Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Dainius Dirgėla: „Ką transliuoja tavo vidinis kompiuteris?“

Apie poeto, fotografo DAINIAUS DIRGĖLOS kūrybinį kelią, dalyvavimą poetų grupės „Svetimi“ veikloje, naujausiąją knygą, kalbą ir fotografiją klausinėja Saulius Vasiliauskas

Dainius Dirgėla. Ugnės Žilytės piešinys
Dainius Dirgėla. Ugnės Žilytės piešinys

Neseniai Rašytojų sąjungos kieme vyko tavo kūrybos skaitymai. Klausydamas svarsčiau, kiek autoriaus balso tembras, skaitymo maniera gali daryti įtaką (įtaigą?) jo kūrinių poveikiui, interpretacijai. Juk kartais autorinis skaitymas taip įstringa (pirmiausia turiu galvoje poezijos skaitymą), jog paėmęs knygą tą balsą girdi, jis tampa vedliu, raktu į tekstų reikšmių klodus. Kaip pats svarstytum apie šią teksto ir jo autoriaus balso (ne)priklausomybę?

Aš šiaip už teksto nepriklausomybę nuo autoriaus ir autoriaus nepriklausomybę nuo teksto. Kadaise autorius rašė tekstą, tekstas gimė ir ėmė gyventi savarankiškai... Žinoma, autorius, balsu skaitydamas tekstą publikai, kažkiek atskleidžia autorinį požiūrį į tam tikrus teksto niuansus, sudėlioja akcentus ir pauzes, kurias skaitytojas turbūt susidėliotų kitaip. Bet čia jau prasideda tam tikras autorinis teatras ir ne kiekvienas autorius yra geras aktorius... Todėl man paties autoriaus poezijos skaitymai visada įdomūs kaip asmenybės atsiskleidimo momentas: būtent tada atsiskleidžia autoriaus ir teksto abipusė priklausomybė, nors ir labai to norėtųsi išvengti...

Tavo kūryba pasižymi kalbos žaismingumu: čia netrūksta bandymų žodžius (per)skiemenuoti („ting-ėjimas“), kurti naujažodžius („silpnastiprystė“), vartoti tarminę, šnekamąją leksiką („saulė milė saulė milė / mėnesėlį kepa“). Klausimui pasiskolinsiu eilėraščio ištrauką: ar daug pastangų įdedi siekdamas „perrinkti iš naujo žodžius / konstrukcijas sujungti savaip“? Ar daugiau tokias pastangas ir jų rezultatus laikytum poeto kalbos intuicijos, ar sąmoningo, kruopštaus darbo su kalba (tekstų redagavimo, tikslingų eksperimentų) vaisiumi?

Mano pirmoji poezijos knygelė vadinosi „Pavojingi žaidimai“. Nuo jos pasirodymo praėjo jau daugiau nei 20 metų. Bet ta homo ludens (žaidžiančio žmogaus) nuostata man tebepatinka ir, matyt, patiks iki pabaigos. Visada mėgau žodžių žaidimus. Poezijos rašymą pavadinti darbu man būtų sunku. Tai greičiau panirimas į tam tikrą poe­tinę būseną kartu su kalba. Apimta tos būsenos pati kalba provokuoja būti išardoma ir perrenkama. Juk kartais jau vien sukeitus žodžius vietomis mums įprastame buitiniame sakinyje gali šmėkštelėti poetinis blyksnis. Bet visi šie kalbiniai žaidimai nėra tiesiog savitikslis užsiėmimas. Tai tik vienas iš daugybės įrankių rašant tekstą, vadinasi, rikiuojant kalbą pagal save. O rašančio žmogaus be kalbos intuicijos ar be išlavintos kalbinės klausos neįsivaizduoju. Sąmoningumas ir tam tikras darbas atsiranda, kai vėl sugrįžti prie teksto ir bandai jį įvertinti.

manipuliacija.lt nuotraukos iš D. Dirgėlos poezijos knygos „re:plikos / stebėto jo užrašai“ ir jo fotohaigų parodos „gurkšnis dangaus“ pristatymo Rašytojų klube  (2016-09-06)
manipuliacija.lt nuotraukos iš D. Dirgėlos poezijos knygos „re:plikos / stebėto jo užrašai“ ir jo fotohaigų parodos „gurkšnis dangaus“ pristatymo Rašytojų klube (2016-09-06)

 

Daugelis tavųjų eilėraščių neturi pavadinimų. Ar jų vengi sąmoningai?

Kai kurie eilėraščiai man savaime prašosi pavadinimų, jie reikalingi ir eilėraščiams nekenkia. Bet prie kitų eilėraščių pavadinimai tiesiog nelimpa, atrodo, jie susiaurintų tekstų prasminius plotus. Tad sąmoningai savęs nekankinu privalomais pavadinimais ar jų nebuvimu.

Neretai imiesi haiku, esi rengęs ir šios poetinės formos rašymo dirbtuves. Kaip vertini iš japonų poezijos perimtos poe­tinės formos sklaidą lietuvių literatūroje? Kokius lietuvių poetus, šiuo poezijos stiliumi rašančius, išskirtum? Galbūt būtų verta sudaryti lietuvių haiku rinktinę?

Savo haiku Mokytoju laikau poetą Artūrą Šilanską, kuris, beje, yra lietuvių haiku antologijos „Vėjo namai“ (2009) sudarytojas ir jos tekstų vertėjas į anglų kalbą. Šioje antologijoje yra daugumos dabartinių poetų, rašančių ar rašiusių haiku, trieiliai – nuo Donaldo Kajoko, Sigito Gedos, Alio Balbieriaus, Aido Marčėno iki Mindaugo Valiuko. Tiesa, nėra tokių dabar ryškesnių haiku autorių kaip Andrius Luneckas, Goda Bendoraitienė ar Audreolė Pivorė. Didesnį pluoštą lietuvių autorių haiku galima rasti ir 2009 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ almanache, kuris tais metais buvo skirtas haiku, nes Druskininkuose per PDR vyko Pasaulinė haiku konferencija. Mes ne japonai, mūsų mąstymas, matymas, pasaulėjauta kitokie, lietuvių kalba yra haiku formai per skiemeninga, bet šis trumpas ir griežtas trijų eilučių, septyniolikos skiemenų formatas mane žavi kaip poetinės minties koncentratas. Galbūt įvairūs haiku konkursai dabar yra šiek tiek mados dalykas, bet iš šios madingos bangos laikas atrinks tai, kas vertinga.

„Sėdim rūkom virtuvėje geriam / argi šitas mūsų sėdėjimas / gali būti poezija“ –­ vieno tavo eilėraščio eilutės. Svarstau, ar tik nesusiformavusi tokia atskira poezijos tematika – kasdienybės poezija – kurios nestinga tavo kūryboje ir kurią, regis, nuosaikiausiai iš lietuvių poetų renkasi Paulius Norvila. Kaip manai, ar tokia, kasdienių ritualų prisodrinta poetika pretenduoja tapti (jau tapo?) aktualiausia, priimtiniausia šiuolaikiniam skaitytojui?

Kasdienybės poezija, išpažintinė poe­zija, pasakojamoji poezija, – tikslus apibūdinimas ne taip jau ir svarbu, – tai tik vienas iš begalės poetinių pasaulių. Įvairūs skaitytojai, įvairūs poetų kuriami pasauliai. Kai vieni kitus atranda, smagu. Kai užeina į jiems nepažįstamą ir nesuprantamą pasaulį, pasirauko ir išeina, irgi gerai – bent buvo užmetę akį... Man pačiam toje kasdienybėje norisi atrasti poeziją, kasdieniuose, buitiniuose reikaluose užčiuopti būtines akimirkas. Tada ir ta kasdienė buitis ima atrodyti šiek tiek prasmingiau. Kiekvienas galime būti kasdienybės poe­tais – tereikia šiek tiek pakeisti požiūrio kampą, savo vidinės antenos dažnį...

b_600_399_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-09-16_nr._3581_DSC08649.jpg

Naujausioje knygoje „re:plikos / stebėto jo užrašai“ nestinga tekstų, kuriuose vienaip ar kitaip naudojami matematikos, kitų tiks­liųjų mokslų atributai: uždavinio sąlygos, formulės, lygtys. Ar šie, pavadinkime, matematiniai inkliuzai rekonstruojami dar iš mokyklinių patirčių?

Kartais mane vis aplanko tas pats sapnas: matematikos mokytoja pakviečia prie lentos išspręsti uždavinį, o aš stoviu ir visiškai nieko nesuprantu... Įdomiausia, kad mokykloje su matematika nebuvo jokių problemų. Tiesa, dabar visa sudėtingoji matematika atmintyje užklota storu užmaršties dulkių sluoksniu. O jei rimčiau, man kalba, muzika, dailė, fotografija ir kiti menai ten aukštai viršuje susiję su matematika, tik ne su ta mokykline, o galbūt dieviškąja, kūrybine... Kuo geresnis kūrinys, tuo arčiau jis tiksliųjų dieviškos matematikos dėsnių. Da Vinci, Beethoveno, Bacho darbai, didžiųjų poezijos meistrų tekstų skambesys – visa tai man atrodo dieviškosios matematinės struktūros. Kūrėjai apie tai negalvoja, tai atsiranda ir tiek. Bet jei tų struktūrų nėra, ir sukurtieji statiniai atrodo netvirti.

Neretai kūriniuose pasitelki religinius motyvus: „Kaip ir dukros klausimas / tėti kada gyvensime rojuje / nebuvo iš anksto suderintas // negalėjau jai neatsakyti / gyvensime“, „Paskutinė vakarienė nidoje / ar susimokėjome už gyvenimą / klausia ragaudama raudonąjį vyną // susimokėsime iškeliaudami / sakau kąsdamas duoną“, „viešpats yra ne / mobilaus ryšio zonoje“, „vėl pabandysime / pažaisti šventąją trejybę“ ir kt. Kritikai tokį santykį galėtų pavadinti žaismingu, (auto)ironišku, provokatyviu ar pan. Drįsčiau klausti, ar tavo santykis su religija literatūroje ir gyvenime identiškas?

Man religiniai motyvai – labiau kultūros elementai. Homeras, Li Bo, Macuo Bašio, Jėzus, Marija, šventas Petras ar Leninas – visi jie man tam tikri personažai, atsinešantys su savimi į tekstus savo kultūrinius, religinius ar istorinius sluoksnius. Visi tie sluoksniai maišosi tokioje mano pasaulio matymo maišyklėje ir išeina tokie ironiškų, gal kiek ir provokatyvių tekstų kokteiliai. Gerbiu kanoninius požiūrius į visa tai, bet man įdomiau dekanonizuoti, dekonstruoti ir perkonstruoti. Čia tas pats homo ludens viduje žaidžia savo žaidimus... O gyvenime mano santykiai su religija nevienareikšmiai – kuo daugiau žvelgi į įvairias religijas, tuo labiau matai, jog visos kalba apie tą patį, tik skirtingomis formomis. Tad mano santykiai su Juo (D., J., A., B., K. ar kt.) ar Ja (kosmine E-nergija) yra asmeniniai, dažniausiai be tarpininkų.

Poezija (literatūra) ir fotografija: ar šiuos du menus jungia tas pats kodas, tik koduojamas skirtinga „įranga“ – kalba / fotoaparatu? Kokias sąsajas tarp rašymo ir fotografavimo įžvelgtum?
Lengviausia man atsakyti savo eilėraščiu „Tiesiog kitokia“:

tiesiog kitokia
poezijos forma
fotografija

kaip ir

poezija
fotografijos forma
tiesiog kitokia

Tiek rašydamas, tiek fotografuodamas fiksuoju akimirkas, kurios sykiu kabina ir akį, ir kažką viduje – iš savų patyrimų, mąstymų, matymų, skaitymų, girdėjimų, sapnavimų... Pastaruoju metu poetinės ir fotografinės būsenos nuolat šalia – vaikštau į jas ir po jas ne galvodamas, o viską fiksuodamas – žodžiais ir vaizdais. Tad man tos rašymo ir fotografavimo sąsajos tokios natūraliai vientisos...

Kaip pats vertini, atsirenki vertingą poe­ziją? Ar tau svarbus kriterijus yra teksto gyvumas, turiu galvoje, jei, sakykim, junti, jog tekstas sukonstruotas, demaskuoji jo poetinį „kodą“, autoriaus užmojį, ar jis tavęs neatstumia?

Gera poezija man, kai, nepriklausomai nuo jos stiliaus, juntamas tas teksto gyvumas. Gerai rimuoti, konst­ruoti, ką matai ar jauti, apdainuoti – amatas, teksto konstruktyvas – tarsi narvelis su virbais. Padaryti taip, kad narvelyje patupdytas paukštis čiulbėtų, o tu, jį matydamas ir jo klausydamasis, net nematytum to narvelio bei jo virbų, bet jaustum tą paukštį, laisvėje giedantį savo giesmę, – čia jau poetinio talento burtai. Būna, matai narvelį ir paukštį jame... būna tik sukonstruotų narvelių, bet paukštukas ten net nepatupdytas. Būna, tiesiog skaitai ir jauti tą paukštį – va tokioje poezijoje net „kodai“ nerūpi, tiesiog mėgaujiesi, jog kabina.

Dalyvavai (ar, turint galvoje naują antologiją, reikėtų rašyti esamuoju laiku – dalyvauji?) poetų grupės „Svetimi“ veikloje. Ar ji darė įtaką tavo kaip kūrėjo laikysenai, poetiniam formavimuisi?

Dalyvavau. Dalyvauju. Dalyvausiu. Tiek, kiek natūraliai dalyvaujama. Kartais kaip dalyvis, kartais kaip pusdalyvis, kartais kaip padalyvis. Taip buvo ir tada, taip yra ir dabar. Rašydamas eilėraštį esi vienas su savimi, su visu pasauliu viduje ir išorėje, su kalba. Taip atsiranda tekstai. Kai bendrauji su bendraminčiais, kartu su jais kuri ne tekstus, bet kontekstus. „Svetimi“ man puikus tų laikų mūsų poetinis kontekstas, kuris punktyriškai tebesitęsia ir dabar. „Svetimo“ laikysena man smagi ir kartais mielai pabūnu su jos kauke. O tokie skirtingi mūsų grupės autorių kuriami poetiniai pasauliai mokė, kad geros poezijos požymis nėra vienas ar kitas stilius. Visas tas universitetinis laikotarpis po Sarbievijaus beržu, įvairiausios poezijos skaitymas, bend­ravimas su Marcelijumi Martinaičiu literatų būrelyje, Filologijos rudenys, pirmieji PDR’ai ir „Svetimų“ aktyvusis metas, žinoma, lavino poetinę klausą, tobulino poetinę intuiciją, grynino manąjį kalbėjimą.

Vilniaus universitete studijuoti pradėjai pačiame Sąjūdžio įkarštyje, o baigei 1993-iaisiais. Kaip tada vyko studijos, ar sekei akademines, švietimo politikos permainas? Kas iš studijų labiausiai įsiminė?

Studijuoti teko labai įdomiu istoriniu laiku. Bet tai pradedu suvokti tik dabar. Liudininkai paprastai turi nuomonę apie savo gyventą laiką, o ateities istorikai viską objektyviau sudėlios į Lietuvos ir į viso pasaulio nuolat rašomą istorijos knygą. Studijavau klasikinę filologiją ir lietuvių kalbą bei literatūrą, tad, kai iš Sąjūdžio, trispalvių ir ore sklandančios laisvės erdvių persikeldavome į XVI a. Vilniaus universiteto rūmų gelmes ir panirdavome į Homero, Herodoto, Julijaus Cezario, Ovidijaus ir kitų antikos bei senovės Romos autorių laikus ir tekstus, paskui persikeldavome pas valančius, vaižgantus ir mykolaičius-putinus, šis vaikščiojimas per epochas ir sugrįžimas į dabartį dar labiau sustiprindavo suvokimą, kad viskas žmonijos istorijoje, o ir gamtoje, sukasi tam tikru pasikartojančiu ciklu. Mūsų karta buvo ant permainų slenksčio, bet tų permainų vaisiais studijuodama taip ir nespėjo pasinaudoti. Turbūt simboliška, kad 1993 m. birželį gavome universiteto baigimo diplomus ir juos laistėme už paskutiniuosius Vagnoriaus išrastus laikinuosius talonus, o kitą rytą jau gaivinomės už litus...

b_600_399_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-09-16_nr._3581_DSC08579.jpg

Šiuo metu dirbi reklamos srityje. Kaip manai, ar neretai „elitizmu“, užsidarymu siaurame bendraminčių ratelyje kaltinamam mūsų literatūros laukui ir jo dalyviams praverstų išradingesnė kūrybos sklaida, reklama?

Sakoma, reklama – prekybos variklis... Norint sudominti ir pritraukti skaitytojus, knygų reklama, žinoma, reikalinga. Geriausia, kai visi profesionaliai daro savo darbus – rašytojai ir poetai rašo gerus tekstus, o leidyklos kūrybiškai įvelka juos į tinkamus knygų drabužius ir su gerai subalansuotais reklaminiais prieskoniais paleidžia tas knygas pas skaitytojus. Paprastai liūdina du atvejai: kai išleidžiama gera knyga atsiduria knygynų lentynų apačioje ir apie ją niekas niekaip netrimituoja arba kai trimitų ir varpų gaudesys yra gerokai per didelis, palyginus su tos knygos turiniu. Pirmuoju atveju knygą ir be tų reklaminių prieskonių susiras ir perskaitys siauras bendraminčių ratelis, bet didesnė žinia apie knygą nebus paskleista, o antruoju atveju reklaminių prieskonių perteklius gal ir padės knygą parduoti, bet ar padės perskaityti? Knygynai pučiasi nuo knygų pertekliaus, namų lentynos vis labiau prikemšamos knygų. Gutenbergas turėtų patenkintas šypsotis iš aukštai dėl knygų kiekybės... Knygų tekstų kokybė – kita tema. Čia jau pagal skonį ir pomėgius.

Tavasis lyrinis subjektas pri(si)pažįsta: „neskaičiau witoldo gombrowicziaus / roberto musilio ir johno fowleso / neskaičiau dar tūkstančio ir vieno autoriaus.“ Bet šis, tebūnie paskutinis, klausimas – ne apie knygų skaitymą. Jis apie ginčą tarp minėtojo Fowleso apysakos „Juodmedžio bokštas“ veikėjų: jauno dailininko, meno kritiko Deivido Viljamso ir patyrusio, įžymaus tapytojo Henrio Breslio. Pirmasis, lakoniškai apibendrinant, seka meno istoriją, procesą ir vertina naujoves, eksperimentus, o antrasis, atstovaudamas konservatyvesnei pasaulėžiūrai, teigia, kad „abstraktusis menas – tai vengimas atsakomybės prieš žmogų ir visuomenę“, kad „menininkas bijo būti per gerai suprantamas“, todėl renkasi būtį „Juodmedžio bokšte“. Klausimą formuluosiu paprasčiau: ar domiesi naujausiomis meno tendencijomis, dažnai lankaisi jį reprezentuojančiose galerijose, renginiuose? Kokią meno raidos perspektyvą įsivaizduotum?

Suprantu, kad dėl dramaturginio konflikto ir įdomumo reikia supriešinti naujoves ir eksperimentus su klasika ir konservatyvizmu, vieną -izmą su kitu -izmu. Mane, kaip smalsutį ir kodėlčių, visada domina naujovės bei eksperimentai. Jei jie tik formos minkymai ir neužgriebia esminių dalykų, tai ir lieka tik formos ieškojimais... Bet ir jie priverčia susimąstyti, pamatyti daiktus ar reiškinius kitaip. Parodų, koncertų, renginių kasdien daugybė, aplankau tuos, kurie tikrai domina. O meno raidos perspektyva, matyt, tokia pati kaip ir žmonijos raidos perspektyva – pasaulis labai de­fragmentuotas ir nevientisas... kažkoks postpostpost... Nesu meno tyrinėtojas, esu paprastas gyvenimo ir meno stebėtojas. Dabar didžėjų ir kompiliatorių laikai – kompiuteriai sumiksuos viską, ką jiems patieksi. Klausimas, ką fiksuoja ir transliuoja tavo vidinis kompiuteris... Vis abejoju, ar jo (mano) instrukcijoje tikrai parašyta VIENKARTINIS...

Dainiaus Dirgėlos naujos poezijos knygos pristatymas (foto ir video) - čia

 

DAINIUS DIRGĖLA

eksperimentai 3

veidaknygėje
paleidžiu nuo pavadžio
laikas ir šarikus su žinute

platono aristotelio sokrato
hėgelio kanto nyčės
šopenhauerio vitgenšteino dekarto
kirkegoro sartro kamiu
heidegerio huserlio derida
ir kitų filosofų knygos
po vieną centą

su ta pačia žinute
lentelėje po kaklu
sėdžiu prie aušros vartų
padėjęs kepurę ant grindinio

viena akis į praeivius
kitą akis į fb

plaukia žmonės pro vartus link stoties
link žečpospolitos

kasdienės duonos dešros
ir vištų krūtinėlių pigiau
duok jiems viešpatie

tuščia kepurė
tuščios laikų ir šarikų gaudyklės

jokio anšlago jokių grūsčių
prie to kas nevalgoma
ir neapčiuopiama

alkani pilvai burzgia
kaip tušti šaldytuvai

alkanos sielos tyli
tuščiomis akimis

per amžių amžius
amen

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai