Paola Caridi. Jeruzalė be Dievo. Negailestingo miesto portretas

Paola Caridi (g. 1961) – italų istorikė, rašytoja ir žurnalistė – Jeruzalėje praleido 10 metų, per kuriuos parengė dvi knygas: „Nematomi arabai“ („Arabi invisibili“, 2007) ir „Hamas. Ko sieka radikalusis palestiniečių judėjimas“ („Hamas. Che cos’è e cosa vuole il movimento radicale dei palestinesi“, 2009).

Knygoje „Jeruzalė be Dievo“ („Gerusalemme senza Dio“, 2013), apkeliavusioje Italiją ir kaip spektaklis „Café Jerusalem“, atkuriamas ne mums įprastas „triskart švento“ miesto ar turistinio atvirlaiškio vaizdas, o išties problemiška, istorine ir sociopolitine prasme, Artimųjų Rytų realybė, kurios giliausia žaizda – izraeliečių ir palestiniečių nesugyvenimas. Pagrindinis knygos veikėjas – miestas, liudijantis skirtingus užsitęsusio konflikto, virtusio tikrų tikriausiu apartheidu, etapus. Demarkacinėmis linijomis, sienomis ir betoninių blokų eilėmis išraižyta Jeruzalė prarado savo kosmopolitinio miesto tapatybę bei „dviejų valstybių“ galimybę ir tapo susiskaldymo bei paranojiškos įtampos vieta. Siena yra šiandienės Jeruzalės metafora ir šios knygos centrinė tema. Autorė be užuolankų aptaria, kaip Izraelis pritaikė įvairius „urbanistinius projektus“ (turinčius ryškų politinį atspalvį) palestiniečių teritorijos okupacijai įteisinti, dažnai ignoruodamas tarptautinio teisingumo teismo Hagoje ir JTO nutarimus, bei miesto įvaizdžiui „perkurti“ visa tai pateisinančių vakariečių akyse. Po tragiškų 1948-ųjų bei 1967-ųjų įvykių Jeruzalė galutinai išsižadėjo taikos proceso ir bet kokia dialogo galimybė tarp priešingų pusių tapo neįmanoma. Todėl vienintelė, anot autorės, nors ir utopiškai skambanti išeitis yra sugrąžinti Jeruzalei jos daugiasluoksnę tapatybę, o miesto gyventojams – lygias pilietines teises.

Vertėja

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Ištrauka iš knygos I skyriaus

 

 Snaiperių taikinyje

Musraros kvartalą parklupdė karas ir tarptautinės bendruomenės 1949 m. vasarį nubrėžta paliaubų linija1. Rytuose Musrara apskritai prarado kvartalo pavidalą ir virto prekybos gatve, kokią regime šiandien, besi­driekiančią nuo Damasko vartų vos kelias dešimtis metrų šiaurės kryptimi. Netrukus po paliaubų paskelbimo priešais Musraros krautuvėlių ir dirbtuvių virtinę iškilo grėsminga, kaip pasakojama, trijų ar keturių metrų aukščio siena, turėjusi saugoti jordaniškąją miesto dalį. Palestinietiškąją Musraros dalį nuo izraelietiškosios atskyrė vos keli šimtai metrų. Kvartalo širdis mirė, o tai, ką vietiniai praminė anglišku žodžiu seam2, iš vienos ir iš kitos pusės ėmė sergėti kariniai patruliai. Siekiant apsisaugoti nuo snaiperių šūvių, išdygo abipusės barikados. Vakarinė Musraros dalis ištuštėjo, ji neteko gyventojų ir to klestinčios būties spindesio, kuriuo pasižymėjo pirmaisiais gyvavimo dešimtmečiais3.

Nuo 1948–1967 m., kai Izraelis galutinai užėmė Jeruzalę, Suleimano sienos dalis tarp Damasko ir Naujųjų vartų virto savita tranšėja, tarnavusia Jordanijos kariams. Priešingoje pusėje, milžiniškame Notre Dame komplekse, buvo įsikūrę Izraelio kariai. Vos kelios dešimtys metrų teskyrė patrulius, kuriems teko žvelgti vieni kitiems į akis ilgus 19 metų, per tą laiką į Jungtinių Tautų archyvus nesiliovė plūdę skundai dėl paliaubų susitarimo pažeidimų iš vienos ir iš kitos pusės. 19 metų sužeistame Musraro kvartale karaliavo snaiperiai ir vyko susišaudymai.

Nedidukės vilos raudonų čerpių stogais stovėjo apleistos, daugelį jų suluošino granatos ir per kvartalą nusiritęs karas. Namai, netekę dalies ankstesniojo žavesio, ištuštėjo dar ir dėl to, kad atsidūrė snaiperių taikinyje, o prie niekieno žemės prisišliejusios gatvelės buvo nusėtos minų. Niekas vakarinėje Jeruzalės dalyje nedrįso kraustytis į Musrarą, nors ir siautėjo tikras būstų badas. Tik kiek vėliau atsirado kažkas, pasiryžęs užimti tai, kas buvo likę iš Musraros. Tam ryžosi imigrantų žydų iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šeimos, susigrūdusios Izraelio įkurtose tranzito stovyklose, pirmiausia Negevo dykumoje. Ką tik užgimusią valstybę užliejo gausios olim, „naujųjų piliečių“, migracijos bangos, tačiau nebuvo taip paprasta patenkinti atvykėlių būsto poreikius. Galiausiai viešnagė tranzito stovyklose pasirodė ne tokia jau trumpalaikė, pažadėtųjų būstų nebuvo nė iš tolo matyti, dėl to daugelis laukimo išsekintų sefardų, atvykusių čionai iš arabų kraštų bei Irano, vadinamųjų mizrahim, nusprendė traukti į Musrarą bei kitus apleistus Jeruzalės kvartalus. Ir užimti svetimus būstus tarsi skvoteriai. (...)

Musraros gyventojams teko lygiai toks pat likimas, kaip ir visai sefardų imigracijai, 1948–1964 m. dovanojusiai Izraeliui 650 tūkst. naujų piliečių. Tai piliečiai, į kuriuos buvo žvelgiama kaip į antrarūšius, suburtus po bendru milžinišku stereotipu. Marokiečiai. Izraelio valdžios aparatui, kuris tuomet atstovavo 85 % visai 1947–1948 m. valstybę sudariusiai populiacijai, vadovavo aškenaziai, daugiausia atvykėliai iš Europos. Valdžia nesigilino į vidinius mizrahim imigracijoje egzistavusius, išties neįveikiamus skirtumus. Visi šie imigrantai buvo atėję iš Rytų (iš čia ir vardas mizrahim) ir, kaip bylojo stereotipinis požiūris, tai buvo neišsilavinę ir nerafinuoti žmonės. Juk tai ne europiečiai. O kad tarp šių imigrantų būta jemeniečių ir marokiečių, kilusių iš elitinių Kairo ar Bagdado žydų sluoksnių, ne taip ir svarbu. (...)

Izraelis mėgino sukurti bendrą nacionalinę kultūrą per savitą melting pot4 procesą, kuriuo pavyko prislopinti ryškius kultūrinius skirtumus, egzistavusius tarp etninių grupių, suplaukusių į jaunutėlę Izraelio visuomenę. Aškenaziai diktavo, kaip ir lengva nuspėti, naujos nacionalinės kultūros kryptį. „Praktiškai aškenaziai galėjo išsaugoti savo europietiškąją tapatybę, o iš šiaurinės Afrikos ir Artimųjų Rytų atvykusių žydų buvo paprašyta nuslopinti savąją, tuo pačiu raginant pabrėžti vietinį koloritą, savitos virtuvės receptus, drabužius ir muziką tam, kad būtų sukurtas bendras saitas rytietiškų žydų tapatybei, kurią suprojektavo europiečių architektai“, – rašo Amy Horowitz, viena iš izraeliečių liaudies kultūros poveikio šalies istorijai tyrinėtojų. Taip „libaniečių mišrainė virto izraeliečių mišraine –­ asimiliacijos tarp tradicijų pavyzdys, visiškai neatsižvelgiant į skirtumus tarp etninių grupių“5.

Taip Musraros mikrokosmas darkart tapo išskirtiniu pavyzdžiu. Šio kvartalo gyventojai mizrahim aprašo savo atvykimą ir gyvenimą Izraelyje kaip diskriminacijos paženklintą būtį, jiems bandant išsaugoti savitą gyvenimo būdą ir kartu siekiant lygiaverčių Izraelio piliečių statuso. Tai galynėjimasis dėl tradicijos išsaugojimo ir asimiliacijos su išties sudėtingomis pasekmėmis. Musrara visa savo esatimi yra rytietiškas kvartalas, paradoksaliai išsaugojęs šį savitumą net ir po to, kai 1948 m. palestiniečiai buvo priversti iš čia bėgti. Vis dėlto socialiniu požiūriu kvartalas smarkiai pakito: iš palestiniečių bei žydų buržuazijos, klestėjusios Musraroje otomanų laikais, kvartalo gyventojai virto diskriminuojamais skurdžiais, kuriuos su ankstesniaisiais musrariečiais vienodai siejo ir panašumai, ir ryškūs skirtumai. Šie naujieji Musraros gyventojai, būdami sefardai, kaip ir žydai, iki 1948 m. gyvenę šio kvartalo dalyje, dabar atsidūrusioje rytinėje Žaliosios linijos pusėje, praeityje nebuvo – bent jau didžioji jų dalis – Otomanų imperijos piliečiai. Jie atsidūrė čia, nes tapo naujos Izraelio valstybės piliečiais ir dalijosi su sefardais nesionistais senąja arabožydiška kultūra, kuri juos tolino nuo europietiško aškenazių elito. Įpročiai, kvapai, netgi tam tikros nusistovėjusios pozicijos buvo atėjusios iš arabiškosios kultūros, o dabar pynėsi su išties sudėtinga socialine padėtimi: Musrara virto miestietiškojo lumpenproletariato kvartalu, panirusiu į „aitrius marokietiškos virtuvės, kavos ir prieskonių kvapus“, kaip rašo veikiausiai su nežymiu kultūriniu atstumu tie architektai, kuriems buvo pavesta ištyrinėti Musrarą 8 dešimtmečio pabaigoje tam, kad parengtų kvartalo perkvalifikavimo darbus.

Tomos Gudelytės nuotraukos
Tomos Gudelytės nuotraukos

Visuomenėje įsigalėjo kaip tik šių architektų suformuluotas stereotipas: Musrara – tai vieta, kurioje geriau nesilankyti. Pernelyg pavojinga padoriems žmonėms. Rogeris Friedlandas ir Richardas Hechtas, išsamios studijos apie Jeruzalę autoriai, puikiai perteikė šią vyravusią mintį, kuri be reikšmingų pakitimų pasiekė ir mūsų dienas. „Daugelis Jeruzalės gyventojų laikosi kuo atokiau nuo marokiečių kvartalų, nes bijo smurtaujančių gaujų, prekeivių narkotikais, vagių, prostitučių ir tų be priežiūros paliktų vaikigalių, dykinėjančių gatvėse vienu tikslu – ką nors iškrėsti. Nepaisant ilgamečių socialinio darbo pastangų, šie kvartalai išlieka pagrindiniais svaigalų platinimo centrais. Hašišą pakeitė heroinas, kaip pagrindinis kvaišalas vietinėje rinkoje. Marokiečių jaunimas, augantis užkietėjęs, įniršęs ir be jokios disciplinos, šiandien užpildo Izraelio kalėjimus.“6

Musraros vaizdas, trumpai tariant, nėra it iš atvirlaiškio. Daugiau nei 2 000 žmonių tenka 610 būstų, kuriuos dažniausiai sudaro vienas ar du kambariai. Trečdalis musrariečių gyvena iš socialinių išmokų. Perpildyti namai, žeminančios gyvenimo sąlygos, o vaikams –­ išties prastos kokybės švietimo sistema. Mokyklos nebaigiantys moksleiviai yra kasdienybė, kaip ir nepilnamečių nusikalstamumas. Nedarbas slegia daugelio vyrų pečius ir turi neigiamų pasekmių tradiciškai konservatyvių pažiūrų sefardų šeimų gyvenimui. Tėvas dirba, motina yra namų šeimininkė, vaikų –­ ne vienas ir ne du. Netrukus tarp naujųjų musrariečių vaikų atsiranda tų, kurie ima maištauti.

„Juodosios panteros“ Musraroje

Koko Deri yra vienas tų, kuriam aškenazių valstybės aparatas žarstosi kaltinimais jau ilgą laiką. Deri priklausė „Juodosioms panteroms“, tam miesto liumpenproletariatui, kuris gerokai apsunkino gyvenimą tuometei premjerei Goldai Meir prieš pat prasidedant Jom Kipuro karui. Koko palėpė veriasi į paliaubų liniją už šimto metrų nuo Damasko vartų ir arabiškosios Jeruzalės dalies. 12 kvadratinių metrų kambarys, erdvi terasa ir mažytis vonios kambarėlis. Būtent čia, Koko palėpėje, 8 dešimtmečio pradžioje gimė panterim judėjimas, izraelietiškasis anapus vandenyno veikusių „Juodųjų panterų“ variantas. Su amerikiečiais juos siejo troškimas pasipriešinti valdžios aparatui, kurį Izraelyje sudarė išskirtinai aškenaziai, ir išreikšti pasididžiavimą sefardų tapatybe. „Jie visad vertė mus jaustis antrarūšiais piliečiais.“ Kaip nutiko ir Amerikos juodaodžiams7. Todėl čionykščiai panterim iš JAV „Juodųjų panterų“ perėmė ir logotipą – iškeltą suspaustą kumštį, kuris nekart sušmėžavo tarp maištininkų įvairiose planetos vietose: stilizuotas juodos spalvos kumštis, 2011 m. sugrįžęs „Arabų pavasario“ grafikoje ir stencil grafičiuose. Pirmiausia kaimyniniame Egipte, per balandžio 6-osios judėjimą.

Koko yra vienas tų, kurie pavydžiai sergsti herojiškų laikų atminimą ir panterim mitą. Į senojo Jeruzalės miesto sieną atsiveriančioje mansardoje rinkdavosi Musraros jaunimas klausytis muzikos iš seno tranzistorinio radijo ir rūkyti. Nieko daugiau. Jokios politikos, bent jau pačioje pradžioje šie kvartalo jaunuoliai tenorėjo leisti laiką kartu kur nors kitur nei gatvėje. Tačiau jie buvo būtent gatvės vaikai, karta, kurią paženklino pasitraukimas iš mokyklos ir prekariškos darbo sąlygos, o patiems jauniausiems teko nepilnamečių kalėjimo ir socialinės rūpybos įstaigų patirtis. Šie jaunuoliai dėl teistumo netgi negalėjo atlikti karinės tarnybos. Panterim neturėjo nieko bendra su kairiųjų pažiūrų tam tikro pasiturinčio žydų visuomenės sluoksnio ar inteligentijos aktyvizmu.

– Paradoksalu, tačiau būtent radikalios kairės aškenaziai privertė mus suvokti, kokia apgailėtina buvusi mūsų padėtis. Ir pastūmėjo kovoti su aškenazių valdžios aparatu už lygias teises.

„Baltieji“ žydai, rinkdavęsi vos už kelių metrų nuo Koko palėpės, supažindina „juoduosius“ žydus su amerikietiškojo maišto mitais. Ir Musraros vaikinai, tuomet aštuoniolikmečiai ir dvidešimtmečiai, savotiškai įsitraukia į politiką: pradeda rengti eitynes ir reikalauti, kad Izraelis juos pripažintų pilnateisiais piliečiais. (...) O tiksliau, kad mizrahim būtų garantuotos iki šiol, anot panterim, neigtos teisės: teisė į padorų būstą, – tai turėjo reikšti apleistų kvartalų eros pabaigą; teisė į švietimą ir nemokamą būstą labiausiai skurstantiems; įstaigų, skirtų nepilnamečių kalinimui, panaikinimas; didesnis atlyginimas tiems darbininkams, kuriems tenka išlaikyti gausesnes šeimas. Ir galiausiai paskutinis politinio pobūdžio reikalavimas: realus „rytinių žydų“ atstovavimas visose šalies institucijose8.

Nuo 1971 m. kovo panterim nariai imasi rengti demonstracijas ir okupuoti įvairius pastatus. O svarbiausia, meta iššūkį vienai reikšmingiausių visoje šalies istorijoje politinių lyderių, kone iškart po Šešių dienų karo baigties, – G. Meir. Šioji „geležinė ledi“ teigia, kad panterim „nėra tokie jau mieli“9. Jaunieji maištininkai į tai atsako šūkiu, kurį ištaria charizmatiškoji judėjimo figūra Saadia Marcianas, aktyvistas iki gyvenimo pabaigos, vos 57-erių 2007 m. miręs nuo vėžio. „Arba pyragą dalijasi visi, –­ pareiškia Marcianas, kurio jaunuoliškas veidas laikui bėgant virto tikra panterim ikona, – arba nebus jokio pyrago.“ Iššūkis, tėkštas G. Meir ir aškenazių valdžios aparatui, skamba be užuolankų, ir ne vien todėl, kad per vieną demonstraciją Siono aikštėje sudeginamas premjerės atvaizdas. Panterim vykdo daugiausia simbolines akcijas, pavyzdžiui, kai leidžiasi į Rehaviją, pasiturintį Jeruzalės kvartalą, vogti pieno, kurį vėliau gabena į skurstančius miesto kvartalus. Maištininkai skelbia, esą Rehavijos namų katėms pieno per akis, o Katamono kvartalo shikunim10 vaikai nemato jo nė lašo. Izraelio vyriausybei, vis dar esančiai leiboristų ir kairiųjų partijų rankose, to gerokai per daug. Valdžios atsako netenka laukti ilgai, ir jis gan griežtas: „Juodųjų panterų“ judėjimo lyderiai areštuojami prevenciškai, demonstracijos nuslopinamos, per susirėmimus su policija sulaikomos dešimtys aktyvistų, dar keli sužeidžiami. Tačiau maištas tarp sėkmių ir nesėkmių tęsiasi visus 1972 m., kol galutinai palaidojamas 1973-iaisiais prasidėjus Jom Kipuro karui, kurio Izraelis nelaimėjo ir kuris tebėra psichologinis šalies vulnus11.

Jei panterim judėjimas neatsilaikė nei prieš Jom Kipuro karą, nei prieš partijų politiką, tai priežastys, dėl kurių buvo kilęs Musraros maištas, nežuvo kartu su demonstracijomis. Tai, ko ėmėsi Musraros jaunimas, nebuvo vaikų žaidimai. Tai patvirtino ir tyrimo komisijos, kurią įsteigė pati G. Meir, rezultatai: ypatingoji „Horovitz komisija“, skirta ties skurdo riba gyvenančių vaikų ir paauglių padėčiai tirti. Jos parengta ataskaita ne tik pabrėžė, kad socialiai pažeidžiamiausią visuomenės sluoksnį sudarė „imigrantai iš Azijos ir Afrikos“, bet ir patvirtino, kad vyriausybė nesiėmė jokių veiksmų kovai su skurdu. Ir ne tik: mizrahim gyvenimo sąlygos 7 dešimtmetyje vien blogėjo ir, tai skamba dar graudžiau, šių žmonių diskriminavimas buvo tiesiogiai proporcingas sefardų pasiektam išsilavinimo lygiui. Kuo labiau išsilavinę, tuo labiau diskriminuojami12.

b_600_388_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-09-09_nr._3579-3580_Black_Panters_Way.jpg

Gali būti, kad istorikai nesutiks, kaip K. Deri ir jo bičiuliai – Reuvenas Abergilis, Saadia Marcianas, Charlie Bitonas, Kokhavi Shemeshas ir kiti – vertina „Juodųjų panterų“ judėjimą. „Mes pakeitėme Izraelį“, – tvirtina Koko. Be jokios abejonės, panterim buvo izraelietiškas visame pasaulyje po 1968 m. vykusių socialinių judėjimų veidas. Jis iškėlė aikštėn ir suteikė orumo sociopolitinei mizrahim būčiai, kuri ilgai buvo slepiama nuo visuomenės akių, nepai­sant vienos kitos socialinio protesto kibirkšties, jau įsižiebusios kiek toliau nuo Jeruzalės. Parako statinės dagtis užsidegė Haifoje, skurdžiame Wadi Salibo kvartale, kur 1959 m. įvyko pirmasis bandymas atkreipti Izraelio vyriausybės dėmesį į varganas „rytinių žydų“ gyvenimo sąlygas. Galbūt todėl, kad laikai pasikeitė, galbūt todėl, kad panterim apsireiškė ne šalies periferijoje, o pačioje Jeruzalės širdyje, 1971–1973 m. maištas, įsiplieskęs tokioje visų užmirštoje vietoje kaip Musrara, iš arabiškos virtusioje žydiška, tapo vienu reikšmingų Izraelio istorijos epizodų. Bent jau dėl tos priežasties, jog po „Juodųjų panterų“ maišto mizrahim tapo rimtu elektoratu, gebančiu paveikti rinkimų rezultatus ir diktuoti sąlygas. Vadinasi, ir spręsti, ką siųsti į valdžios postus.

Bėgant metams mizrahim sluoksnis buvo viena iš konsensuso Izraelio dešiniesiems atramų, branduolys, iš kurio Menachemas Beginas sukūrė savo stulbinamą pergalę 1977 m., kai šalis pirmąkart istorijoje patyrė leiboristų pralaimėjimą ir regėjo Likudo13 įžengimą į valdžią. Todėl nenuostabu, jog vienas pirmųjų Begino vyriausybės nutarimų, praėjus vos mėnesiui po rinkimų, buvo milžiniškas miesto kvartalų ir apleistų urbanistinių zonų perkvalifikavimo projektas, Project Renewal, ambicingas užmojis, finansiniu lygiu įtraukęs valstybę, vietines įstaigas ir plačią žydų diasporą. Projekto objektas –­ kelios dešimtys degradavusių miesto kvartalų, kuriuose gyventojų daugumą sudarė imigrantai sefardai, dėl būsto politikos pavadintą „mizrahim erdviniu aptvėrimu“, lėmusiu „geografinę vargingiausių Izraelio visuomenės sluoksnių segregaciją“14. Begino vyriausybės projektas buvo nacionalinės apimties ir įtraukė apie pusę milijono gyventojų, jo išlaidos siekė beveik du milijardus dolerių, kurių ketvirtadalį surinko diasporos bendruomenė per Žydų agentūrą. Per pirmuosius penkerius metus, pradedant 1978 m., renovuota apie 30 tūkst. pastatų. Į šį nacionalinį projektą buvo įtrauktas ir nedidelis Jeruzalės kvartalas su ne tokiu reikšmingu gyventojų skaičiumi. Tačiau Izraelio viešosios nuomonės akyse Musrara buvo itin svarbi. Tai „Juodųjų panterų“ Musrara. Taip Beginas atsilygino svarbiai savojo konsensuso atramai ir kartu patvirtino savo vyriausybės politika, kad iš tiesų egzistavo du Izraeliai.

M. Begino vardas, praėjus lygiai 30 metų nuo 1948 m. tragedijos, vėl plačiai nuaidėjo Musraroje. Šįkart ne dėl kraujo, pralieto per konfliktą, bet dėl senųjų kvartalo namų.

Musrarą ištiko daugelio kitų senamiesčio kvartalų, taip pat ir Europoje, likimas, nes jie buvo tyčia palikti degraduoti, o visas dėmesys sutelktas į didžiųjų periferijų plėtrą. Po 1967 m. Teddy Kollekas, ilgiausiai poste išsilaikęs ir miestiečių mylimas meras, ne tik nutarė, pritariant centrinei valdžiai, būtinai išplėsti miesto ribas, bet ir nurodė konk­rečią kryptį –­ į rytus už Žaliosios linijos. Pristatyti gyvenamųjų namų ir įvarios paskirties pastatų dar tuščiose zonose tarp palestiniečių kvartalų, kad cementas padėtų išvengti naujo miesto padalijimo. Jeruzalė buvo paskelbta „viena ir nedaloma Izraelio valstybės sostine“, net jei to nepripažino tarptautinė bendruomenė.

 

1 Dar vadinama Žaliąja linija – demarkacinė linija, 1949 m. nustatyta paliaubų susitarimu po Arabų-Izraelio karo. (Vert. past.)
2 Angl. „siūlė, randas“. (Vert. past.)
3 Musrara (arab. „akmenų laukas“) – 1875 m. įkurtas pirmasis mišrus Jeruzalės senamiesčio kvartalas, kuriame sugyveno pasiturinčios palestiniečių ir žydų šeimos. 1947 m., artėjant JTO balsavimui dėl tolesnio Palestinos likimo ir augant įtampai tarp gyventojų, kvartalas buvo padalytas į A, B ir C zonas, atskirtas spygliuota viela. 1948 m. balandžio 9 d. paramilitaristinės sionistų grupės „Lehi“ ir „Irgun“, pastarajai priklausė ir Menachemas Beginas (vėliau Izraelio ministras pirmininkas, 1978 m. apdovanotas Nobelio taikos premija), vykdė masines skerdynes palestiniečių Dair Jasino gyvenvietėje greta Jeruzalės. Likusius gyvus belaisvius „Lehi“ ir „Irgun“ kariai sunkvežimiais vežiojo Jeruzalės gatvėmis ir iš jų tyčiojosi, o vėliau suvarė į Musraros kvartalą. (Vert. past.)
4 Angl. „tirpimo katilas“, posakis vartojamas nusakyti heterogeniškos ir daugiakultūrės visuomenės vienodinimą daugiau ar mažiau priverstinės asimiliacijos tikslais; priešingas kultūrinio pluralizmo koncepcijai. (Vert. past.)
5 Amy Horowitz. „Mediterranean Israeli Music and the Politics of Aesthetic“. – Detroit: Wayne State University Press, 2010, p. 169.
6 Roger Friedland, Richard Hecht. „To Rule Jerusalem“. – Berkley: University of California Press, 2000 m., p. 85.
7 1971 m. Jeruzalėje apsilankė Angela Davis, JAV Juodųjų panterų aktyvistė, ir susitiko su Saadia Marcianu, vienu iš panterim judėjimo įkūrėjų. (Vert.past.)
8 Plačiau žr.: Deborah Bernstein. „The Black Panthers – Conflict and Protest in Israeli Society“, Youth And Society, 1984 m., 16 (2), p. 129–152; Oz Frankel. „What’s in a Name? The Black Panthers in Israel“, The Sixties: A Journal of History, Politics and Culture, t. 1, Nr. 1, p. 9–26.
9 Į pagrindinę Musraros gatvę, Ha’Ayn Het, veda siaura gatvelė, pavadinta kaip ši ne itin vykusi Goldos Meir frazė.
10 Shikunim – izraelietiška socialinio būsto iš gelžbetonio konstrukcijų versija. (Vert. past.)
11 Lot. „žaizda“. (Vert. past.)
12 Gideon N. Giladi. „Discord in Zion“. – London: Scorpion, 1990.
13 Likud – nacionalistinės pakraipos Izraelio liberalų partija, įsteigta 1973 m., kurios šaknys siekia Žabotinskio sionistinį judėjimą. (Vert. past.)
14 Shlomo Hasson. „Urban Social Movements in Jerusalem: the Protest of the Second Generation“. – Albany: State University of New York Press, 1993, p. 21.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Paola Caridi. „Gerusalemme senza Dio. Ritratto di una città crudele“. – Milano: Feltrinelli, 2013.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai