Mindaugas Kvietkauskas. Esteros žirklutės

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vadinsiu ją bibliniu vardu – Estera. Dabar jau galiu. Taip ją neseniai pašaukė į amžinybę rabinas savo maldose, sukalbėtose prieš užberiant tris pirmas žemės saujas ant sumenkusio kūno, jau atkirpto nuo gyvųjų pasaulio.

Gyvenime – kitaip: dažniausiai ji buvo Fira, kartkartėmis Firočka. Šypteliu pagalvojęs, kaip neatpažįstamai pakito Persijos karalienės vardas, reiškęs rytmečio žvaigždę, mūsų kraštuose, didžiųjų slavų kalbų nuskalautoje kasdienėje jidiš šnektoje. Tačiau dabar įžengusi į tobulesnio matavimo laiką Fira vėl tapo Izraelio dukra Estera, ryto žvaigžde, Ester bat Israel.

Ji buvo 1941-ųjų laidos Kauno žydų gimnazijos abiturientė, labai žymios ir visame pasaulyje gerbiamos litvakų giminės atžala. Tų metų birželio 21-ąją išlaikė paskutinį brandos egzaminą, lyg tyčia – istoriją. Sugrįžusiai tėvas kaip dovaną ir pilnametystės ženklą įteikė namų raktą: kad nuo šiol galėtų pareiti kada nori, net ir po dešimtos valandos. Vakarop jau su nuosavu raktu Estera išėjo į gimnazistų paskirtą tradicinę susitikimo vietą – Karo muziejaus sodelį. Ten jos laukė draugas (neminėdavo man jo vardo), jaunimas iš žydiškos Šolem Aleichemo ir lietuviškos trečiosios gimnazijos. Bendras pažįstamų ratas, kurį sulipdė Chaja ir Lida, dvi lietuviškoje gimnazijoje besimokiusios linksmos žydaitės. Jų literatūros mokytoja buvo pati Salomėja Nėris, o viena iš žymesnių bendraklasių – būsimoji aktorė Lilijana Binkytė, Kazio Binkio dukra, pasak Esteros, draugų pravardžiuota Lialka ir anuomet beprotiškai įsimylėjusi jauną poetą Eduardą Mieželaitį. Pirmą kartą tą vakarą Estera su draugais linksminosi ir kalbėjosi iki pat vėlumos: buvusi kaip ant sparnų. Deja, pokalbius temdė Lidos likimas: nelaikė egzamino, nes prieš savaitę kartu su tėvais ištremta į Sibirą. Namų duris Prieplaukos krantinėje Estera savuoju raktu atsirakino tik trečią nakties. Prigulė, bet taip ir nebespėjo užmigti.

Vos po valandos, apie ketvirtą, namas staiga sudrebėjo. Estera man ne kartą pasakojo: „Iššokau iš lovos, puoliau į svetainę, kurios langai išėjo į Nemuno pusę. Pamačiau ugnies ir žemių fontanus virš Aleksoto. Tėvo ranka ant peties: vaikeli, čia ne gaisras, čia karas. Jis iš karto suprato.“ Auštant vasarvidžio rytui, per akimirksnį ištirpo vakarykščių minčių ir vilčių migla. Tai nacių lėktuvai. Telefonas tebeveikė, dar po kurio laiko pasipylė skambučių chaosas: vieni giminės patarė bėgti, kiti – užsidaryti namuose ir niekur neišleisti vaikų, draugai –­ dar kartą visiems susitikti mieste ir pasitarti. Esteros motina, akušerė, lyg niekur nieko pareigingai ruošėsi budėti –­ priimti tos dienos naujagimius Kauno žydų ligoninėje. Seseriai Gitei lyg tyčia – angina su aukšta temperatūra, ji leisgyvė gulėjo lovoje ir tikrai nemanė niekur bėgti. Pavakare iš draugų Estera išgirdo apie evakuaciją, organizuojamą Kęstučio gatvėje, komjaunimo komitete: ten reikia prisistatyti dešimtą. Tėvas nusprendė: „Eik, vaikeli, gal tau pasiseks, tik nieko nesakykim motinai, jai bus blogai, geriau, kad sužinotų po visko.“ Paskutinis Esteros pokalbis telefonu su ligoninėje budinčia motina: „Aš namie, man viskas gerai.“ Sesuo taip pat nesuprato, kad prisėdusi prie lovos Estera suvis atsisveikina: taip karščiavo, kad bemaž kliedėjo. Tėvas ruošė daiktus kelionei bandydamas atrinkti, kas būtiniausia. Paskutinę akimirką nusprendė įdėti Esterai mažas žirklutes.

Kęstučio gatvėje pasidaliję į grupeles po dešimt žmonių, bėgliai išėjo iš Kauno pėsti. Automobiliais link Latvijos sienos keliavę „ponai“ jų neėmė. Pavažiuodavo besitraukiančių rusų kareivių sunkvežimiais, užskridus nacių lėktuvams, slėpdavosi nuo kulkosvaidžių ir bombų šokdami per bortą į griovius. Ties Zarasais matė prasidėjusį žydų pogromą: „Aplenkėm miestą, bet aplinkui spėjom prisižiūrėti vaizdų, apie kuriuos nenoriu net pasakoti.“ Pagaliau Estera pasiekė Daugpilį, kurį jau buvo užplūdę Kauno pabėgėliai. Mieste stovėjo juos atgabenę raudoni laikinosios sostinės autobusai, vis dar su senojo maršruto užrašais „Rotušė–Panemunė“. Žmonių grūstyje Esterai nepavyko įsėsti į traukinio ešeloną, vežusį iki Zilupės prie Latvijos ir Rusijos sienos (praleidinėjo moteris su vaikais, negalėjo pulti gelbėti savęs bet kokia kaina). Trečią naktį beveik nemiegojusiai, sutinusiomis pėdomis jai vėl teko eiti pėsčiai su jaunimo grupele. „Kai mes atėjom iki Zilupės, pamatėm, kad tas išvažiavęs ešelonas dega. Šalia stovėjo degalų cisternos, į kurias pataikė vokiečiai, nugriaudėjo sprogimas ir ešelonas užsidegė. Aplink voliojosi lavonai, lakstė pasimetę vaikai ir jų ieškančios kone pamišusios motinos. Šita naktis man buvo baisiausia iš visko, ką patyriau kelyje į Rusiją. Aš tą naktį pamačiau tikrą karą.“ Tai būta to paties ešelono, kuriuo važiavo Salomėja Nėris, pragariškoje sumaištyje pametusi ir tik po poros dienų atradusi savo keturmetį sūnų Balanduką. Jos eilėraštis „Zilupė“: Kur tu nueisi, kur tu sustosi? / Veidas pajuodęs, žvilgsnis įkritęs. / Vis klausinės ir visiem kartos vis: / Kur krykštūnėlis mano mažytis?

Estera (Vilnius, 1949)
Estera (Vilnius, 1949)

Nežinau, kodėl Estera man kartą prisipažino tai, ką vargu ar dera sakyti artimiesiems nepriklausančiam žmogui. Sudegusio traukinio keleiviai ir kiti pabėgėliai susitvenkė miške tarp Zilupės ir Sebežo (buvusio jau Rusijos pusėje), nes pasieniečiai gavo įsakymą nieko per sieną nebepraleisti. Bet čia laukė naujas siaubas – staiga miške pasirodė raiti sovietų kavaleristai su nuogais kardais ir kapodami ėmė varyti visus bėglius atgal. Daug kas iš to košmaro ir grįžo –­ nusprendė, kad nacių gete bus geriau. Estera smuko į tankų jaunuolyną ir pragulėjo jame per naktį. Paryčiais išgirdo kalbant vokiškai – matyt, tai buvo pasienį tikrinęs nacių desantas. Niekieno nepastebėta su dar keliais laimingaisiais iš jaunuolyno ji persigavo per sieną ir pasiekė Sebežą. Kartą man apie tai kalbėdama kažkodėl pridūrė: „Dieną prieš tai, tą naktį ir porą dienų po to aš visada viską sapnuoju. Stengiuosi susiplanuoti tas dienas taip, kad jos būtų kuo labiau užimtos. Ir vis tiek. Vis tiek tomis naktimis – aš pasieny prie Sebežo. Padėti psichiatrai man iki šiol nesugeba.“ Turbūt toks kartojimasis vadinamas potrauminio streso sindromu. Galiu tik spėlioti, kaip jautėsi daugiau nei septyniasdešimt metų dėl šitų vaizdų grįžimo nuolat kentęs žmogus.

Kažkas iš pabėgėlių, parsigavusių atgal nuo Sebežo ir patekusių į Kauno getą, Esteros tėvams pasakė, kad matė jos lavoną. Tėvas puolė į depresiją, vis verkdavo ir kartodavo: aš kaltas, kad jos kūnas kažkur voliojasi. Dingo viltis, kad bent vienas iš šeimos išgyvens. Ji buvo išžudyta jau 1941 m. spalį per „didžiąją akciją“ Kauno IX forte. Sesuo Gitė per atranką geto aikštėje buvo patekusi į paliekamų gyvųjų eilę. Bet ir ji perbėgo pas mirtininkus, kad liktų kartu su tėvais. Estera: „Kaltę savo tėvams jaučiu ir šiandien.“

Perpildytais traukiniais braudamasi per stočių knibždėlynus, slapstydamasi nuo patikrinimų su dar dviem žydaitėm Ale ir Liza iš Kauno „Aušros“ gimnazijos (visos trys sukrapštė pinigų tik vienam traukinio bilietui), ji pasiekė Alma Atą. Pirmiausia jai teko vien už maisto davinį dirbti vokiečių kalbos mokytoja kazachų kolūkio mokykloje: „Žinoma, darbas buvo baisus. Turėjau dėstyti tokiame kolūkyje kalbą, kurios vykstant karui su vokiečiais niekas net nenorėjo girdėti.“ Turėdavo atidirbti ir lauko darbus – grėbti kolūkio šieną kartu su ukrainiečių tremtiniais. Kai gavusią saulės smūgį ir nukritusią nuo kupetos ją nugabeno į ligoninę, gydytoja užrašė, kad Estera trejais metais jaunesnė nei iš tikrųjų, – tokia buvo sulysusi. Bandė kaip nors ištrūkti į sostinę Alma Atą, įstoti į tenykštį institutą, bet nepavyko, neišlaikė marksizmo egzamino, tiesiog nesugebėjo suvokti, kas rašoma vadovėliuose: „Tie tekstai buvo parašyti tartum visiškai svetima, nesuprantama man rusų kalba – aš juk mokiausi rusiškai iš tėvo, tokios kalbos, kuria kalbėjo amžiaus pradžios Peterburgas.“ Tada staiga jai buvo liepta važiuoti į naujos hidroelektrinės, reikalingos karo pramonei, statybą kalnuose. Darbas kaip katorgoje –­ rankomis nešioti didelius akmens luitus. Moterys nešdavusios juos po keturias, kartkartėmis pasikeisdamos rankas. Netrukus smulkaus sudėjimo Estera tiesiog nebeišlaikė: akmuo išslydo jai pačiai ir kitoms ant kojų. Už tokį nusižengimą mergina buvo apkaltinta antitarybine diversija –­ bendrabutyje jos jau laukė saugumas. Perspėta komendantės, tądien iš darbo negrįžo, bet naktį per kalnus – ir dar akmens sužeista koja – nuėjo trisdešimt kilometrų iki miesto poliklinikos, kad gautų pažymą apie sunkią sveikatos būklę (išrašė senukas gydytojas dar iš prieškario Peterburgo, rizikavęs pats užsitraukti saugumo dėmesį). Tuomet Estera buvo atleista nuo fizinio darbo ir galėjo apsigyventi Alma Atoje.

Čia ji pateko į lietuvių pabėgėlių aplinką, kuri ją ėmė globoti kaip našlaitę iš Kauno. Patyrusi daug šilumos: „Tuo metu išgirsti kvietimą „ateik, pavalgyk su mumis sriubos“ buvo labai didelis dalykas.“ Ypač suartėjo su Marija Cvirkiene, dailininke, tuomet jau Maskvoje dirbusio rašytojo Petro Cvirkos žmona, profesoriaus Merkelio Račkausko dukra. Kartu su ja ėmusios megzti – užsidirbdavusios iš mezginių, ypač vienai puoštis mėgdavusiai pulkininkienei, kuri parū­pindavo joms siūlų. Marijai buvo likę vieninteliai visiškai nusidėvėję batai, pirkti dar Nicoje, povestuvinėje kelionėje su Petru. Teko jai ieškoti naujų batų „juodajame“ Alma Atos turguje, kur svarbiausia buvo atskirti kartoninius nuo tikrų. Abi su Estera tol vaikščiojo niekaip nerasdamos, kol staiga kažkas joms lietuviškai sušnabždėjo: „Aš jums negerų batų neparduosiu.“ Tai buvo Kauno batsiuvys Čepas iš Kęstučio gatvės, atsidūręs Kazachstane – jis ir pardavė tikrus odinius batus. Pavasarį eidavusios už miesto rinkti jaunų dilgėlyčių –­ Marija sirgo skorbutu, nebuvę kitokio vitaminų šaltinio. Baigiantis karui būtent dėl Cvirkų rūpesčio Estera gavo leidimą išvykti į Maskvą, iš ten 1944 m. spalį traukiniu parvažiavo į Vilnių.

Kauno ji vengė: nebesitikėjo rasti nieko iš artimųjų. Tik po kelių mėnesių, prikalbinta vienos draugės, su kuria kartu bėgo į Rusiją, nuvyko paieškoti šeimos pėdsakų. Senelių butas Ožeškienės gatvėje buvo visiškai tuščias, išdaužytais langais, išbėgo iš jo apsiašarojusi. Tėvų bute Prieplaukos krantinėje atrado kitą šeimą – labai padorūs žmonės, be baimės ją įsileidę. Apėjo kambarius –­ ničnieko iš šeimos daiktų! Prie namo sutiko seną kiemsargę, pasiklausinėjo ir išgirdo: išvaromi į getą tėvai pasiėmę mažai ko, buvę prislėgti ir labai sutrikę. Bet kitą dieną atėjusi jų tarnaitė Rozalija, kuri anksčiau tvarkydavo namus, ir kartu su sūnėnu išsivežusi viską, kas liko, visus baldus, patalynę... Estera gavo patarimą, kokiame kaime Rozalijos ieškoti. „Nevažiavau, neieškojau. Supratau, kad nebegalėsiu Kaune gyventi. Kiekviena jo vieta kėlė artimų žmonių prisiminimus. Jaučiausi jame kaip kapinėse.“ Iš buvusių namų po karo jai liko vienintelis daiktas – prieš pat išvykstant tėvo kažkodėl įdėtos žirklutės.
Susipažinau ir dažniausiai kalbėdavausi su Estera keistoje aplinkoje – buvusio karmelitų vienuolyno celėje prie Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios. Paskutiniuosius dvidešimt metų tai buvo jos darbo vieta. Galbūt tokia atsiskyrėliška erdvė savaip atitiko jos gana vienišą, tragiškai atskirtą nuo artimųjų gyvenimą. Bet kartu – kaip vėliau supratau – tai tebuvo kuklus jos karalystės prieangis. Toji patalpa – prieblandos kambarys, į kurį keletą metų eidavau susitikti su Estera gailiai girgždančių šimtamečių lentų koridoriumi – vadinosi „Žydų literatūros skyriumi“. Estera buvo jo vedėja. Dar tiksliau, vyriausioji bibliografė – ji tvarkė, katalogavo, tyrinėjo žydiškas knygas, kurios po karo iš įvairių nusiaubtų bibliotekų –­ taip pat ir iš buvusios Vilniaus geto bibliotekos bei žymiojo YIVO instituto –­ buvo suvežtos į pusiau uždarą sovietmečio įstaigą, pavadintą Knygų rūmais ir įkurtą bažnyčios bei vienuolyno mūruose. Estera pradėjo čia dirbti jau Sąjūdžio metais, kai tapo galima laisvai tvarkyti ir atverti skaitytojams buvusį judaikos specialųjį fondą – milžinišką, stebuklingai išsaugotą kolekciją. Stalinizmo laikais dalis jos bibliografo Antano Ulpio dėka buvo tiesiog paslėpta Šv. Jurgio bažnyčios nišose nuo sunaikinimo popieriaus fabrike. Niekad iki tol nedirbusi bibliografe Estera buvo pakviesta užsiimti vis dar į krūvas suverstų knygų katalogavimu kaip puiki jidiš kalbos ir literatūros žinovė, baigusi tarpukario prestižinę gimnaziją. Praradusi visus savo artimus žmones ir namus, sovietmečiu tedirbusi pilkus administracinius darbus, deja, taip ir nesukūrusi laimingos šeimos, Estera staiga tapo įspūdingo, nors ir liūdno lobyno sergėtoja. Išžudytos genties knygų karaliene.

Judaikos saugykla Vilniaus šv. Jurgio bažnyčioje. Akvilės Rėklaitytės nuotrauka
Judaikos saugykla Vilniaus šv. Jurgio bažnyčioje. Akvilės Rėklaitytės nuotrauka

Jau per pirmąjį vizitą pas ją supratau, kad mano tiesioginis tikslas – medžiagos disertacijai apie daugiakalbę Vilniaus literatūrą rinkimas – mūsų susitikimuose liks tik antraeilis. Kai atlaikiau pirmuosius išbandymus, – juk ji turėjo įsitikinti, ar tikrai moku jidiš kalbą ir iš tiesų nutuokiu, ką reiškia Reizeno, Kulbako arba Suckeverio pavardės, – iš biblio­grafės lūpų žodis po žodžio pamažu ėmė sroventi tai, ką tuojau suvokiau esant gyvąja sakytine litvakų elito, inteligentijos istorija. Esteros celėje su šiurpuliais versdavau jos atneštas iš saugyklos retas knygas, dažnai pažymėtas Vilniaus geto bibliotekos antspaudais, kažkieno tryptas rantuotais batais (prie puslapių dar rasdavau prilipusio purvo), paraštėse prirašytas Paneriuose atgulusių skaitytojų pastabų. O tuo metu bibliografė ruošdavo arbatą ir, pagavusi kokią pokalbio giją, imdavo pasakoti. Jos seneliai, tėvai, devyni dėdės ir tetos, gyvenę Kaune, Vilniuje, Peterburge, Paryžiuje, jų fatališki likimai, charakteriai ir ydos... Jų giminės lizdas – didelis senelių butas Kauno Ožeškienės gatvėje su knygomis septyniomis kalbomis, su Café Haag kvapu ir pro langą atsklindančiu choralinės sinagogos kantoriaus Michailo Aleksandrovičiaus giedojimu... Jos tėvo, Peterburgo universitetą baigusio žymaus visuomenės veikėjo, puoselėtas dailės ir muzikos kultas, ypač opera: kaip prieš kiekvieną spektaklį jai smulkiai aiškindavęs siužetus ir arijas, kaip ji Valstybės teatre ant tėvo kelių žiūrėjusi Fromentalio Halévy operą „Žydė“, kaip bėgusi Laisvės alėja paskui išėjusius pasivaikščioti Fiodorą Šaliapiną ir Kiprą Petrauską negalėdama atsižiūrėti į tuodu įspūdingus vyrus... Esterai pradėjus pasakoti, klausydavausi sulaikęs kvapą – lyg atsiversdamas knygas galėčiau įžengti ir į dingusį žmogiškąjį pasaulį, kurioms jos kažkada priklausė. „Balsas kaip iš kito pasaulio“, „daiktas kaip iš kito pasaulio“ – tai vis Esteros mėgstama frazė. Turbūt ji instinktyviai juto, kad turiu to kito pasaulio alkį, ir todėl mane vis labiau prisileido.

Tačiau, kaip pridera karalienei, buvo ir gudri taktikė. Pajutusi, kad kas nors mane ypač domina arba kad reikia kokios retos, dar neįtrauktos į katalogą knygos, tyčia nusuks kalbą, „negirdės“ prašymų ir užuominų, dėsis „šalta“, kad „netyčia“ prisimintų tai po kelių dienų, gavusi pakankamai dėmesio ženklų ir komplimentų. Visai kaip biblinė žydų gražuolė Estera, tol vedžiojusi už nosies persų karalių Ahasuerą, kol pasiekė, kad tas paklustų jai kaip iškaršta vilna. Pakliuvau į Knygų rūmų karalienės užgaidų pinkles, bet nesigailėjau. Iškentęs tą kurtuazijos mankštą, tas „atšalimų ir atšilimų“ pe­ripetijas, be kurių, matyt, negalėjo apsieiti jos dinastinis orumas, visada būdavau dosniai apdovanojamas –­ kataloge dar neįrašytomis knygomis, dar nepasakotomis asmeninėmis istorijomis.
Taip Estera vis „pamiršdavo“ ir mano atkaklų prašymą leisti apžiūrėti jos karalystės iždą – pagrindinę knygų saugyklą uždarytoje Šv. Jurgio bažnyčioje. Kaip minėjau, į ją po karo buvo suvežtos įvairių išdraskytų Lietuvos bibliotekų, dvarų, seminarijų, ješivų ir sinagogų vertybės. Kelis mėnesius jai kantriai apie tai užsimindavau, kol staiga sulaukiau nekalto nusistebėjimo: „Tai jūs dar niekad nebuvot Šv. Jurgio bažnyčioj? Ir kaip jums proga nepasitaikė? Einam, galiu parodyti.“ Ir patekau į magišką realybę. Daugiaaukštės retų, senovinių knygų lentynos iki pat barokinių skliautų, kur siauromis kopėtėlėmis užsilipusį skaitytoją apsupa negirdimus garsus trimituojantys angelai ir neregimus dūmus skleidžiančios liepsnos; kur nišoje tarp senų žydiškų laikraščių merdi karmelitų šventasis kalaviju perverta širdimi; kur vos įžiūrima knygų labirinte raudonuoja šv. Jurgio drakono gerklė ir plevena žydras švč. Marijos Snieginės apsiaustas; kur ant katalikų alkūnėm nutrinto klausyklos turėklo guli atverstas Babilono Talmudas. Iš tiesų man atrodė, kad patekau į Jorge’s Luiso Borgeso aprašytą fantastiškąją Babelio biblioteką, o Estera – jos visažinė viršininkė. Borgesas, beje, užsimena, kad toje begalinėje bibliotekoje galima rasti knygų visomis įmanomomis kalbomis –­ ne tik jidiš, bet ir guaranių kalbos samių-lietuvių dialektu su klasikinės arabų kalbos fleksija; nebūčiau nustebintas sužinojęs, kad Esteros saugykloje buvo galima aptikti ir pastarųjų. Gal man reikėjo tik dar labiau įsiteikti bibliografei – ir būtų tokių atradusi? Knygų karalystės labirintus ji pažino taip, kaip žmonių gyvenimus, –­ kai kas apie juos pasakoma, o kai kas ir nutylima. Įsitikinęs, kokie vis dar nepilni yra jos sudarinėti oficialūs judaikos katalogai, kartą išdrįsau išbandyti vieną Borgeso rekomenduojamą retenybių ieškojimo būdą –­ traukti iš lentynos pirmą pasitaikiusią knygą. Man kliuvo „Zoharas“, pagrindinis Kabalos traktatas, išleistas 1800 m. Ukrainos mieste Slavutoje, visiškai kirvarpų suėstu viršeliu.

Tapęs vis labiau patyrusiu ir apdovanotu Knygų rūmų karalienės lankytoju, gal netgi prasimušęs į jos favoritus, pradėjau nutuokti, kurlink veda kai kurie jos taktiniai manevrai. Savo gyvenimo, dinastijos istoriją ir knygų lobyno tyrimus Estera labai norėjo palikti ateičiai – pridėti dar vieną tomą begalinėje Babelio bibliotekoje. Ji buvo to visiškai nusipelniusi. Tačiau daugiausiai teberašė gimtąja, jau mirštančia jidiš kalba, o aš galėjau jos tekstus išversti, taip pat –­ užrašyti jos žodinius pasakojimus. Taigi bebaigdamas disertaciją lygiagrečiai pradėjau rengti ir „Esteros knygą“ – ateidavau į jos celę jau su diktofonu, su išverstų jos tekstų apie žydų knygos istoriją pluoštais. Jos knyga iš tiesų išėjo 2009-aisiais, ir pavadinome ją karališkai –­ „Prie judaikos lobio / Baym oytzer fun yidish“. Išties Borgeso vertas leidinys – jidiš ir lietuvių kalbomis su vokiškais intarpais bei XX a. vidurio asmeninės istorijos fleksija. Kaip ir dera elitinei autorei, knyga buvo išleista mažu tiražu, liko reta ir žinoma tik išrinktiesiems.

Be abejo, kalbant su Estera man likdavo klausimų, kurių nesiryždavau užduoti. Supratau, kad ji turi skaudžių asmeninių temų, tam tikrų tabu, ir tas ribas gerbiau. Tačiau kai kurie mano neištarti klausimai buvo aštrios, įsiėdusios istorinės nuoskaudos. Kodėl ji dar 1940-aisiais, okupacijos metais, įstojo į komjaunimą, kas ją ten nuvedė, nors visą laiką pabrėždavo, kokia svetima jai buvo sovietinė sistema? Kodėl taip šiltai kalbėdavo ne tik apie Cvirką ar kitus lietuvių komunistus, bet ir –­ to jau visiškai negalėdavau suprasti –­ apie patį Genriką Zimaną, pokario LKP ideologinį cerberį, kurį pirmiausia atsimindavo kaip savo talentingą biologijos mokytoją žydų gimnazijoje? Kita vertus, Estera man irgi niekad neuždavė klausimų, kurie turėjo kilti jos mintyse. Ką veikė mano seneliai Panevėžyje ar jų giminės tame pačiame Kaune, kai į getus ir žudynių vietas buvo varomi tūkstančiai žydų, tarp jų – ir Esteros šeima? Kodėl mes to nepasiaiškinome, nepanarpliojome –­­ gal vengėme bend­ravimo krizės? Gal būtume susipykę, o gal –­­ apsivalę nuo drumzlių? O vis dėlto negaliu atsikratyti pojūčio, kad tuos neištartus klausimus išsprendėme, tik kažkokiu kitu, veiksmingesniu už žodinius paaiškinimus būdu. Kad į juos savaime atsakė pagarba vienas kitam, tapatybės bei patirties kitoniškumui, o labiausiai –­­ per stebuklą išgelbėtoms knygoms, kurias skaitėme. Turbūt mūsų dialogą ypač palaikė lašas aristokratizmo, kurį iš savo tėvų namų išsinešė Estera, kuriuo sutiko su manimi dalytis tarsi įrodydama, kad aristokratizmas nepriklauso nei atskiroms tautoms, nei klasėms, nei ideologijoms, nei istoriniams laikotarpiams –­ tai žmogiškosios laikysenos grožis. Juk biblinė Estera, kuri dėl savo ypatingo grožio tapo Persijos karaliene, irgi buvo tiktai tėvų namus praradusi žydų našlaitė.

Galiausiai – paprasta žinutė mobiliajame telefone: „Pranešu, kad šiandien mirė Estera. Velionė bus pašarvota...“ Nutylu, paskui – nevalinga mintis: juk tai man bus pirmos žydiškos laidotuvės. Ir būtent jos, knygų karalienės. Deja, mano knyginis žinojimas apie papročių skirtumus dabar pasirodo kažkoks nepatikimas: vis dėlto nešti gėlių ar nenešti? Kaip pareikšti užuojautą? Įprastoje laidojimo rūmų salėje – kas kaip: senyvi vyriškiai su kipomis skaito judėjų maldas, atėjusios kaimynės prieš karstą žegnojasi ir šnabžda „Sveika, Marija“. Bandau suprasti, kas iš gedėtojų yra Esteros artimieji, kol prie manęs prisėdusi kita žymi litvakų genties palikuonė skaudžiai ištaria: „Ar jūs kada dalyvavot tokiose laidotuvėse, kur nebūtų nė vieno tiesioginio giminaičio? Štai jums akivaizdi Holokausto pasekmė.“

Vis dėlto žmonių susirenka daug. Esterą išlydi mišri žydiškai lietuviška bendruomenė, kuri turi apie ką gyvai pasikalbėti: po valandos salėje pakyla aplinkybių beveik nebenutildomas šurmulys. Įeina ritualą atliksiantis rabinas. Įeina ir laidojimo rūmų tarnautoja, kad paskaitytų, matyt, lietuvių gedėtojams taikomų gailiai kičinių eilių. Kas – su vainikais, kas – judėjų papročiu nusprendę padėti ant kapo tik akmenukus, keliaujame į tykias, sovietmečiu ištremtas į miesto nuošalę žydų kapines. Tačiau, jau benešant karstą jų alėja, pakyla naujas šurmulys: gedėtojai kažko vieni kitų klausinėja. Einu procesijos gale, tad klausimas mane pasiekia ne iš karto: „Jūs paskutinė viltis. Gal žinot, koks buvo Esteros tėvo vardas? Rabinui reikia jį paminėti maldoje, bet niekas iš mūsų nebeprisimena.“ – „Kad ir aš neprisimenu...“ Lyg kas būtų nukirpęs visų mūsų atmintį. Staiga atsiliepia šalia manęs einanti lietuvė istorikė, tyrinėjusi tarpukario Kauno žydų gyvenimą: „Atrodo, žinau. Jos tėvas buvo Tuvjė.“ Sušaudyto IX forte Esteros tėvo vardą judėjiškai maldai prikelia jaunesniosios kartos lietuvės atmintis. Tuomet žmonių šurmulys nurimsta. Pagaliau mūsų mišrioje žydiškai lietuviškoje eisenoje atsiranda darna. Bendromis jėgomis ji pajėgė atstatyti nutrauktą genealogiją.

Galiausiai procesija sustoja nusipelniusiųjų alėjoje. Pabaiga tyli it begarsiame filme. Tačiau mane vis tiek krečia vidinių klausimų drebulys. Mat kiek anksčiau prie manęs priėjo laidotuvėmis besirūpinantis tolimesnės eilės Esteros giminaitis: „Prašytume jus pasakyti atsisveikinimo žodį.“ Bet ką aš turėčiau pasakyti, kodėl aš? Iš kur aš turiu tokią teisę? Kokie žodžiai sujungtų visa tai, kas čia vyksta? Turėčiau susikaupti gedulingai kalbai savo pirmosiose žydiškose laidotuvėse, tačiau stovėdamas prie knygų karalienės kapo tik jaučiu, kaip tyliai it begarsiame filme praeities ir dabarties gijas karpo istorijos žirklės.

Kodėl būtent toks buvo paskutinis daiktas, kurį Esterai amžinai atsisveikindamas įdėjo jos tėvas? Kodėl jinai taip akylai tas žirklutes saugojo, visur vežiodavosi lyg savo tapatybės simbolį, lyg talismaną? Blaškoma po Kazachstaną karo metais, grįždama į pokario Vilnių, Lietuvai atgavus laisvę keliaudama į judaikos konferencijas Vokietijoje? Jeigu apsauga oro uoste liepdavo žirklutes išimti iš rankinio bagažo, Estera pareikalaudavo, kad tokiu atveju jos būtų saugomos ypač vertingų daiktų seife – nes tai neįkainojamas dalykas. Ką jai tos žirklutės iš tiesų primindavo? Gal ne žiaurų giminės linijos pertrūkį, o visai ką kita? Gal pilnametystės proga tėvo įduotus prarastųjų namų raktus? O gal chirurgines žirklutes, kuriomis jos motina akušerė nukirpdavo naujagimių virkšteles Kauno žydų ligoninėje, net ir pirmosiomis nacių okupacijos dienomis palydėdama juos gyventi?

Kodėl toks daugiaprasmis ir keistas šios karalienės dinastinis ženklas? Bet gal toks ir tinka ne biblinių laikų, o XX amžiaus Lietuvos Esterai?

Tačiau man jau metas kalbėti. Žydų bendruomenės atstovės jau pabaigė savo atsisveikinimo žodžius. Staiga prisimenu, kad knygų karalienės vardo reikšmė – ryto žvaigždė, ir lyg savaime mintyse susidėlioja sakinys jos gimtąja jidiš kalba:

.ןרכּז רעזנוא ןיא ןבײַלב טעוו טכיל ןײַד ,אַריפֿ ערעײַט

„Brangioji Estera, Tavo šviesa išliks mūsų atmintyje.“

Man jį ištarus, paskutiniąją psalmę užgieda rabinas.

Pasaulyje yra daug tokių žirklių, kurios nukerpa gyvąją atmintį, tradiciją, giminystę, atidalija tautas. Tačiau retkarčiais pasitaiko tokių mažų žirklučių, kurios, prapuolus seniesiems raktams, sugeba atrakinti dingusio pasaulio užraktus, pamirštus lobynus ir gali atverti kelią naujai gyvybei. Ir niekad nebus tokių žirklių, kurios sugebėtų perkirpti sklindančią šviesą.

Sudie, Estera.

Komentarai  

 
+6 #1 E. G. 2016-08-17 22:49
Būtinai skaitysiu dar kartą, tik turiu atsikvėpti.Teks tas itin stiprus nesuvaidintu žmogiškumu - neaptikau eilutės, kurios nuoširdumu galėčiau suabejoti.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_346_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-07-22_nr._3577-3578_2016-07-22_nr._3577-3578_virselis.jpg

2016-07-22 nr. 3577-3578

|
Grafitis Berlyne. manipuliacija.lt nuotraukaGrafitis Berlyne
viršeliai


Džojos Barysaitės nuotraukaVacys Reimeris. Likau kartu
„literatūrai ir menui“ – 70


Vitos Norvilienės nuotraukaGytis Norvilas. Laiko centrifuga, arba 70 vasarų
„literatūrai ir menui“ – 70


Gintaro Žilio nuotraukaGintaras Bleizgys. Linkiu cunamių ir uraganų
„literatūrai ir menui“ – 70


Gintaro Žilio nuotraukaAlvydas Šlepikas. Gyvi?
„literatūrai ir menui“ – 70


Gintaro Žilio nuotraukaVladas Braziūnas. Septyni iš dešimties
„literatūrai ir menui“ – 70


Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai