Jūratė Visockaitė. Teatro nuoma

Vilniuje neseniai tyliai įsikūręs Jaunimo muzikinis teatras driokstelėjo: LNDT Didžiojoje salėje parodė garsų brodvėjišką J. Larsono miuziklą „Rent“ (1994). Pastatymo komanda –­ užsieninė, jai vadovavo švedų režisierius G. Malviusas, sukalęs tiek šio žanro kūrinių, kad dantys nuo tos rūgšties turėjo nudilti.

„Rent“. Vytauto Dranginio nuotrauka
„Rent“. Vytauto Dranginio nuotrauka

Taip ir atsitiko. Būtent šis „atmuštos rankos“ defektas ir trukdė iki galo išlikti ant aukštos bangos, kurią entuziastingas kolektyvas, be abejo, pagavo, bet neišlaikė. Lietuviška „Nuoma“, mano galva, dėl švedo kaltės tapo koncertiniu spektakliu: puikios roko arijos kyla vienodomis kulminacijomis, jungiamosios grandys pernelyg minkštai jas įtempia, ir tuomet kiekviena egzistuoja savarankiškai, prasideda tarsi iš pradžių.

Naujosios Niujorko bohemos aistros, meilė ir mirtis (libretas – pagal G. Puccini „Bohemą), narkotikai ir seksualumas, ypač antrame veiksme, kyla ir sproginėja. Nors dažnai pasirodanti masuotė, atrodo, dirba suderintai, įkvėptai. Kodėl?

Personažai yra sudėtingi ir juos reikia ne tik sudainuoti, bet charizmatiškai, kažkaip su pučinišku įsitikinimu, operiniu pakylėjimu suvaidinti. Pirmame rugsėjo 2 d. spektaklyje vientisą charakterio liniją geriausiai išlaikė klaipėdietė Kristina Radžiukynaitė (Mimi) –­ jos amplitude nuo gašlios iki atsidavusios mylinčiosios galima patikėti. Jos partneris ir ramstis Vaidas Baumila aukštumas ima balsu, bet ant kojų dramoje stovi netvirtai. Jis prapuola tarp kitų vyrų, režisierius neišvalo tokiam herojui palankių mizanscenų. Duetas sukasi aplink savo strypą pernelyg somnambuliškai (nors Kristinos potencialas kituose spektakliuose, matyt, didės ir didės). Gerai, kad seksualines mažumas įkūnijusių Girmantės Vaitkutės ir Lauros Rakauskaitės tragiškų vaidmens spalvų neužstojo komiškos, kurių demonstravimas visiems seniai įgriso.

Reikia manyti, jog „Rent“ dekoracijos suneštos iš kitų šio teatro dramos spektaklių liekanų. Niujorkiškos metalinės konstrukcijos, iš pačių pradžių pakvietusios laipioti, lieka tuščiu ir nykiu kartoniniu fonu. Kostiumai nebohemiški, gal išnuomoti, o gal iš namų atsinešti.

Žinoma, lieka puikiai parašytas tekstas (anglų kalba su normaliai išverstais subtitrais) ir muzika, kurią groja muzikantai, patupdyti toli už širmos. Toks variantas įmanomas, jeigu veiksmas scenoje tave totaliai „veža“ ir daugiau niekam nėra vietos. Dabar gi išėjo, kad gyvą muziką mums dovanojančius, tiks­liau, tarsi ją slapčia nuomojančius, veikėjus užkišo ir užrakino tamsiame kambaryje ir mes – net aktoriams nusilenkiant! –­ negauname progos su jais susidaužti.

*

Tas pats Nuomotojas LNDT, kuris štai įsileido JMT, tą patį vakarą pradėjo ir savo sezoną. Teatro direktorius į Mažąją salę, neįspėdamas pinigus mokančių žiūrovų (atvirkščiai, juos viliodamas „užkoduotais bilietais“, „premjera Nr. 1, Nr. 2...“), išleido žalią žalutėlį, tiesiog salotinį vakarykštės studentės Giedrės Kriaučionytės spektaklį „Be­stuburiada“.

Drauge Jevsejevai, kaip dabar pasakysi, ar toji baisioji Panevėžio teatro produkcija vis tiek yra baisesnė už šį Nacionalinio opusą (o ir kitus jo planuojamus „mažuosius“)? Ar teatras šitaip pigiai edukuodamasis jau atveria jaunimui ne duris (už kurių turi būti šventa net toji rūbinė), o daržinės vartus? Miltinis sakydavo, jog aktorius pajėgus iki 50-ties, –­ kodėl niekas iš kritikų bent puse lūpų nesuformuluoja, kad išskirtinė režisieriaus profesija iki 30-ties neegzistuoja (su retomis genijų išimtimis)? Šiuo atveju nekaltinu jaunosios etiudininkės, kuriai šitaip „pasisekė“ ir nereikia laukti kankinančioje bestuburių eilėje kaip jos personažams, –­ tik jos mokytojus ir repertuaro kūrėjus, kuriems reikėtų lįsti po stalu.

Taigi vienoje mūsų gražiausio teatro pusėje – „Didvyrių aikštė“, kitoje –­ „Bestuburiada“, „Timonas“, „Intymūs pokalbiai“ ir pan. Ir jau seniai. Toks smagiai besisukantis Odminių gatvės cechas, gaminantis finansiškai vis tiek užskaitomus „paukščiukus“. Teatro nuoma.

Beje, visiems pažįstamiems liepusi eiti į „Didvyrių aikštę“, apsižiūrėjau, kad ji iki Naujųjų metų pasirodys tik du kartus. Panašiai ir kiti stambieji ir brangieji LNDT spektakliai („Išvarymas“, „Visuomenės priešas“, „Didis blogis“, „Katedra“, „Maskaradas“). Nacionaliniame dominuos Mažoji salė (žr. repertuarą!). Net ėmiau ieškoti žinių apie didžiosios scenos remontą, apie įvykius aplink ją. Kol kas radau tik kursus „Žiūrove, išsikalbėk!“ ir „Treniruok sielą!“.

 


Lm paštas

Dėl straipsnio „Teatro nuoma“

Rašau dėl straipsnio „Teatro nuoma“ 2016 m. rugsėjo 9 d. žurnale „Literatūra ir menas“. Pirmiausia, straipsnyje rašoma, kad „Maskaradas“ yra LNDT spektaklis. Tai netiesa: „Maskaradas“ yra Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis.

Taip pat sakinys, jog „...iki Naujųjų metų „Didvyrių aikštė“ pasirodys du kartus“, nėra teisingas. Autorė veikiausiai rėmėsi mūsų interneto svetainėje paskelbtu repertuaru, bet neatkreipė dėmesio, jog jame Didžiosios salės spektakliai skelbiami tik nuo rugsėjo iki gruodžio, o ne iki sausio.

Iš tiesų iki 2017 m. „Didvyrių aikštė“ bus parodyta tris kartus, „Išvarymas“ – penkis kartus (žymiai daugiau nei du kartai, kaip teigiama straipsnyje), „Visuomenės priešas“ ir „Didis blogis“, „Katedra“ – po du kartus. Todėl ir teiginys „Nacionaliniame dominuos Mažoji salė“ nėra tikslus, nes lyginami nevienodi laikotarpiai – Mažoji salė su rugsėjo–gruodžio rodymais, o Didžioji – su rugsėjo–lapkričio rodymais. Be to, iki Naujųjų metų Didžiojoje salėje bus pristatytos dvi didelės premjeros: režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis „Apreiškimas Marijai“ bei Jono Tertelio režisuojamas spektaklis vaikams „Kaulinis senis ant geležinio kalno“, todėl spalio ir lapkričio mėnesiais 22 dienas vyks repeticijos scenoje. Tuo metu Didžiojoje salėje negali vykti kiti spektakliai, į tai irgi reikėtų atkreipti dėmesį lyginant spektaklių skaičių. Dar norime atkreipti dėmesį, kad spektaklis „Didvyrių aikštė“ tais mėnesiais intensyviai gastroliuos užsienyje – spalį bus parodytas Lenkijoje (1 rodymas), o gruodį – Paryžiuje (6 rodymai).

Visada esame pasirengę suteikti daugiau papildomos informacijos, nei skelbiama LNDT interneto svetainėje, ir atsakyti į iškilusius klausimus, ir tikimės, jog ateityje pavyks išvengti faktinių klaidų ir neteisingai pateiktos informacijos, klaidinančios skaitytojus.

Aušra Pociūtė (LNDT)

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai