Karolis Kaupinis: „Suabejojęs žiniasklaida, dažniau ieškau, kaip ją pataisyti, o ne neigti“

Su KAROLIU KAUPINIU susitikome knygyne, kuriame stovėjo knygų dėžės ir nuo svorio linko perkrautos lentynos. Pradėjome pokalbį dar vienoje informacijos jūroje, raibuliuojančioje pagal temas sudėliotų nugarėlių pavadinimais. Tarsi užuodę įjungtą mikrofoną, į knygyną pradėjo plūsti žmonės, reikalaudami paduoti knygas iš aukščiausių lentynų, ramindami verkiančius vaikus ir nedrąsiai mėgindami įlįsti į pokalbio foną. Kai kas atpažino pažįstamą balsą ir veidą iš LRT „Pasaulio panoramos“, kurioje Karolis dirba jau ketverius metus. Režisūrinis jo debiutas – trumpametražis filmas „Triukšmadarys“ (2014). Kai susitikome, jau buvo baigęs antrą trumpametražį „Budėjimas“ ir kūrė ilgametražio filmo scenarijų. Norėjau pakalbinti jį ne tik kaip kino ir televizijos žmogų, bet ir kaip talentingą bendraamžį, gimusį ir augusį Nepriklausomybės pradžioje.

Karolis Kaupinis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Karolis Kaupinis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kokios Vilniaus vietos iškyla, kai prisimeni vaikystę?

Vaikystė apsiribodavo Žirmūnais ir Pašilaičiais – dviem rajonais, kuriuose gyvenau, taip pat čiurlionke ir dvarionke, iki kurių keliaudavau troleibusu. Rusų režisierė Liubovė Arkus po A. Balabanovo „Gruz 200“ peržiūros sakė, kad jaučiasi tarsi apimta Stokholmo sind­romo – filmo erdvė ir laikas jai baisūs, tačiau vis tiek savi. Panašiai jaučiuosi ir aš sovietinių daugiabučių rajonuose –­ daugeliui mano kartos žmonių Rytų Europoje jie asocijuojasi su namais. Dažnai per scenaristų dirbtuves rytų europiečiai sulaukia klausimo, kodėl realizmas būtinai turi vykti bjauriame miegamajame rajone, Vakarai nesupranta, kad tas bjaurumas gali būti jaukus. Senamiestis vaikystėje man buvo visiškai nežinomas ir nemielas.

Kalbame apie daugiabučius, stovėjusius ir tebestovinčius lyg nepajudinamas monolitas. O ar yra vietų, kurių jau nebėra ir jauti joms sentimentus?

Kaimas Molėtų rajone yra mano prarasta vieta. Praleidau ten daug laiko vaikystėje – paskui mano šeima jį pardavė. Būtent kaimas yra ta sąmonėje užsiciklinusi vieta, tampanti prarastu rojumi, ir šis pojūtis tik stiprėja.

Iš paauglystės prisimenu, jog ir man, ir daugeliui bendraamžių kavinės ir barai buvo gana svarbūs apibrėžiant savo tapatybę. O tau?

Man visuomet svarbiausia buvo nuoširdus pašnekesys. Du žmonės atsisėda ir kalbasi – šitaip Borgesas yra apibūdinęs pasaulio pradžią. Kai kalba daugiau nei du, jau reikia rasti temų ir nuomonių vidurkį. Tad tas pašnekesys gali vykti bet kur. Ir paauglystėje nebuvo taip, kad nuėjus į kažkokią vietą atsivertų magiškos durys ir staiga taptum pilnesnis, nei esi. Daug tokių pašnekesių vyko troleibuse, ant palangės, ant suoliuko prie daugiabučių, prie Žirmūnų „Rimi“. Dar dvarionkėje – ten dirbo žmonės, kurie su mumis, paaugliais, kalbėdavosi – klausdavo, klausydavo ir girdėdavo.

Man buvo svarbios ir vietos, kur galėdavau pasijusti kažkur nukeliavęs, rasti tai, ko kitaip Vilniuje (tais laikais, prieš „Google“ ir „YouTube“) nerasčiau ir ko nerasdavo mano bendraamžiai. Tad svarbus buvo Prancūzų kultūros centras ir ten buvę prancūziško repo kompaktai, Atviros Lietuvos fondas su savo videoteka, Laisvosios Europos radijas vakare. Šeštoje ar septintoje klasėje net nešvenčiau Naujųjų metų, nes sėdėjau prie radijo ir klausiausi paskutinės Laisvosios Europos radijo transliacijos. Klausiausi ne dėl to, kad labai suprasčiau, apie ką ten kalbama. Man darė milžinišką įspūdį, kaip ir iš kur kalbama. Tonas, leksika. Viskas bylojo apie kitą, nekasdienį pasaulį, kuris automatiškai geresnis ir įdomesnis. Vaikystėje labiausiai domino, „kaip būtų“, o dabar – „kaip yra“, pas­kui (matau iš vyresniųjų) ims labiausiai dominti, „kaip buvo“.

Pameni savo pirmą išvyką į užsienį?

Viena iš didesnių išvykų buvo į Prancūziją. Mane, penktoką, pirmą kartą paėmė groti į orkestrą pagrindiniu būgnininku. Važiavome į mažą miestelį Normandijoje – kiti muzikantai buvo gerokai vyresni – vienuoliktokai, dvyliktokai. Grįžęs visai kitaip žvelgiau į savo klasiokus – jaučiausi tarsi perkeltas keleriais metais aukščiau.

Vakarų pasaulis atrodė visai kitoks?

Taip. Sunkiai pasiekiamas – tarsi Janoscho Panama. Maniau, jeigu kada nors gyvenime galėsiu sau leisti nusipirkti lėktuvo bilietą ir skristi kur nors – tai bus fantastika. Bet dabar matau, jog bet kokia rojaus idėja gali egzistuoti tik tada, jei yra kaip horizontas, kurio neįmanoma pasiekti. Pasiekus rojų, jo žavesys pranyksta. Dabar, kai galiu išvykti į Vakarus dažniau, dingo ir išvykimo magija. Priešingai, man vis labiau patinka čia, nes čia mano namai, čia nesijaučiu svetimas, nesijaučiu kažkam skolingas. Tačiau jaučiuosi atsakingas. Suprantu, kad viskas priklauso nuo to, ką padarysiu, o ne nuo to, ką mano labui padarys kiti.

Tiesa, nenorintys niekur keliauti paaugliai mane vis dėlto stebina. Gal taip yra todėl, kad bent jau mieste gyvenimo kasdienybė iš dalies supanašėjo su Vakarų Europa. Dingo kitoniškumo žavesys.

Viskas labai arti, kai yra internetas.

Taip. Anksčiau naiviai galvojau, kad tarp mūsų kartos ir jaunesniųjų nebus tokio didelio skirtumo, koks buvo tarp mūsų ir tėvų kartos. Tačiau dabar pastebiu, jog kartais sunku susišnekėti su karta, gimusia jau esant feisbukui. Esminis jos bruožas – nėra „nepatinka“ mygtuko. Dalykai gali tik patikti arba apie juos išvis tylima. Žmogui būna didelis smūgis, jeigu išgirsta, kad tau nepatinka tai, ką jis padarė. O kadangi jam patinka daug kas, tampa sunku susikaupti ties vienu „patinka“. Nebeužtenka to, kad savaime įdomus turinys –­ dar ir forma turi būti žavinga. Ir galų gale viskas turi nuolatos būti „nauja“ ir „originalu“. Viena iš naujumo kulto gimdyvių – žurnalistika. Todėl kine stengiuosi dirbti ilgai ir lėtai. Kad būtų galimybė pamąstyti, sustoti, paklausti, kam ir ar apskritai reikia to, ką darai.

Kaip pavyksta suderinti lėtumą kine ir greitį žurnalistikoje?

Dirbdamas žurnalistinį darbą irgi stengiuosi šiek tiek priešintis naujumui kaip neginčijamai vertybei. Svarbu, jog žurnalistas savo darbu nekeltų, anot britų dokumentiko Adamo Curtiso, Oh Dearizmo. Žmogus, šiandien žiūrėdamas žinias, dažnai patiria nežmonišką neteisybės, beprasmybės, blogio srautą, nes good news is no news. Bet žinias dažnai sekame nesusimąstydami, kodėl mums iš tiesų reikia tai žinoti. Reikia labai susikaupti, kad suprastum, ką turi suvokti ir išmokti apie pasaulį iš atsitiktinių „naujienų“. Todėl dirbdamas žurnalistu pirmiausia tą klausimą turiu užduoti sau. Komercinė žiniasklaida dažnai žaidžia temomis, kurios žmogui įdomios, nes kažkaip susijusios su jo pradžia ir pabaiga, su tuo, kas buvo prieš mus ir bus po mūsų – mirtis, seksas, kosmosas, karas. Savaime tai nėra blogai. Bet žurnalisto, kaip ir režisieriaus ar scenaristo, darbas turi būti susijęs su klausimu – kodėl? Kitaip ir kinas, ir žurnalistika tampa propaganda, o autorius – nuobodžiu visažiniu. Suabejojęs žiniasklaida, dažniau ieškau, kaip ją pataisyti, o ne neigti.

Tau užtenka laisvės kuriant reportažus?

Taip, užtenka. Lietuvoje mes dažnai turime daugiau laisvės nei mūsų amžiaus žmonės Vakarų Europoje, nes čia nesusiformavusios institucijos ir struktūros. Tiesa, kadangi mūsų mažai, o veiklos nišų labai daug, esame įpratę veikti vieni, būti unikalūs ir kitą, ateinantį į mūsų nišą, priimame lyg konkurentą, o konkurenciją – tarsi pavojų. Dar nelabai mokame veikti bendruomenėje.

Apie ką tavo naujasis trumpametražis filmas „Budėjimas“?

Filme pasakojama, kaip tėvas su sūnumi slaugo motiną ligoninėje ir bando jai pagerinti sąlygas, kurių neįmanoma pagerinti. Beviltiškoj situacijoj jie mėgina kažkuo užsiimti, kad veiksmas savaime taptų vilties pakaitalu. Tačiau šiame filme man buvo labai svarbu išbandyti kelias kino formos idėjas. Jis labiau formalistinis nei „Triukšmadarys“.

Kaip suprantu, baigęs politikos mokslus, režisūros mokeisi įvairiose dirbtuvėse?

Na, pačios režisūros mokaisi repeticijose, aikštelėje, taip pat mokaisi iš klaidų. Kai pamėgini pats statyti filmą, pradedi matyti kitų filmų režisūrinius sprendimus ir gali mokytis iš kino –­ sėdi, žiūri ir supranti, kaip čia kas nusprendė, jeigu tai paties režisieriaus rašytas scenarijus. Bet kiekvienąkart eidamas į aikštelę pradedi nuo nulio ir jautiesi tarsi režisuotum pirmą kartą.

Ar tau svarbus bendravimas su kitais kino kūrėjais?

Man svarbu bendravimas su žmogumi, jeigu jis atviras ir nuoširdus. Jeigu jis dar ir kino kūrėjas – puiku. Bet režisieriai savo idėjomis atsargiai dalijasi net ir dirbtuvėse, kur yra priversti tai daryti. Režisūra – labai intymi sfera, žmonės dažnai čia jaučiasi netvirtai, nes visada yra didžiulė klaidos galimybė, didelis ato­trūkis tarp lūkesčių ir rezultato. Sunku tai atvirai pripažinti, tad daugelis saugosi apskritai nešnekėdami apie savo kūrybinį procesą. Galų gale – juk ir neprivalo. Svarbiausia, jog kūrėjas būtų nuoširdus sau, kurtų, nes jam tai svarbu, degtų noru iškelti svarbiausius klausimus. Siekti šlovės ar matomumo žaidžiant temomis, kurios gerai groja, nėra tokio kino, kaip aš jį suprantu, tikslas.

Kokie tavo filmų žiūrėjimo įpročiai?

Kai rašau kino scenarijų, stengiuosi žiūrėti filmą tik tada, kai žinau, ką noriu pamatyti. Pavyzdžiui, pasiekiu stadiją, kai reikia išsinagrinėti tam tikrą apšvietimą, pasiimu krūvą tinkamų filmų ir juos analizuoju. Retai vartoju kiną savo malonumui. Gero filmo kriterijus – kai žiūrėdamas juostą pradedu nebegalvoti apie techninius dalykus. Tik žiūrėdamas antrą kartą aiškinuosi, kas jį padarė tokį gerą.

Pastebėjau, jog ankstesniuose savo interviu cituoji įvairius rašytojus.

Skaitau nemažai. Retai kada skaitau tiesiog atradęs knygą – turiu sąrašą norimų perskaityti knygų. Būna, kad perskaitęs vieną autorių, noriu skaityti visas jo knygas. Tuomet susidaro dar didesnis literatūros kiekis...

Elektronines knygas skaitai?

Knyga turi būti iš popieriaus, kitaip man nemalonu. Viskas, kas yra ekrane, skaitymo požiūriu – plokščiau. Net ir ilgesnius straipsnius atsispausdinu.

Na, skaityklės ekranas stengiasi imituoti popierių. Dabar sukuriama visokių atsparių vandeniui bei dulkėms skaitymo prietaisų...

Taip, draugai man sako tą patį. Kas žino, galbūt išmėginsiu skaityklę ir spjausiu į popierių. Kita vertus, rimtas knygas skaityti yra tinkamas laikas ir vieta – negali jų kedenti priebėgomis.

O skaitai ką nors iš lietuvių autorių?

Nedaug.

Kodėl?

Su lietuvių literatūra pirmą kartą susidūriau mokykloje. Tuomet literatūra, kaip ir muzika, man buvo pirmiausia raktas į „kitokį pasaulį“, kelionė į pasaulį, kurio nemačiau aplink save. Mokyklinėje lietuvių literatūros programoje tą „kitą pasaulį“ retai rasdavau. Galbūt iš dalies jo atskleisti nepavykdavo ir mokytojams, nepavykdavo per literatūrą mūsų išvest į pasaulį. Juk Žemaitė atrodo visai kitaip, sužinojus, kad ji rūkė pypkę skaitydama Goethę. Tai pasakęs, paaiškinęs, kas per grandas tuometėje Europoje yra Goethe, gali pasakyti: „Na, o dabar paskaitysime tai, ką jai pavyko parašyti pačiai.“ Svarbiausia, jog mokytojas pats itin mėgtų skaityti, mėgtų literatūrą.

Šiuolaikiniai lietuvių autoriai irgi galėtų būti įdomūs dėl panašių į tave supančios aplinkos kontekstų...

Visiškai sutinku. Bet savas skaitytojas, kaip ir savas žiūrovas, dažniausiai gerokai griežtesnis nei užsienietis. Jis gerai žino, „kaip čia yra“. Todėl jei literatūra ar kinas – menkos vertės, negali pasiteisinti, jog skaitytojas ar žiūrovas tavęs nesuprato dėl „kultūrinių skirtumų“. Kadangi „lietuviškumas“ man, priešingai nei užsieniečiui, nėra egzotika, sudominti gali tik kokybė. Dėl to savai literatūrai ir kinui keliu daug aukštesnius reikalavimus nei svetimam.

Ar skaitai lietuvišką kultūrinę spaudą?

Kartais, remdamasis rekomendacijomis žmonių, kuriais pasitikiu. Periodinis žurnalas, esantis arčiausiai Lietuvos, kurį nuolatos skaitau yra „Rīgas laiks“ –­ Latvijoje leidžiamas, labai aukštos kokybės leidinys. „Rīgas laiks“ publikuoja nuostabius interviu. Žurnalistas važiuoja susitikti su pašnekovu, tarkime, žmogumi, kuris visą savo gyvenimą paskyrė budistinei filosofijai, į kitą pasaulio pusę, bet jo pirmasis klausimas: „Jūs budistas?“ Žurnalistui reikia ilgai ruoštis, gerai pažinti pašnekovą ir visiškai apriboti savo ego, kad galėtų pasiekti tokį skaidrų minimalizmą.

Kultūrinė spauda, jeigu ji ne provinciali, yra atgaiva. Žinau, kad finansų trūkumas ją smarkiai dusina. Išlikti kokybiškam tokiomis sąlygomis reikia itin geros fantazijos. Kaip geografijos mokytojui, kuris neišgali keliauti, bet vis tiek nori įkvėpti savo mokinius. Smagu, jei net tokiomis sąlygomis kultūrinė spauda geba pakylėti ir ištiesinti stuburą. Juk žmogui reikia kasdienių skaitinių. Tai puikiai suprato ir visos pasaulio religijos, kurių kasdieniai skaitiniai mus turi padaryti geresniais žmonėmis. Man tokio efekto norisi iš visko, ką skaitau.

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai