Arūnas Spraunius. Meninio stiklo žanro emancipacija Panevėžyje

Tarptautinis meninio stiklo simpoziumas „Glass Jazz“, surengtas Panevėžyje, anot žiniasklaidos, pačioje rugpjūčio pabaigoje buvo atakuojamas žiūrovų, mat tai vienintelis įvykis Lietuvoje, o gal ir Europoje, kai meninis stiklo žanras „sugyveno“ su džiazu, fotografija ir dar pirotechnika. Šioji dalyvavo akcionistės statusu. Simpoziumo parodai Panevėžio municipalinėje dailės galerijoje greta stiklo meno darbų atrinkta ir 40 simpoziume „budėjusių“ panevėžiečių fotografų fiksuotų akcijos akimirkų.

Indrės Stulgaitės-Kriukienės nuotraukos
Indrės Stulgaitės-Kriukienės nuotraukos

„Glass Jazz“ Panevėžyje vyko antrą kartą, galimybės organizatoriams leido priimti 29 dalyvius, pirmenybė buvo teikiama dar nedalyvavusiems menininkams. Kelios asmeninės parodos surengtos kitose parodinėse erdvėse – Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus galerijoje „XX“ veikė pirmame simpoziume dalyvavusio esto Ivo Lillo meninio stiklo paroda „Sugrįžimas“, Kupiškio etnografiniame muziejuje –­ Luiso Sakalovskio meninio stiklo ir tapybos paroda „Baigtas ciklas“. Pirmas simpoziumas vyko, kai Panevėžys buvo Lietuvos kultūros sostinė, taigi intencija startuoti, tikėkimės, ilgam gyvenimui tinkama ir graži.

Simpoziumo iniciatorius – panevėžietis dailininkas Remigijus Kriukas bei jo meninio stiklo studija „Glasremis“, kuriai jis vadovauja kartu su žmona Indre Stulgaite-Kriukiene. 29 meninio stiklo dailininkai suvažiavo šįkart iš Belgijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Liuksemburgo, Airijos, Suomijos, Islandijos, Izraelio, Latvijos, Estijos, Čekijos, Rusijos ir kitų šalių – iš viso 16 valstybių. R. Kriukas viliasi, jog šis projektas taps tradicinis, o ateityje Panevėžys turės stiklo muziejų, kuriame bus eksponuojami žymiausių stiklo menininkų sukurti ir padovanoti darbai. Kolekcija pradėta kaupti, mat dovanotų darbų jau yra.

Dalyvavęs daugiau nei 40 meninio stiklo simpoziumų įvairiose šalyse bei žemynuose, regėjęs jų simpatiškų ir prastokų, panevėžietis stiklo menininkas ryžosi simpoziumui savo mieste. Ir tai logiška – kiekvieno stiklo menininko svajonė yra surengti cecho brolijos susitikimą savo šalyje ir savo mieste, kad kolegos pamatytų ir įvertintų, be to, būtų reprezentuoti vietos autoriai. Taip stiklo meno šventė pirmą kartą į Panevėžį atkeliavo 2014-aisiais, o šiemet atlaikė tęstinumo testą.

Nors postmodernus vartotojiškas kapitalizmas unifikuoja, išskirtinumo ilgesys nebūtinai visiškai prapuolęs, taigi simpoziume rengėjai suko galvą unikalumo tema ir galų gale įrėmino simpoziumą stiklo meno ir džiazo tarpdiscipliniškumu, kurį šiemet papildė fotografija bei lazeriai. Anot rengėjų, džiazo motyvas atsirado, nes šiaip jau į prieraišumą prie savo dirbtuvės su viskuo, kas ten yra, linkę stiklo menininkai atvyksta į naują, kitokią vietą ir dirba su kitokiais įrankiais, aptarnaujami ne saviškių personalo. Improvizacija panaši į muzikanto, grojančio ne savu instrumentu. Be to, visuotinai pripažįstama, jog džiazas kaip niekas kitas padeda atsipalaiduoti, ne veltui simpoziumo logotipas šiek tiek (bet sąmoningai) primena vizualizuotą džiazo garso takelį.

Įspūdingas dalyvių skaičius – abiem atvejais gerokai per 20 – šviesios simpoziumo ateities atveju veikiausiai nesikeis, mat Panevėžio dailės galerijos salės gana erdvios, o stiklo menas dėl objektyvių aplinkybių dažniausiai ne monumentalus. Su išlaidų aplinkybe susijusi ir organizacinė renginio pusė –­ kadangi vienu metu gali dirbti 3–4 autoriai, renginys trunka savaitę. Organizacinį branduolį sudarė ir neabejotinai sudarys „Glasremio“ studijos personalas ir jos vadovas, bet šiemet sulaukta savanorių ir iš Vilniaus dailės akademijos. Jei žanrų (prie jau esamų džiazo, fotografijos bei pirotechnikos) daugės, dirbančių „Glass Jazz“ neišvengiamai –­ irgi.

Pasaulyje rengiamų stiklo meno simpoziumų skaičius ne begalinis, vykstant į juos mezgamos pažintys, stebima, ką ir kaip dirba kiti, taigi atsirinkti ir sukviesti menininkus ypatingos problemos nėra, juo labiau kad, anot I. Stulgaitės-Kriukienės, „stikliorių“ susibūrimai primena giminės suėjimus –­ viskas vyksta šeimyniškai, apsieinant be protokolo ir viešojoje erdvėje beveik privalomo žvaigždžių eksponavimosi. Dėl tos pačios priežasties ir informacija tarp stiklo menininkų cirkuliuoja be didelių problemų. Stiklo meno simpoziumas yra tiesiog šventė ir dalyviams, ir stebėtojams, kokių nors ypatingų „dalykų“ tokiomis aplinkybėmis nesukursi, simpoziumas – tai veikiau technologijų bei naujų idėjų pristatymas. Juo labiau kalbant apie meninį stiklą, kuris nuo technologinės bazės ypač priklausomas ir yra nepigus užsiėmimas. Brangi ir medžiaga (ją dažniausiai tenka siųstis iš Kinijos), ir technologinės bazės išlaikymas. Vien norint išlaikyti krosnis veikiančias (jos kūrenamos ištisus metus, išskyrus remontų periodus), nori nenori tenka įsukti verslą. Todėl su karštu stiklu dirbančių menininkų Lietuvoje tėra vienetai, o „Glasremis“ studija tarp jų – didžiausia. Tad simpoziumas Panevėžyje surengtas neatsitiktinai, nes ne tuščioje vietoje.

Meninio stiklo simpoziumas turi ir edukacinę, reklaminę misiją, mat šis žanras bei jo atstovai gausiu dėmesiu Lietuvoje nesimėgauja. Nors „Vikipedijoje“ skaitome ir Vilniaus Stiklių gatvėje rasime lentelę su priminimu, jog pirmas lietuvių stiklius Martynas Paleckis savo manufaktūrą čia atidarė 1547 m., bet stiklo amatininkų istorija Lietuvoje dėl objektyvių priežasčių gana fragmentiška. Moderniais laikais stiklo žanras mūsų šalyje dažniausiai laikytas ir tebelaikomas tik funkcinių daiktų darymu, ir ne daugiau, nors pasaulyje meninis stiklas visada peržengė dabar jau oksimoronu laikytinos sąvokos „taikomasis menas“ ribas.

Indrės Stulgaitės-Kriukienės nuotraukos
Indrės Stulgaitės-Kriukienės nuotraukos

Šiuolaikinė Lietuvos meninio stiklo mokykla ėmė formuotis kiek daugiau nei prieš 30-metį, kai šio žanro atstovus nuo 1979-ųjų ėmė ruošti tuometinio Lietuvos dailės instituto Kauno fakultete. R. Kriukas prisimena, jog tada mokėsi ir studentai, ir dėstytojai, nes profesionalų tiesiog nebuvo, valstybių sienos uždaros, informacija, patirtis graibstyta iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos. Be to, veikė tik stiklo gaminių gamyklos, o ne meninio stiklo dirbtuvės. Tik atgavus nepriklausomybę ėmė rastis galimybių pasidairyti Skandinavijos šalyse, Čekijoje, Lietuvą pradeda pasiekti vis daugiau literatūros apie šio žanro tendencijas. Ko gero, esama pagrindo teigti, kad Lietuvos meninio stiklo mokyklą kuria dabartinės kartos, ir tai turi savito žavesio, nes visada simpatiška matyti besiformuojant kažką nauja mūsų pavargusiame nuo „žinojimo“ pasaulyje. Bet kuriuo atveju lietuvius nuo kaimyninių valstybių stiklo meno atstovų atskirti jau galima.

Lietuvių stiklo menininkų gretos nėra gausios, jiems, priešingai nei daugeliui kitų vaizduojamųjų menų žanrų, papulti į reprezentacines ekspozicines erdves reikia labai daug pastangų. Šita prasme R. Kriuko iniciatyva Panevėžyje atrodo beveik kaip rinkodarinis žygdarbis. Ypač – jei turės tęsinį, ko ir dera linkėti.

Dar vieno žanro emancipacijos pradžia Lietuvoje atrodo viltingai, pirmiausia todėl, kad organizatoriai nestokoja organizacinės išminties, o ir technologinė bazė kurta ne vienerius metus. Kol kas aplinkybės yra stiklo simpoziumo Panevėžyje naudai, gali būti, jog šis žanras turi galimybių tapti Panevėžio ambasadoriumi margame postmoderniame pasaulyje.

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai