Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

László Krasznahorkai. „Priešinimosi melancholija“. Iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis. – K.: „Kitos knygos“, 2016.

b_200_278_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-09-09_nr._3579-3580_Priesinimosi-melancholija_virselis.jpg

Pasaulis beveik nepasikeitė per pas­taruosius keliasdešimt metų, – yra pasakęs László Krasznahorkai viename iš naujesnių interviu. Išskyrus tai, jog prarado tikrąjį skurdą – tą, iš kurio gimsta nuostabiausios dainos. Krasznahorkai kalba apie Vengriją, bet mes esame arti ir panašūs. Kad ir koks skurdas egzistuotų Lietuvoje, jis apsidangstęs Europos Sąjungos keliais ir fasadais, penkiamečiai Žirmūnų kiemuose keikiasi angliškai, o bomžai ant turgaus laiptų gaudo pokemonus. Tai yra skurdas, apkrautas daiktais ir produktais. Jeigu labiausiai nepasiturintys valgo prabangius pelėsinius sūrius, kurių galiojimo laikas tuoj baigsis, – ar tai pagerina jų gyvenimo sąlygas, ar dar labiau pažeidžia orumą?

Anot Krasznahorkai, iki 1989-ųjų gyvenimas Vengrijoje buvo nenormalus ir nepakeliamas, po 1989-ųjų –­ normalus ir nepakeliamas. Beje, būtent 1989 m. ir išleista „Priešinimosi melancholija“, bandanti pačiu neapibrėžčiausiu istoriniu laikotarpiu pagauti gyvą (post)apo­kaliptinę nuotaiką, vis dar persunktą tikrojo stygiaus ir tikrojo skurdo. Dar daugiau – imasi ateities spėjimo: kur link judės (post)komunistinio banginio dvėsena.

Tiesa ta, kad natūralioje vandenyno terpėje banginio maita nyksta kelias dešimtis metų. Skirtingomis irimo stadijomis ja maitinasi skirtingi organizmai ir mikroorganizmai. Kai kurių mokslininkai niekur daugiau ir neaptinka, tiktai banginio dvėsenoje. Krasznahorkai romane ten sėdi Hercogas –­ neartikuliuotai kalbantis, deformuotas pranašas: ...jam patinka, sako jis pats, kai kiekvienas daiktas virsta griuvėsiai (p. 174).

b_600_339_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-09-09_nr._3579-3580_werckmeister-harmonies-bar.png

Hercogo pranašaujama beprasmė galutinė destrukcija randa atgarsį dešimtyse aplinkinių kaimų valkatų, o gal paprastų grubių juodadarbių iš užsidariusių fabrikų. Jie imasi daužyti, mušti, žudyti ir prievartauti be jokios priežasties arba, atvirkščiai, dėl visko, kas jiems ir visuomenei yra nutikę: ...nes viso to jau nebegalėjome ištverti; buvo nepakenčiami namai, tvoros, skelbimų stulpai, elektros stulpai, parduotuvės, paštas, iš duonos kombinato virstantys drėgni garai, nepakenčiama bet kokia tvarka ir bet koks drausminimas, nepakenčiama net ir menkiausia prievarta, nepakenčiamos nuolatinės nė mažiausių vilčių nepaliekančios pastangos, bandymai kryptingai ir ryžtingai stoti skersai kelio nelankstumui, apatijai, visuotiniam negalėjimui nieko pasiekti, nepakenčiama ir nepaaiškinama atspara, vienaip ar kitaip palaikanti žmogiškuosius dalykus žemėje (p. 244).

Nepaisant šių bandymų įprasminti (iš esmės tik nebegalėjimo jausmu) savo smurtą, įsišėlusi minia vargiai ką nors supranta apie tikruosius savo motyvus ir tikslus. Gal dėl to jų pyktis ir aistra naikinti greitai išsenka. Tuomet paaiškėja, kad šitas chaosas tėra palanki dirva dar vienai diktatūrai. Nes sulaužytoje visuomenėje drąsūs-stiprūs-vikrūs išlieka tik norintys valdyti.

Kas atsitinka bejėgiams intelektualams? Jie slepiasi, nepasislepia, atsisako savo pompastiškų idėjų, tampa dar bejėgiškesni. Kas atsitinka smulkiems, frustracijų apimtiems miestelėnams? Jie žūva per chaosą arba gyvena toliau prisitaikydami prie aplinkybių. Kas atsitinka svajotojams ir tyriesiems? Kas atsitinka Valuškai? Jis būtų tučtuojau mielai pareiškęs, jei nebūtų jautęs mirtino nuovargio, kad dėl jo visi galintys būti ramūs, jo „širdis“ jau irgi „mirusi“, jis būtų sakęs, kad nuo šiolei jau nebereikėtų iš jo tyčiotis, nes jis jau išmoko „stovėti ant žemės abiem kojomis ir viską išsiaiškino“, jis jau irgi nebetiki, kad „pasaulis turi žavesio“ (p. 239).

2000 m. dar vienas skurdo meilužis Béla Tarras atgaivino „Priešinimosi melancholijos“ fragmentus ir idėjas „Verkmeisterio harmonijose“. Jis atsikratė visų šalutinių personažų, apimtų nerimo konvulsijų, bevališkumo, gyvuliškumo ir filmo centre paliko vieną Valušką. O tai iš esmės pakeitė knygos neviltį į švelnų ir poetišką humanizmą. Pasaulio pabaigos susidūrimas su kasdienybės atplaišomis, smurto susidūrimas su bejėgiškumu, nuostabos susidūrimas su buka visažinyste ir galų gale žmogaus negalėjimas susitaikyti su nežmogiškumu – tai Tarras išlaiko ir išgrynina kine. Tačiau kiek Krasznahorkai rašo sudėtingai, kiek skaldo ir daužo siužetą tematiškai ir stilistiškai, tiek Tarras išlieja savo versiją tarsi vieną tauraus metalo luitą.

Pats Krasznahorkai dirbdamas prie Tarro filmo scenarijaus sako supratęs, jog „Priešinimosi melancholija“ yra beveik gera knyga. Štai jums tikra literatūros ir kino sinergija. Geriausia vartojimo instrukcija: žiūrėti filmą, skaityti knygą, žiūrėti filmą, skaityti knygą, žiūrėti filmą... (iki pabaigos). Tiesa, skaityti, matyt, geriausia vengriškai. Antras pasirinkimas – 10 metų kruopščiai gludintas angliškas vertimas. Deja, lietuviškame variante sudėtingos Krasznahorkai konstrukcijos vietomis įtartinai pradeda panašėti į grafomaniškus poetinius kliedesius. Nepaisant to, tikro banginio neužmaskuosi ir su juo, net ir vietomis apirusiu, susitikti vertėtų. Bent jau tam, kad šiurpiai ir nuostabiai nesuprastum.

Arkadij Strugackij, Boris Strugackij. „Sunku būti dievu“. Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. – K.: „Kitos knygos“, 2016.

b_200_308_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-09-09_nr._3579-3580_sunkubtidievu_z1.jpg

Broliai Strugackiai ir Aleksejus Germanas – tik pusbroliai, lyginant su ką tik aptarta dieviška sinergija. Panašaus likimo pusbroliai, nes abu „Sunku būti dievu“ variantai sunkiai skynėsi kelią per istoriją, cenzūrą ir autorių kapus tiesiogine to žodžio prasme.

O buvo taip: 1962 m. Strugackiai sumanė lengvabūdišką nuotykių romaną tolimoje planetoje – Arkanare. Čia atvykę keli žemiečiai įsilies į viduramžišką gyvenimą, tobulai švaistydamiesi špagomis ir vaikydamiesi sijonų. Bet tuo metu Chruščiovas, kaip tyčia, sumanė išvalyti iš sovietinio meno galimas modernizmo apraiškas ir Strugackiai persigalvojo. Jokių špagų ir sijonų – te suskretęs siaubas be jokios išeities vešės Arkanare: O per tamsią Arkanaro karalystės lygumą, nušviestą gaisrų pašvaisčių ir balanų kibirkščių, keliais ir takeliais, sugraužti uodų, iki kraujo nutrintomis kojomis, srūvantys prakaitu ir apnešti dulkių, nukamuoti, įbaiminti, smaugiami nevilties, bet tvirti it plienas savo vieninteliu tikėjimu, bėga, eina, slenka aplenkdami užkardas šimtai nelaimingųjų, paskelbtų už įstatymo ribų, už tai, kad moka ir nori gydyti ir mokyti ligų išsekintą ir tamsume skendinčią savo tautą (p. 31).

Tačiau nereikėtų ir mums lengvabūdiškai apsigauti manant, kad čia blogieji persekioja geruosius ir štai kokia paprasta Sovietų Sąjungos metafora. Jeigu skaitant romaną neįjungei reikiamų fantazijos latakų, Germanas gali parodyti –­ visi čia yra šlykštūs, visi šnarpščiasi ir šika tau po nosimi, viskas perskretę purvais, padvisę nuo maigymosi tarp lavonų ir puslavonių, kabančių, dvokiančių nesąmonių. Naivu manyti, kad pati istorija iškuops šitą purvą, naivu manyti, kad dievai iškuops šitą purvą. Todėl visą knygą taip ir kontempliuoji siaubingą bejėgystę, dievišką aklavietę: Jis žinojo, kad yra teisus, tačiau tas teisumas kažkodėl vis tiek vertė jaustis pažemintam. Ararata aiškiai kažkuo jį pranoko, ir ne tik jį, o visus, kurie nekviesti atsibastė į šią planetą ir iš beaist­rių hipotezių ir svetimos čia moralės praretėjusių aukštumų su bejėgišku gailesčiu stebi klaikų jos gyvenimo kunkuliavimą (p. 191).

b_600_401_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-09-09_nr._3579-3580_hard-to-be-a-god1.jpg

Tokių tat kilnių pasvarstymų kaip ką tik pateiktasis, o netgi ir tvarkingų siužeto sudėliojimų Germano „Sunku būti dievu“ kino variante tiesiog nėra. Su žiburiu ar be žiburio. Beje, nors ekranizacijos idėja brandinta dešimtmečius, kino teatrus filmas pasiekė tik 2013 metais. Ir man keista vardyti visus tuos knygų ir filmų išleidimo metus, nes jie turėtų būti mažiau susiję tarpusavyje, negu yra. Ypač kalbant apie skurdą, smurtą ir diktatūrą.

Beje, šįsyk neapsiverčia liežuvis rekomenduoti žiūrėjimo-skaitymo-žiūrėjimo grandinės. Bet galima skaityti knygą gražioje įkvepiančioje aplinkoje, o filmo visai nežiūrėti.

Arkadij Strugackij, Boris Strugackij. „Piknikas šalikelėje“. Iš rusų kalbos vertė Aldona Apuokienė ir Giedrius Apuokas. – K.: „Kitos knygos“, 2016.

b_200_295_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-09-09_nr._3579-3580_Piknikas-salikeleje_large.jpg

„Piknikas šalikelėje“, išleistas 1972 m., labiausiai išsiskiria iš šios knyginės bend­rystės trijulės ir nepakeliamo jos siaubo, nes pikantiškai ir lengvai įaudrina vaizduotę pažerdamas žavingų artefaktų iš ateivių lankymo zonos. Krūvos tokių radinių laikymas rankoje prilygta žiūrėjimui į feisbuko srautą. Arba apskritai gyvenimui moderniame įdomių daiktų ir vaizdų pasaulyje. Bet zonai, radiniams, stalkeriams ir visam likusiam „Pikniko“ pasauliui galima sugalvoti kokių tik nori metaforų. Kai kas tiesmukai Zoną laikė kapitalizmu, kurio blizgučiai (o kartu ir masinės destrukcijos ginklai) slapta gabenami į Skurdo Sąjungą. Net nežinodamas dalies žaislų paskirties, skurdo žmogus varto juos delne ir džiaugiasi. Kai kurie neriasi iš kailio, kad jų gautų.

Tačiau tie daiktai yra ne tokie tušti, kaip dažniausiai būna. Jie keri ir keistai veikdami galiausiai lemia intymų savęs pažinimą. Nuostaba ir susižavėjimas Zona netgi primena Krasznahorkai Valuškos žvilgsnį į banginį. Smerktina ar nesmerktina Zona su visais monais, zombiais ir kitais apokalipsės šaukliais, bet turėti reikalų su ja reiškia gyventi, išsiveržti iš apatijos: Ir tą vienintelę valandėlę mūsų Zona – dvėsena prakeiktoji, žudikė – man atrodė šimtą kartų mielesnė už visas jų europas ir afrikas. Ir juk girtas dar nebuvau, o man tik akimirką pasirodė, kaip visas išsunktas grįžtu namo su tokių pačių kretinų banda, kaip mane jų metro spaudžia iš visų pusių ir kaip man viskas velnioniškai nusibodo ir nieko nebesinori (p. 48).

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-09-09_nr._3579-3580_andrei-tarkovsky-stalker-1979.jpg

„Viskas nusibodo ir nieko nebesinori“ – viena iš daugiausiai kartų mano gyvenime girdėtų frazių. Ji rikiuojasi šalia tokių bendradarbių kaip „noriu valgyti“ ir „einu miegoti“. Apgaulingas jos taikymas į apokalipsės pasaulį, nes už „nieko nebesinori“ visada slypi kažkokie norai. Dažniausiai už „nieko nebesinori“ širmos vyksta smurtas. Vien jau dėl to, kad smurtas apskritai vyksta visur.

Todėl privalu paminėti paskutinius metus – 1979-uosius, kai Andrejus Tarkovskis, laisvai laviruodamas „Pikniko šalikelėje“ motyvais, parodė pasauliui „Stalkerį“. Nekvailiosiu ir apie šį filmą nekalbėsiu, nes viskas jau arba pasakyta, arba privačiai pagalvota. Tačiau nagrinėjant literatūros ir kino santykius tai vėlgi retas atvejis, kai galima tapšnoti draugužiams per petį ir dėkoti už pagarbų koegzistavimą ir išganingą žiūrėjimo-skaitymo-žiūrėjimo dovaną.

Beje, Tarkovskio interpretacijoje visai nebelieka įdomiųjų artefaktų ir bet kokios vizualiai atpažįstamos mokslinės fantastikos. Iš esmės pasikeičia „Stalkerio“ personažas, jo tikslai ir veikla. Jis veda smalsuolius tik į svarbiausią –­ vidinių norų išsipildymo kambarį, t. y. už „noriu daiktų“ širmos, už „nieko nebesinori“ širmos, į akistatą su savim. Šiai akistatai, beje, irgi kažkodėl būtinas skurdas. Būtent jame lengviau kalbėti ne tik apie visuomenę, bet ir apie širdies reikalus. Galiausiai juk būtent širdies testą atlieka visi visų laikų stalkeriai. „Pikniko šalikelėje“ stalkeris jį išlaiko it ponas Vonnegutas arba tikras šaunuolis: LAIMĖS VISIEMS UŽ DYKĄ, IR TEGU NIEKAS NEIŠEIS NUSKRIAUSTAS (p. 198).
Dievai iš Strugackių praeities tikisi, kad jokiame paraleliniame pasaulyje šie žodžiai neišsipildė.