„Я думала, это весна, / А это – оттепель...“. Apie serialą „Atšilimas“

„Lryto“ televizija rodo rusų serialą „Atšilimas“ („Оттепель“ – tikslesnis vertimas būtų „Atlydys“, 2013). Siūlome fragmentus iš serialo recenzijų.

b_600_337_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-09-09_nr._3579-3580_ottl2.jpg

Valerijaus Todorovskio dvylikos serijų filmą matė ir aptarinėjo visi, net ir neturintys televizoriaus („Pirmasis“ kanalas įdėjo jį į savo internetinį puslapį, ačiū, beveik be reklamos). Mes ir anksčiau žiūrėjom serialus internete, bet tai buvo JAV telefilmai, kurie jau seniai protingesni už holivudinę produkciją. Mūsų televiziniam projektui tai atsitiko pirmąsyk. Ne veltui Todorovskis pavyzdžiu pasiėmė geriausią paskutinio dešimtmečio amerikietišką serialą –­ „Reklamos vilkai“ („Mad Men“).

Kaip ir M. Weineris, Todorovskis pasirinko 7 dešimtmetį. Kaip ir „Reklamos vilkų“ autorius, jis ne vien stilizavo epochą (tuo atžvilgiu mūsų filmas kuklesnis), bet suteikė herojams „stilingas“ profesijas: Weinerio jie reklamščikai, Todorovskio – kinošnikai. Bet Vitios Chrustaliovo ir Dono Dreiperio panašumas jau tik išorinis ir apgaulingas.

O pagrindinis konfliktas iš viso apverstas. „Reklamos vilkai“ – dingstanti natūra, 6 dešimtmečio dinozaurai, ir tai suteikia filmui elegijos ir romano bruožų. „Atšilimo“ herojai priklauso ateinančiai epochai. Tačiau dėl tam tikrų aplinkybių jie suka praėjusios eros sąlygišką kiną „Mergina ir brigadininkas“. Ir tai yra įdomiausia. Todorovskis ne tik mėgina visuomenės sąmonėje sukeisti ideologinį centrą bei jo amžiną ir, rodos, vienintelę karinę mitologiją su kažkuo iš esmės nauju. Jis rodo svarbią Rusijai paralelinio, šizofreniško egzistavimo specifiką ideologiškai ir stilistiškai skirtingose epochose. Šita specifika turbūt būdinga ne tik mums, bet mums –­ o ir šiandien – ypač.

Oleg Zincov, „Vedomosti“

 

Pagrindinis kilusios diskusijos klausimas iš tiesų skamba taip: o gal Todorovskis filmuoja savąją „Merginą ir brigadininką“? Argi jis nedaro stebuklingos ir kvailos meilės istorijos, nes kaip ir jo herojai trokšta filmuoti ir filmuoti?

Juk šiuolaikiniame Rusijos kino pasaulyje kurti serialą televizijai yra beveik tas pats, kas ir „Atšilimo“ herojams kurti komunistinę komediją. 1960 metais autorinio kino atstovas privalėdavo kažką atsakyti partorgams, privalo ir prodiuseriams 2010-aisiais. (...) Filmo finalas, kaip ir pridera gerai dramai, atviras, kaip pridera gerai pasakai, įkvepiantis. Režisierius ruošiasi filmuoti antrąjį sezoną.

Igor Karev, „Gazeta. ru“

 ottt.jpg

Atrodo, šitas serialas neturi ideologinių akcentų, nes jie paprastai erzina, kelia ginčus. Čia nėra Stalino nei Chruščiovo. Nėra jų žmonų, vaikų, meilužių, nepamirštamų istorinių prototipų. Praeitis išreikšta, pažymėta datomis, bet nedokumentuota – nėra nuorodų į garsius ano meto įvykius Politechnikos institute, pasaulio jaunimo ar kino festivaliuose. Herojai truputį primena tą ar kitą kinematografininką, bet neryškiai, neakivaizdžiai, nevisiškai. Ir vis tiek filmas paperka. O kažką erzina... Ir aišku –­ kodėl.

Jurij Bogomolov, „Rossijskaja gazeta“

 

Filmuodamas filmavimų atmosferą režisierius tiesiog maudosi joje. Visos tos intrigos aikštelėje, pliauškės, sofitai, komandos „Motoras! Pradedam!“ parodomos išmanant reikalą. Išaugęs kinematografininkų šeimoje, visą sąmoningą gyvenimą skyręs šitam menui Todorovskis, be viso kito, skanauja ir bjaurius įpročius, ir nenormatyvinę leksiką, keistus santykius, kai nusitrina riba tarp realaus gyvenimo ir vaidybos. Žanras „kinas apie kiną“ turi nemažai pavyzdžių: ir Fellini „8 ½“, ir Wajdos „Viskas parduodama“. Ir ten kinošnikai neblizgėjo santykių švara.

Sergej Bednov, „Trud“

 ott_000.jpg

Operatorius Viktoras Chrustaliovas, kurį vaidina J. Cyganovas, netgi išoriškai panašus į reklaminės agentūros kūrybinį direktorių Doną Dreiperį. Jis nedaugiažodžiauja ir kategoriškai neleidžia moterims prieštarauti. Viskas, ką jos gali sau leisti, – beatodairiškai jį įsimylėti, ir Chrustaliovas jas už tai dar labiau niekins. Nepaisant tokio elgesio, jis yra aukščiausios prabos profesionalas. Dėl filmavimo proceso jis gali daug ko atsižadėti. Taip, jis ne džentelmenas. Jeigu mano, kad jau laikas išsiskirti, tai sako apie tai tiesiai net kitą rytą po audringos nakties, ir viskas, kas lieka moteriai, tai maldauti nors šiek tiek pratęsti jų santykius. Bet jis nepalenkiamas. „Atšilime“ galima įžiūrėti Lermontovo apysakos apie Pečioriną aliuzijų. (...) Kaip ir „Reklamos vilkuose“, filme 7 dešimtmetis – tai tas pradingęs laikas, kai moterys dėvėjo ryškias suk­neles, nevengė cigarečių bei alkoholio. Juoda / balta realybė su jos nereikalingomis smulkmenomis egzistuoja kažkur šalia, už kadro, bet staiga gali įsiveržti į jį, ir tai dar vienas mechanizmas, kuris pasuka siužetą į netikėtą pusę.

Viačeslav Surikov, „Ekspert“

 

Paniuręs kino operatorius, kuris dėl kažko mušėsi su režisieriumi, – kas jis iš tiesų? Jusovas, Lebeševas, Rerbergas? O niekaip neprisiderinantis prie gyvenimo Rommo mokinys, padaręs ilgesingą ir daugiareikšmį diplominį filmą, –­ Smirnovas, Mitta, Tarkovskis? Kokią būtent žvaigždę, važiuojančią darytis eilinio aborto, vaizduoja Inga? Vienareikšmis tik genialus geriantis scenaristas, iššokęs pro langą, – būtent Špalikovo eilėraštis filme deklamuojamas pirmas.

Olga Šakina, GQ

 b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-09-09_nr._3579-3580_otl4.jpg

Gašlumas, geismingumas – geriausia to žodžio prasme – žymi šitą serialą. Kamera visą laiką gėrisi, svaiginasi. Pagrindinis herojus važinėja moskvičiumi, dvispalviu vyšninio ir kreminio dizaino šedevru, panašiu į kažkokį fantastišką desertą. Nuo automobilio kapoto riedantys lietaus lašai yra iš geriausių reklaminių klipų. Kai kamera stebi diorinius suknelių siluetus, pūstus sijonus ir vapsvos talijas, praskleidžia moteriškus apatinukus, korsetus, – neįmanoma netapti fetišistu. Kai mums rodo degtinę, silkę tarsi iš chruščiovinio leidinio „Knyga apie skanų ir sveiką maistą“ paveikslėlių, raudoną vyną su antikinėmis etiketėmis – tai puota akims, tikras glamūras ir aukščiausios kokybės darbas.

Semion Kvaša, „The Hollywood Reporter“

 

Viename interviu Todorovskis sako: mano serialas apie tai, „kaip žmonėms leido gyventi, ir jie ėmė gyventi“. Jie iš tiesų filme gyvena visa koja. Praktiškai visi personažai – vos ne superherojai. Jie myli stipriau nei mes, pavyduliauja stipriau nei mes. Jie nuskriaudžia ir jaučiasi nuskriausti labiau nei mes. Nori kurti labiau. Na, ir jie, be abejo, geria labiau nei mes.

Ana Narinskaja, „Komersant“

 

Dialogas: „O aš abortą pasidariau praėjusią savaitę.“ – „Nuo manęs?“ –­ 8 žodžiai, galintys ultratrumpojo apsakymo konkurse galų gale nugalėti Hemingway’ų su jo nesunešiotais vaiko batukais.

Oleg Kašin, „Colta.ru“

 

Šitos dramos herojai, rodos, gimė tiesiog dabar, 1961 metais: jie neturi savo istorijų, praeities ir ateities, gyvena amžinos vasaros apsuptyje ir kai išaiškėja, kad ir jie turi tėvus, – net kažkaip suglumsti. Ir kodėl juos patalpino į tuos 1961-uosius, o ne, sakykim, į 1981 metus? Tiesiog 7 dešimtmetį mes iki šiol laikome išsilaisvinimo simboliu. Nors taip yra lyginant jį tik su ankstesniąja epocha, tiesiog žmogėdriška, o iš tiesų –­ pagal universalius mastelius –­ tai sąlygiškai laisvas metas.

Andrej Archangelskij, „Ogoniok“

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai