožėti namelio sienas išmarginusiais grafičiais.

Namelis medyje
Namelis medyje

Fragmentas numeris du

Ne kartą teko girdėti banalybę apie tikrus vyrus ir randus. Berlynas – ne vyras. Jis – savų bei svetimų žmonių sankaupa ir turi ne vieną randą. O žmonės žaizdas gydo skirtingai. Iš didžiulės miestą perrėžusios sienos dabar liko tik tai, ko gabaliukais neišrankiojo suvenyrų ištroškę vokiečiai ir gabalais už jūrų marių neišparceliavo amerikiečiai. Nedidelis, bet akis vis dar badantis sienos fragmentas, įsiterpęs tarp upės ir nenumaldomai augančių stiklo ir gelžbetonio džiunglių. Likusi siena iki šiol skiria nuotykių ištroškusio jaunimėlio, įdomybių medžiotojų ir šiaip neramių sielų pamėgtus du rajonus. Kreuzberg und Friedrichshain. Į bohemiškąjį Kroicbergą žiūri grafičiais tatuiruota nelegalioji sienos pusė. O į buvusį darbininkų ir skvoterių prieglobstį Frydrichshainą atsuktas didžiausios pasaulyje galerijos po atviru dangumi veidas. 1990 m. ant tos sienos buvo galima pamatyti 106 piešinius, sukurtus 118 menininkų iš 21 šalies. Deja, galerijos nepagailėjo laikas, grafičių piešėjai, o 2012 m. ir prabangių apartamentų statytojai. Tai privertė berlyniečius dar kartą stoti į kovą. Nors piešinių ant galerijos sienos sumažėjo, prie jos besiselfinantys būriai turistų įrodo, jog kova su blizgių svajonių statytojais laimėta. Liko tik laikas, bet su juo kovoja piešinius vis atkuriantys menininkai. Ir dar grafičių piešėjai, bet tai jau kita istorija... Nes man kai kurie grafičiai atrodo gerokai įtaigesni, įdomesni ir estetiškai vertingesni nei legalūs meno kūriniai (ant bet kurios legalios sienos).

Grafitis Centre
Grafitis Centre

Fragmentas numeris trys

Su tema nesusijęs, bet apie laisvę ir apie sienas. Turiu tokią teoriją, nepagrįstą jokiais moksliniais tyrimais ar loginiais argumentais, vien asmenine patirtimi ir pojūčiais. Kuo mieste daugiau grafičių ir skvotų, tuo jame daugiau laisvės. O Berlyne tikrai yra ne viena kultūriškai svarbi vieta, kur išsaugotas skvotas reiškia išsaugotą kūrybinę erdvę. Tobulas pavyzdys – Centras. Buvusi Rytų pusė, iš kurios vos kritus sienai būriai rytų vokiečių patraukė Vakarų pusėn geresnio gyvenimo medžioti. O šitoj gyvenimo pusėje paliko viską, ko nepajėgė su savimi išsinešti. Liko tušti namai. Bet atsirado būriai studentų ir skvotų. Užvirė labai intensyvus, siau­tulingas ir margas gyvenimėlis. Tai pritraukė menininkus, bohemą ir šiaip visokio plauko linksmuolius. Tada ir paaiškėjo, jog geresnio gyvenimo nereikia niekur kitur ieškoti. Ir Centras patapo vieta, kurioje tilpo sovietų istorijos reliktai, pagrindiniai turistiniai objektai ir, aišku, link jų nuolat besiveržiantys turistų būriai, išblizginti prekybos cent­rai ir mažos, bet prabangios škurlių ir kitų gero gyvenimo atributų parduotuvės (nors skųstis būtų nepadoru, čia mes pasičepsėdami iš malonumo sukirtom pačius skaniausius vietnamietiškus pietus). Rajonas pagražėjo, kainos pakilo, studentai ir menininkai pradėjo trukdyti gyventi padorų ir gražų gyvenimą. Valdžiai teko naikinti skvotus ir, žinoma, grafičius. Bet vienai stipriai bendruomenei kol kas pavyko išsaugoti ir viena, ir kita. Skvote veikia galerija, alternatyvaus meno knygynas, vietinių menininkų kurtų suvenyrų parduotuvėlė ir išskirtinio interjero baras. Ten gali sutikti ir Europą atrasti pasiryžusį amerikietį, ir senus gerus rajono laikus menantį berlynietį. Dėl galimybės ant išorinių skvoto sienų palikti savo šedevrą varžosi geriausi viso pasaulio grafičių piešėjai. O prie grafičių, kaip ir prie kitų kultūrinių bei istorinių vertybių, labai noriai fotografuojasi visi turistai, kuriems tik pavyksta rasti kelią į šitą stebuklingą zuikio olą pačiame tvarkingojo Berlyno centre.

manipuliacija.lt nuotraukos
manipuliacija.lt nuotraukos

Fragmentas numeris keturi

Dar apie sienas... Norint pamatyti Berlyne aktualaus šiuolaikinio negalerinio meno, nuodėmė būtų negrįžti į Kroicbergą. Ten nereikia net specialaus maršruto, užteks einant pakelti akis. O jei norėsite suprasti, kodėl nutepliotas pastatų sienas vadinu menu, pakaks sudalyvauti alternatyvioje ekskursijoje po Berlyną. Gidas parodys pačius įdomiausius grafičius, paaiškins, kuo geras grafitis skiriasi nuo prasto, sužinosite, kokių techninių įmantrybių griebiasi menininkai, norėdami įgyvendinti savo idėjas, ką reiškia grafičių karai. Ir dar sužinosite, ką iš tikrųjų reiškia gyvenimą paaukoti dėl meno. Nesvarbu, koks genialus gatvės menininkas būtų, jam noras kurti ne ant drobės, o ant sienos gali kainuoti ne vienerius metus kaliūzės.

Taigi paradoksas.

Laisvame Berlyne laisvės vis dar gali netekti dėl sienos.

 

Berlyno grafičiai LM galerijoje - čia

b_250_346_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-07-22_nr._3577-3578_2016-07-22_nr._3577-3578_virselis.jpg

2016-07-22 nr. 3577-3578

|
Grafitis Berlyne. manipuliacija.lt nuotraukaGrafitis Berlyne
viršeliai


Džojos Barysaitės nuotraukaVacys Reimeris. Likau kartu
„literatūrai ir menui“ – 70


Vitos Norvilienės nuotraukaGytis Norvilas. Laiko centrifuga, arba 70 vasarų
„literatūrai ir menui“ – 70


Gintaro Žilio nuotraukaGintaras Bleizgys. Linkiu cunamių ir uraganų
„literatūrai ir menui“ – 70


Gintaro Žilio nuotraukaAlvydas Šlepikas. Gyvi?
„literatūrai ir menui“ – 70


Gintaro Žilio nuotraukaVladas Braziūnas. Septyni iš dešimties
„literatūrai ir menui“ – 70


Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai